Krikštamotė liko be laivo: vienas iš „Skalvių“ nurašytas

Kai antrą laivą krikštyti 2013-aisiais buvo pasiūlyta tuometinei Šilutės rajono merei Daivai Žebelienei, kai kurie Savivaldybės atstovai ėmė abejoti, ar galima taip daryti, nes laivas jau neva turi vieną krikštamotę, tai esą antra gali jam užtraukti nelaimę. Bet pranašystės, laimei, neišsipildė, nes tuo pačiu vardu buvo pavadintas visiškai kitas laivas.

KJP turi tokią tradiciją, kad vietoj atitarnavusio ir nurašomo laivo atsiradęs naujas pavadinamas tuo pačiu vardu. Taigi buvo du „Skalviai“ ir dvi krikštamotės.

Tęsiame rašinių ciklą „Laivai ir jų krikštamotės“. Pasakojame apie tai, kokios moterys jomis tampa, kokios aplinkybės tai lemia, ar jos lanko savo krikštasūnius, prisimena, ar po krikštynų ceremonijos užmiršta, ir viskas tuo ir pasibaigia.

„Žinoma, kad buvau išplaukusi į jūrą su “Skalviu„. Jau tą pačią krikštynų dieną. Netgi pavairuoti man davė vyrai. Tiek buvo įspūdžių, kad iki dabar išliko. Nepykino manęs, aš vandenų vaikas, esu gimusi vandenų apsuptoje Rusnėje“, - prisiminimais dalijosi KJP turėto patrulinio laivo P33 „Skalvis“ krikštamotė Vilma Griškevičienė.

Pasiūlymas buvo intriguojantis

Patrulinis laivas „Skalvis“ buvo krikštijamas 2001 metais. Jo krikštamote tapo tuometinė Šilutės rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja V. Griškevičienė, kuri ir dabar eina Savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus Kultūros poskyrio vedėjos pareigas.

Tapti karo laivo krikštamote jai pasiūlė tuometinis savivaldybės meras Algirdas Balčytis, dabar jau šviesaus atminimo. "Kadangi tai buvo maloni staigmena ir intriguojantis pasiūlymas, žinoma, kad neatsisakiau. Daug galvojome su kolegomis apie pačią krikštynų procedūrą.

Vyriškiai patarinėjo man, kaip reikia daužti tą šampano butelį, kad jis tikrai sudužtų, ir kt. Mes domėjomės ir to laivo istorija. Labai smagu buvo, kad jo vadas Aivaras Birbalas buvo mūsų kraštietis, labai puikus jaunas žmogus. Su juo tariausi, į ką reikėtų atkreipti dėmesį sakant kalbą, ir kitais klausimais„, - “Vakarų ekspresui" pasakojo V. Griškevičienė.

Ji prisimena, kad krikštynų diena buvo labai saulėta. Beje, tądien ir aukštaičiai krikštijo savo laivą. Vyravo puiki nuotaika, buvo susirinkę daug gražių žmonių, vyko ekskursija po laivą. Šilutės rajono savivaldybės atstovai padovanojo laivui savo rajono herbą. Ponia Vilma namuose iki šiol tebeturi nuostabią kariškių dovaną - puikų iš medžio išdrožtą „Skalvį“.

Ji pasakojo, kad vėliau dar kurį laiką nebuvo nutrūkęs bendradarbiavimas tarp Savivaldybės ir laivo. Kariškiai kvietėsi rajono Savivaldybės atstovus į atvirus savo renginius, o šie laukdavo jų pas save. Buvo užsimezgusi graži draugystė. „Kadangi paskui laivo neliko, jau nebeturiu ir krikštamotės pareigų“, - sakė buvusi laivo P33 krikštamotė.

Yra kuo didžiuotis

„Kariškių jūreivių pasirengimas ceremonijai buvo tiesiog preciziškas. Žinoma, ji atraktyvi, bet ją reikia vertinti kaip labai atsakingą. Tai yra krašto reprezentavimas, o ne pajuokavimas. Pati galėjau pasimokyti iš jų, supratau, kad viską reikia gerai apgalvoti“, - sakė Kultūros poskyrio vedėja. Moteris prisipažino, kad bandant sudaužyti butelį į laivo bortą jai vis dėlto prireikė pagalbos.

Pasak V. Griškevičienės, visos moterys, kada nors tapusios laivų krikštamotėmis, turėtų tuo didžiuotis. Tai didelė dovana ne tik žmogaus, bet ir to krašto gyvenime. „Fantazavome, kad “Skalvis„ galėtų atplaukti iki mūsų, jeigu gylis leistų. Bet buvome įspėti, kad tiek daug nesvajotume. Manau, kad ir mūsų kraštui, ir man tai buvo labai didelė garbė. Džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę. Turiu ir daugiau krikšto vaikų, bet “Skalvis„ buvo labai ypatingas vaikas. Tikrai yra ką prisiminti ir kuo didžiuotis“, - sakė moteris.

Prisiminė krikštamotės vardą

Pirmasis laivo P33 „Skalvis“ vadas, tokias pareigas ėjęs porą metų, buvo dabar jau komandoras leitenantas atsargoje A. Birbalas. Tada jis buvo labai jaunas laivo vadas, jam tebuvo 24 metai. „Skalvis“ buvo pirmas jo kaip vado laivas.

Šiuo metu pirmasis P33 vadas jau 5 metai, kai yra civilis, uniformą padėjęs į spintą. Bet labai toli nuo kariškių jis nepabėgo. Dabar A. Birbalas dirba kaip civilis KJP Jūrų gelbėjimo koordinavimo centre ir eina kapitono koordinatoriaus pareigas.

Dabar kalbinamas jis prisiminė ir laivo krikštynas, ir krikštamotės vardą. Sakė šiek tiek bendravęs su rajono Savivaldybe ir po krikštynų ceremonijos, tradiciškai per Klaipėdoje vykstančią Jūros šventę.

„Asmeniškai palaikyti tolesnius ryšius su krikštamote nelabai išeina, nes Karinėse jūrų pajėgose karininkai rotuojami, jie keičia pareigas ne rečiau kaip kas trejus metus. Bet tradicijos yra perduodamos kitiems, kurie perima pareigas“, - sakė A. Birbalas.

Paklaustas, kodėl buvo pasirinkta Šilutės rajono savivaldybė, atsakė, kad Skalvijos kraštas buvo sietinas su tuo regionu.

Senas, bet kokybiškas laivas

A. Birbalas pasakojo, kad iš Norvegijos buvo gauti du laivai „broliukai“: „Sėlis“, kurio borto numeris buvo P32, ir „Skalvis“ P33. Tai 36 metrų ilgio patruliniai „Storm“ klasės laivai. Dar anksčiau buvo įsigytas ir laivas P31 „Dzūkas“. Taigi 2001-aiais KJP turėjo tris tokius laivus.

Visi jie buvo naudojami Lietuvos teritorinių vandenų ir išskirtinės ekonominės zonos kontrolei, t. y. jų aplinkai stebėti. Įgulos narių skaičius keitėsi priklausomai nuo ginkluotės, bet ją sudarydavo per 20 narių. Laivai buvo ginkluoti dviem artilerinėmis sistemomis, didesnio ir mažesnio kalibro pabūklais.

„Nepaisant to, kad laivas buvo seniai statytas, sakyčiau, tas projektas buvo pavykęs. Mūsų pakrančių vandenys yra nemalonūs jūrininkams, varginantys, nes banga trumpa. Jeigu vėjas užpučia, nėra kur pasislėpti. Tie laivai buvo geri prastomis oro sąlygoms. Žmonės išvargdavo, bet kaip tokio dydžio laivai jie labai gražiai laikydavosi bangose. “Skalvis" buvo senas daiktas, bet labai kokybiškai padarytas. Apie jį mano prisiminimai labai geri. Nors pats jis nedidelis, bet jo varikliai galingi.

Tuo metu tie „broliukai“ buvo greičiausi mūsų laivai. Su jais išspausdavome 30 mazgų. Net minimalus „Skalvio“ greitis buvo bene didžiausias - daugiau kaip 10 mazgų. Mūsų minimalus greitis buvo smagiai per didelis tuo metu leistinam 6 mazgų greičiui Klaipėdos uoste. Sakyčiau, tai buvo sportiškas, jaunatviškas laivas, tinkantis jauniems jūrininkams. Mano įgula buvo gana jauna. Žinoma, buvo kažkiek ir vyresnių", - pasakojo A. Birbalas.

Vadino mokomąja baze

Paskutinis laivo P33 „Skalvis“ vadas buvo dabar komandoras leitenantas atsargoje ir jau dvejus metus nebetarnaujantis kariuomenėje Ramūnas Kažerskas. Jis Lietuvos kariuomenėje atitarnavo dvidešimt dvejus metus įskaitant mokslus. Jo darbas šiuo metu nėra susijęs su kariškais reikalais.

Jis taip pat tvirtino, kad tas „Skalvis“ buvo greičiausias KJP laivas ir iki šiol už jį greitesnio pajėgos neturi. Jis šiam laivui vadovauti pradėjo 2008 metų vasarą.

"Tą laivą mes vadindavome mokomąja baze, nuo kurios atsispyręs gali kilti aukščiau. Su juo galėdavai save išbandyti, labai daug ką padaryti, nes ir jo grimzlė maža, nesiekė nė dviejų metrų.

P32 ir P33 buvo Norvegijos pakrančių apsaugos laivai. Jie turėjo išplaukti iš fiordų, apšaudyti priešą ir iš karto vėl slėptis fiorduose. Todėl laivas turėjo būti gana mažas, gana greitas ir turintis palyginti daug ginkluotės.

Norvegijoje ant jo dar buvo ir raketos. Kai lietuviai jį gavo, jų jau nebuvo, tik patrankos.

Patrankų kalibras buvo kaip tokiam laiveliui gana didelis. Ir įgula gana didelė - per 20 narių. Dabar turimi laivai didesni, o karių juose yra maždaug tiek pat", - pasakojo R. Kažerskas.

Į korpusą prikišta ginkluotės

Anot paskutinio P33 vado, galima sakyti, kad „Skalvis“ buvo šaltojo karo laikų laivas. Komforto labai mažai, vietos taip pat, o ginkluotės tokio dydžio laivui labai daug. Tuo metu laivai buvo statomi tam, kad su jais būtų galima kariauti, o ne tam, kad žmonėms juose būtų smagiau gyventi.

"Būdavo taip. Į korpusą prikišama ginkluotės kiek įmanoma daugiau, o tarpeliuose tarp jos padaromos vietos, kur žmonės galėtų miegoti. Tais laikais taip buvo statomi ir britų, ir amerikiečių, ir skandinavų laivai.

Vėliau požiūris pasikeitė. Imta galvoti, kad žmogus turi gerai jaustis laive, jog galėtų efektyviai kariauti.

Jam reikia daugiau komforto ir vietos. Dabar KJP turimuose daniškuose patruliniuose laivuose nepalyginti geresnės gyvenimo sąlygos", - aiškino paskutinis P33 vadas.

Jo žiniomis, 2011 metais „Skalvis“ buvo nurašytas. Kai Lietuva 2008 metais įsigijo „Flyvefisken“ klasės patrulinius laivus, kurie ir dabar turimi, tai seni laivai buvo išvesti iš rikiuotės. Kitaip sakant, juos pakeitė modernesni.

Redakcijos archyvo nuotr.

Apie kitą KJP „Skalvį“, priešmininį laivą, ir jo krikštamotę D. Žebelienę pasakosime kituose „Vakarų ekspreso“ numeriuose.

1967 m. Norvegijoje pastatytas ir Norvegijos karinio laivyno eksploatuotas patrulinis laivas 2001 metais neatlygintinai buvo perduotas Lietuvos kariniam laivynui. 2010 metais jis pripažintas netinkamu tarnybai ir 2011 metais buvo nurašytas.