Pasirodo, baigus LAJM įmanoma iš karto laive tapti vyr. mechaniku, žinoma, tik tam tikru atveju.
Vienas studentas praktikoje ištvėrė net 8 mėnesius be pertraukos ir gavo apdovanojimą, o kitas svajoja patekti į amerikiečių laivyną.
Patinka rašyti mokslinius straipsnius
Laurynas Jagėla dabar trečiakursis. Jūrininko profesiją pasirinko ne iš karto. Pirmiausia įstojo į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją. Iš jos dalis kariūnų siunčiami mokytis į LAJM.
„Jūra mane traukė, norėjosi kažko įdomesnio, nei vien tik sausumoje būti.
O ir perspektyvos šios profesijos didesnės, todėl ir pasirinkau ją. Ir anksčiau planavau į jūras plaukti, bet nebuvau užtikrintas, o kai įstojau į karo akademiją, sužinojau apie tokią galimybę“, - sakė vaikinas.
Jis gimęs ir augęs Kaune. Šeimoje nėra nei jūrininkų, nei karininkų. Artimieji Lauryno pasirinkimui iš pradžių nepritarė, o dabar jau šiek tiek pakeitė nuomonę.
Ir knygų apie jūrą jis nedaug skaitė, jam labiau patiko siaubo romanai, pavyzdžiui, Stiveno Kingo. Mechaniko, o ne laivavedžio specialybę rinkosi todėl, kad jam neįdomūs visokie žemėlapiai, jį traukia mašinos, varikliai.
Pirmame kurse labiausiai patiko šaltkalvystė, kai buvo mokoma virinti, tekinti, dar termodinamika, ko nepasakytų apie kalbos kultūrą.
"Atrodė, kad nelabai man reikia mokytis tos kalbos kultūros, bet egzaminą visai neblogai išlaikiau. Nieko nepadarysi, kad programoje yra toks dalykas. Jos reikia norint rašyti straipsnius ir taisyklingai išreikšti savo mintis.
Man įdomi inžinerija. Smagu rašyti straipsnius apie variklius, apie jų tendencijas ir t. t., kuriuos dažniausiai pasiūlo dėstytojai, nors gali ir pats ką nors pasirinkti.
Šitoje mokykloje tinkamos sąlygos rašyti straipsnius, susijusius su laivų varikliais, pagalbiniais mechanizmais ir kt.
Netrukus turėčiau pradėti rašyti mokslinį straipsnį apie variklių tepalus.
Bus atliekamas tyrimas. Žiūrėsim, kaip išeis", - pasakojo vaikinas.
Praktiką atlieka „Jotvingyje“
Penkis mėnesius trunkanti L. Jagėlos praktika turėtų baigtis rugpjūčio 25 d. Jis ją atlieka Karinių jūrų pajėgų aprūpinimo laive „Jotvingis“.
"Su šiuo laivu buvau jūroje, dalyvavau pratybose. Artimiausiu metu turėtume plaukti į Švediją. Palyginti su sausuma, vandenyje viskas skiriasi kaip diena ir naktis.
Supimas jūroje priklauso nuo laivo dydžio. Ant „Jotvingio“ ne taip ir supa.
Atlikdamas praktiką iš esmės daugiau stebi specialistų darbą, bet jeigu parodai iniciatyvą, gali, žinoma, prižiūrimas, ką nors daryti. Visiško pasitikėjimo praktikantais tikrai nėra. Kad ir kaip būtų, varikliai kainuoja po milijoną eurų ir daugiau, o viena klaida gali jį sugadinti.
Man įdomu, kaip veikia pagalbiniai įrenginiai, kaip į laivą tiekiama elektra. Varikliai patinka, nors apie juos aš daugmaž žinau. Gal elektra man net įdomiau, nes dar labai daug ko nežinau, kai kuriuos dalykus reikia suprasti", - įspūdžiais iš praktikos dalijosi Laurynas.
Po studijų - iškart vyr. mechanikas?
L. Jagėla pasakojo, kad, baigęs studijas LAJM, iš karto galės tapti laivo vyr. mechaniku.
„Būdamas kariuomenėje ir gavęs leitenanto laipsnį tu automatiškai tampi kokios nors dalies vadu.
Tai įmanoma tik kariniame laive. Ką tik atėjęs į laivą, žinoma, visko nežinosi, bet laivų mašinų skyriuose yra ilgai dirbančių seržantų, iš jų galima daug ko išmokti ir tapti vadu“, - mano Laurynas.
Suprantama, kad kruiziniuose laivuose tokio karjeros šuolio nebūna. Juose turi dirbti maždaug 15 metų, kad taptum vyr. mechaniku. Pasak Lauryno, jis turi žinoti viską iki smulkmenų.
Vaikinui mokytis LAJM realiai liko pusantrų metų. Jis prisipažino svajojantis dirbti amerikiečių laivyne, bet labai abejoja, ar jam tai pavyks.
Svarsto, gal galėtų baigęs kursus ir gavęs aukštesnį laipsnį vykti stažuotis. Gal kartais paklius į NATO laivų grupę, kuri atlieka įvairias misijas, tai irgi jam būtų įdomu. Bet kuriuo atveju jis sako norintis dirbti karo laivuose.
Negalvojo, kad taps jūrininku
Rokas Jankus mokytis į Klaipėdą atvyko iš Šiaulių. Jo šeimoje jūrininkų irgi nebuvo, o ir jis pats niekada gyvenime negalvojo, kad mokysis Jūreivystės mokykloje ir bus jūrininku.
Rokas savo gyvenimą norėjo susieti su inžinerija, tik nežinojo, kurioje būtent srityje. Taip nutiko, kad atvyko į uostamiestį, o tada jau rinkosi Jūreivystės mokyklą - nusprendė būti laivų inžinieriumi.
Paklaustas, ar iš tikrųjų taip sunku mokytis Jūreivystės mokykloje, kaip kai kam atrodo, Rokas atsakė: „Nežinau, kiek yra sunku. Manau, kiekvienam skirtingai.
Tai jau ne gimnazija, o aukštoji mokykla ir mokymasis labiau priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis pats nori gauti žinių, kurių jam reikės ateityje. Didelės tragedijos tikrai nėra. Man buvo ir sunkesnių etapų, ir lengvesnių.“
Tai, kad ilgai reikia lindėti mašinų skyriuje, kuriame gana triukšminga, vaikino negąsdino - šiais laikais puikios apsaugos priemonės.
Rokui mechaniko darbas atrodo kur kas įdomesnis nei laivavedžio, nes visą dieną gali būti užsiėmęs, be to, jis suteikia daugiau perspektyvų.
„Jeigu žmogus, besimokantis mechaniko specialybės Jūreivystės mokykloje, supranta, kad darbas jūroje yra ne jam, tai mūsų diplomai tinka dirbti ir bet kur krante mechaniku. Daugiau turime galimybių. Ir apskritai man patinka kažką veikti, prie kažko krapštytis“, - sakė Rokas.
LAJM jis baigė šiemet birželį. Iš studijų vaikinui gerai įsiminė paskutinis pusmetis ir mokymasis mašinų skyriaus treniruoklyje. Simuliatorius padarytas pagal tanklaivio pavyzdį. „Žinoma, nevaikštai per visą laivą, būni prie kompiuterio, bet įdomu. Gauni spręsti įvairias situacijas, turi sugalvoti, kaip elgtis. Treniruoklis gana kokybiškai padarytas, tenka nemažai pamąstyti“, - pasakojo vaikinas.
Įspūdingų darbų žemsiurbėje nebuvo
Mechanikams irgi reikia surinkti 12 mėnesių praktikos.
Pirmame kurse tris mėnesius jie dirba mokyklos dirbtuvėse, antrame kurse atliekama 3 mėnesių praktika kokioje nors remonto įmonėje krante, o trečiame kurse laukia šeši mėnesiai grynai jūrinio plaukiojimo praktikos norint gauti darbinį diplomą, o 4 mėnesių užtenka, kad būtų baigti mokslai.
Tokią praktiką R. Jankus atliko 2022-aisiais UAB „Boskalis Baltic“ žemsiurbėje Nyderlandų Karalystės pakrantėje. „Nebijau štormų, nes žinau, kaip laivas pastatytas ir kad jis atlaikys. Jeigu labai prastos oro sąlygos, niekas neplaukia į audrą. Ir jūros liga nesergu, kol kas viskas gerai.
Žemsiurbė - techninis laivas, buvo tikrai įdomu, negaliu skųstis. Būdamas praktikantu prabuvau joje keturis mėnesius.
Mus leido po 8 savaičių dviem savaitėms grįžti namo. Padariau du reisus kaip praktikantas, o po praktikos trečiame kurse atsirado galimybė baigti motoristo kursus, tad įsidarbinau toje įmonėje", - pasakojo Rokas ir pridūrė, kad ir dabar dirba joje.
Pasak vaikino, per praktiką jie buvo prileisti prie mechanizmų ir ji davė jiems labai daug žinių. "Žinoma, nuvažiavus pirmomis dienomis niekas neleido kažko įspūdingo daryti. Ir apskritai įspūdingų darbų nebuvo, nes laivas tik 10 metų senumo, viskas jame dirbo tvarkingai.
Bet po kurio laiko, kai parodai, kad tau įdomu, labiau pasitikima. Mechanikai irgi būna suinteresuoti, kad mes, jauni žmonės, tobulėtume, augtume kaip specialistai, nes vieną dieną atvyksime pas juos kaip darbuotojai.
Vyr. mechanikas tikrai norės, kad tu pats dirtum, kad nereikėtų kaip praktikantui viską pirštu rodyti.
Man laivuose pasitaikė labai geri mechanikai, iš jų tikrai gavau labai daug, ne tik darbo, bet ir gyvenimiškos patirties įgijau. Man labai pasisekė, džiaugiuosi, nes esu ten, kur noriu būti, ir darau tai, ką mėgstu", - kalbėjo Rokas.
Krovininis laivynas jo nežavi. Ateityje norėtų dirbti tiktai techniniuose laivuose, tokiuose, kurie jūroje kloja elektros kabelius arba stato vėjo jėgaines, arba bent jau likti žemsiurbėse.
Sekė tėčio pėdomis
Justinas Mikutis - klaipėdietis. Tai, kad jis pasirinko studijas Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje, ko gero, nieko stebėtino, mat jo tėtis dirbo laivuose ir irgi buvo mechaniku.
Jis tėčio laive buvo ne kartą ir jam labai patiko. Tėtis dirbo užsienio kompanijose, Europoje būdavo retai, dažniausiai Japonijoje, o šiaip keliaudavo po visą pasaulį. Šešias savaites dirbdavo, dvi būdavo namuose.
"Kai grįždavo, papasakodavo įdomių dalykų, būdavo smagu klausytis, parodydavo nuotraukų.
Iki dešimtos klasės vis dar galvojau, kokią profesiją rinktis. Esu baigęs krepšinio sporto mokyklą ir žaidęs jį 12 metų. Kažkada svajojau būti krepšininku, bet gavau didelę traumą, tuo svajonės ir baigėsi.
Būdamas vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje jau žinojau, kur stosiu - buvau nusprendęs eiti tėvo pėdomis. Ir dabar to visiškai nesigailiu", - atviravo vaikinas.
Jam irgi mechaniko darbas atrodo įdomesnis nei laivavedžio. „Nieko nesakau, gal kapitonu būti dar smagiau tiltelyje, bet būdamas mechaniku daug daugiau naujovių pamatai kiekvieną dieną. Galima sakyti, nėra pasikartojančių dalykų“, - kalbėjo Justinas.
Iš pradžių pasiklydo laive
"Daug žinių gavome iš dėstytojų mokykloje. Nėra taip baisiai sunku, ne raketų mokslas, bet nesimokydamas tikrai nebaigsi. Pirmą kartą ir vėmiau laive, maniau, daugiau nebenorėsiu į jūrą. Bet kai kitą kartą išplaukiau, - nebepykino.
Daugiausia išmoksti per praktiką - būdamas laive kur kas geriau viską įsisavini. Aš eidamas į praktiką jau plius minus viską žinojau, kaip bus.
Atlikdamas praktiką DFDS laive „Sirena Seaways“ išbuvau jūroje 8 mėnesius be pertraukos ir nė karto nebuvo bloga.
Šis laivas, kursuojantis tarp Estijos ir Švedijos ir plukdantis krovinius bei keleivius, didelis. Kai atvažiavau, iš pradžių net pasiklysdavau jame, kol pripratau. Mašinų skyrius irgi milžiniškas. Buvo daug visokių įspūdžių.
Iš pradžių mums mechanikai pasakodavo, ką reikia daryti, kad įsimintume, atsakingų darbų neduodavo.
O po keturių mėnesių jau ir vienam duodavo kokį nors darbą padaryti.
Išbuvau 8 mėnesius be jokios pertraukos praktikoje. Tėvas sakė: „Laikykis. Sunku, bet iškentėsi.“ Jis irgi yra tiek prabuvęs reise. Padėjo ištverti tai, kad buvo gera kompanija, ypatingi žmonės. Nebuvo taip, kad baigi darbą ir eini vienas sėdėti į kajutę.
Bendraudavome, kartu žiūrėdavome televizorių kurioje nors kajutėje, juokaudavome, žaisdavome žaidimus. Sakyčiau, tas laikas netgi greitai prabėgo. Nes viskas įdomu, visur eini, kol viską sužinai.
Gal kiek prasčiau buvo per paskutinius du mėnesius - kuo arčiau namai, tuo laikas ėjo lėčiau. Sunkiausia buvo namų ilgesys - artimųjų, draugų. Paskui gavau DFDS apdovanojimą kaip ilgiausiai tame laive prabuvęs studentas.
Uždėjo vainiką ir kalėdinę kepurę. Vienu metu jau maniau, kad parvyksiu namo tik po Naujųjų metų, bet parsiradau prieš pat Kalėdas", - dalijosi prisiminimais Justinas.
Įdomiausi - generatoriai
J. Mikučiui laive „Sirena Seaways“ įdomiausi buvo generatoriai, gaminantys elektrą. "Buvo ir gedimų, ir žiūrėjau, kaip juos ardė, ir pačiam teko ardyti. Buvau įpareigotas daryti mėnesinius patikrinimus, pakeisti dalis. Tas darbas būdavo smagiausias.
Praktika atitiko mano lūkesčius visiškai. Net nesitikėjau, kad bus taip gerai. Labiausiai bijojau dėl mechanikų, kad galiu nepatikti, neduos normalaus darbo, tik valyti kažką ir dažyti mašinų skyriuje. Duodavo ir atsakingų darbų, visur kartu vesdavosi, viską rodydavo. Labai daug išmokau.
Per tuos 8 mėnesius į štormą laivas buvo patekęs ne kartą. Reikėjo bėgti į kajutę laikyti televizorių, spintas užklijuoti su izoliacija. Baisu nebuvo, nes buvau tam nusiteikęs, žinojau, ko laukti", - pasakojo vaikinas.
Nori padirbėti daugelyje laivų
J. Mikučiui mokytis liko dar pusę metų ir apsiginti bakalaurą. Kitų metų vasarį prasidės sesija. O tada iš karto ketina plaukti į jūrą.
Justinas sako norintis išbandyti įvairių tipų laivus, padirbėti ir sunkiakrūviuose, ir dar daugiau įgyti praktikos keltuose. Jis nenorėtų apsistoti vieno tipo laivuose.
Kaip laivavedžiai svajoja būti laivo kapitonais, taip visų mechanikų svajonė - tapti vyr. mechanikais.
Pokalbininkas mano, kad šį statusą galima pasiekti maždaug per 10 metų, nors tai priklauso ir nuo laivo tipo, ir nuo laivybos kompanijos, ir, žinoma, nuo tavęs paties.
Rašyti komentarą