Kokį laivą „Sūduvis“ prisimena jame tarnavę kariai

„Plaukėme su “Sūduviu„ Kylio kanalu. Turėjome naujai paskirtą karininką. Jis nežinojo, kad visai šalia to kanalo yra restoranas, turintis tradiciją kiekvienam laivui, plaukiančiam pro jį, per garsiakalbius paleisti jo šalies himną. Mes su juo susilažinome, kad už 15 minučių jis išgirs Lietuvos himną. Ir jis pralošė, o mes stovėdami tiltelyje aidint šalies himnui atidavėme pagarbą. Tai sušildo širdį, kai esi toli nuo namų“, - pasakojo penkerius metus šiam laivui vadovavęs Giedrius Auksorius.

Jūros liga jutosi mažiau

Andrius Širvys šiame laive tarnavo nuo 2002 iki 2004 metų. „Sūduvis“ - pirmas jo laivas, kuriame tapo vadu, vėliau vadovavo laivams „Vėtra“ ir „Jotvingis“. Dabar komandoras A. Širvys tarnauja Karinių jūrų pajėgų štabe.

„Sūduvis“ išsiskiria iš kitų laivų tuo, kad yra pagamintas iš medžio. Be to, vachtos karininkas tranzito metu dažnai ir su vadu nepaisydami oro sąlygų stovėdavo ant atviro tiltelio.

Įranga jame tuo metu buvo dar gana naujoviška. Lietuvos karinėms jūrų pajėgoms minų paieška sonarais, povandeninių objektų identifikavimas robotais buvo naujas dalykas, todėl tai buvo labai įdomu", - pasakojo A. Širvys ir pridūrė, kad laivas nebuvo didelis, bet jo stovumas ant vandens net ir blogomis oro sąlygomis buvo gana geras ir jūros ligos simptomai jame buvo jaučiami mažiau nei kituose laivuose.

2002-aisiais „Sūduvis“ pusę metų priklausė junginiui „Baltron“. Laivas per tą laiką apsilankė dešimtyje užsienio uostų. „Man kaip jaunam laivo vadui buvo labai didelis iššūkis ir gera praktika, bet tie metai buvo kupini streso. Perėmę iš Vokietijos suremontuotus laivus, mes juos gana intensyviai eksploatavome.

Jie dalyvaudavo visose pratybose Baltijos jūroje, tokiose išminavimo operacijose kaip “Open Spirit„. Rygos įlankoje Irbės kanale esame sunaikinę torpedą.

Aptikome su sonaru, nuleidome povandeninį robotą, identifikavome, o tada sunaikinome“, - prisiminė pokalbininkas.

Pasak jo, karininkų kajutkompanijoje buvo daugybė laivų simbolių, plakečių. Seržantai ir puskarininkiai irgi rinkdavosi panašioje patalpoje, jaunesni jūreiviai turėjo didesnes patalpas, bet gultai jose buvo trimis aukštais, nes laivas nebuvo didelis.

„Sūduvis“ - NATO laivų grupės narys

„Sūduvis“ - pats geriausias ir gražiausias. Tas laivas, kuriame praleidai gražiausias tarnybos dienas, visada lieka geriausias.

Man tie penkeri metai jame buvo geriausi per visą tarnybos laiką„, - sako G. Auksorius, jam vadovavęs nuo 2004 iki 2009 metų. Įsimintiniausias įvykis - 2007 metų antrą pusmetį dalyvavimas NATO nuolatinės parengties priešmininėje laivų grupėje, kai plaukiojama buvo apie 4 mėnesius.

“Sūduviui„ tai buvo pirmas dalyvavimas NATO laivų grupės veikloje“, - prisiminė buvęs vadas. Jis labai džiaugiasi, kad laivas nebus supjaustytas, kad visa įgula kad ir po daugelio metų galės susitikti ant jo denio.

„Man bus labai smagu bet kada kaip svečiui ateiti ir pasivaikščioti po laivą, prisiminti, kur kada kokį mygtuką esu spaudęs, apžiūrėti savo kajutę“, - prisipažino G. Auksorius, dabar atsargos komandoras leitenantas, dirbantis kaip valstybės tarnautojas Jūrų gelbėjimo koordinaciniame centre.

Turėjo vidinę dvasią

Karolis Lileikis laive „Sūduvis“ tarnavo nuo 2003 iki 2012 metų, ėjo skirtingas pareigas, o paskutinius kelerius metus buvo laivo vadas.

„Retai taip pasitaiko, kad visas karininko pozicijas būtų galima užimti viename laive. Visa mano buvimo laive karjera buvo “Sūduvyje„. Visi mediniai laivai turi savo vidinę dvasią. Jeigu oras audringas, “Sūduvis" pradeda girgždėti ir visai kitaip šneka nei kiti laivai. Audringoje jūroje iš karto galima pajusti, ar laivas yra medinis, ar ne.

Šiuo metu laivams minų medžiotojams statyti daugiausia naudojamas plastikas. Kadangi mūsų turėtas „Kuršis“ ir „Sūduvis“ buvo senesni laivai, jie statyti naudojant medieną.

Visas „Sūduvio“ korpusas yra iš braziliško ąžuolo, apsiūto raudonmedžiu, o visi deniai - iš natūralaus tikmedžio.

Taip dabar būna tik prabangiose jachtose. Vienintelis išskirtinis metalinis daiktas jame - patrankos vamzdis. Tiesa, magistraliniame koridoriuje vis dėlto buvo metalo gabalėlis iš nerūdijančio plieno, metalinė plokštė", - sakė K. Lileikis.

Turėjo ir tralą

Kadangi „Sūduvis“ buvo ne kovinis laivas, o minų medžiotojas, daug ginkluotės neturėjo: 40 milimetrų pabūklą, kulkosvaidžių, priemonių sparnuotosioms raketoms, jeigu jos būtų paleistos į laivą, suklaidinti. Užtat minoms naikinti skirtų užtaisų, sprogmenų laive buvo gana daug.

Beje, šis laivas ne tik medžiojo minas, bet ir jas tralavo. Tiesa, jo tralavimas skyrėsi nuo to, kurį atlieka žvejybos laivai, bet principas tas pats. Karinio laivo tralas yra skirtas inkarinių minų lynams nupjauti, kad jos iškiltų ir galėtų būti sunaikintos.

„Manau, kad kiekvienam, kuris kokį nors savo gyvenimo laikotarpį praleido tame laive, daug maloniau matyti jį išsaugotą nei supjaustytą. Visi įgulos nariai įdėjo daug meilės į jo išlaikymą. Šiandien jis - istorinis technikos paminklas, nes pastatytas 1958 metais.

Taip gerai jis išsilaikė todėl, kad buvo gerai prižiūrimas, todėl mes taip ilgai turėjome paskutinį ir ilgiausiai naudotą “Lindau„ klasės laivą“, - sakė kapitonas leitenantas K. Lileikis, šiuo metu tarnaujantis KJP mokymo centre.

Iš įdomesnių dalykų jis prisiminė laivo įgulos nuoširdų bendravimą su Vilkaviškio miesto savivaldybe. „Kai Vilkaviškyje į mokyklą ateina jūrininkai papasakoti apie tarnybą Karinėse jūrų pajėgose, visai kitas efektas nei Klaipėdoje“, - prisiminė pokalbininkas.

Per štormą traška visa mediena

Tomas Abromavičius tarnybą tame laive atliko nuo 2009 iki 2013 metų, buvo vyresnysis mechanikas. „Sūduvis“ - vienas pirmųjų jo laivų LKJP. "Per tuos ketverius metus mes gana dažnai dalyvavome įvairiausiose pratybose. Teko ir pačiam prie to priprasti, ir šeimai su tuo susitaikyti.

Būdavo, išplaukdavome mėnesiui ir ilgiau. Rimtai jūrlige nesirgdavau, galvą paskaudėdavo, valgyti norėdavosi, ir tiek. Tą ligą kiekvienas skirtingai išgyvena.

Man įspūdingiausias dalykas buvo minų sprogdinimas. Kai pradėjau jame tarnauti, laivas jau buvo gana senas. Kiek man žinoma, mūsų „Sūduvis“ buvo vienas iš pirmųjų laivų, kuriuos leido Vokietijai statyti po Antrojo pasaulinio karo. Tad vokiečiai į jį sudėjo tuo metu geriausias savo technologijas.

Ir mediena labai brangi ir reta buvo naudojama, ir visi įrenginiai tuo laikmečiu buvo naujausi. Tikriausiai todėl jis tiek ilgai tarnavo.

Kadangi tais laikais nebuvo kažkokių itin mandrų technologijų, tai jis buvo gana paprastas remontuoti. Prisimenu, per didelį bangavimą traškėdavo visa mediena, panašiai kaip jachtose. Kai didelis štormas, apimdavo baimės jausmas, kad sulūš.

Paskui nieko, pripranti, tik miegoti kiek sunkiau: ir traška, ir banguoja, nieko gero", - pasakojo buvęs laivo mechanikas, dabar kapitonas leitenantas, tarnaujantis KJP Logistikos tarnyboje.

„Daug buvome radę sprogmenų“

Aleksandras Sokolenka „Sūduvyje“ tarnavo nuo 2009 iki 2019 metų. Iš pradžių buvo radarų komandos operatorius, paskui - komandos vadas, o vėliau - vyresnysis akustikas. "Mes trise prižiūrėjome sonarus, skenavome dugną sonaru, paskui leisdavome povandeninį robotą, kuriame buvo įtaisyta kamera, taip mes realiai galėjome matyti, kas vyksta dugne.

Jeigu aptikdavome kokį nors sprogmenį, ar tai būtų raketa, ar torpeda, ar mina, galėdavome prie jo padėti sprogstamąjį užtaisą, atitraukti laivą, radijo signalu aktyvuoti sprogstamąjį užtaisą, kuris susprogdindavo ir esantįjį po vandeniu. Per tiek metų daug buvome radę sprogmenų.

Žmonėms atrodo, kad jūra jau švari, kad joje jau nieko nebėra. Turiu pasakyti, kad joje dar gausu to „lobio“, likusio po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, nors jau labai daug valymo darbų atlikta tiek mūsų, tiek užsienio šalyse. Prie Estijos krantų buvo užminuoti dideli plotai.

Daug darbo turėjome dabartiniuose mūsų inkaravimo rajonuose likviduodami sprogmenis, kad civiliniai laivai su savo inkarais jų neaktyvuotų. Jie pavojingi ir laivams, kurie traukia žvejybos tinklus", - pasakojo akustikas.

A. Sokolenka sako, kad, nepaisant „Sūduvio“ amžiaus, jis buvo geras darbininkas. „Vyko tarptautiniai mokymai Vokietijos vandenyse. Buvo išmestos šiuolaikiškos minos, su šiuolaikiškais davikliais, ir mes turėjome jas surasti. Jos nėra pavojingos, bet jeigu laivas užplaukia ant jų, jos išleidžia tris signalines raketas.

Mes suradome apie 20 sprogmenų ir savo rajoną visiškai išvalėme. O šalia mūsų dirbo modernus šiuolaikinis priešmininis laivas ir savo akimis mačiau, kaip jis “užsirovė„ ant tos minos, išlėkė signalinės raketos.

Karo atveju tikra mina gali sunaikinti laivą.

Taigi mes galėjome pasidžiaugti, kad “Sūduvis„, nors ir ne naujas laivas, nors jame sena technika, bet esant patyrusiai įgulai savo darbą atliko gerai“, - pasakojo pašnekovas.

A. Sokolenka labai džiaugiasi, kad „Sūduvis“ nebus supjaustytas, o pastatytas prie krantinės. Pasak jo, daugelis žmonių, vadindami jį metalo laužu, nors jis pagamintas iš braziliško ąžuolo, nesuvokia, kiek daug šis laivas padarė bendram visų mūsų saugumui, neįvertina įdėtų didžiulių pastangų, kad visa mūsų pakrantė būtų saugi.

Bus daugiau.