Kadetai mokomi išgyventi ne tik jūroje, bet ir mieste

Klaipėdos jūrų kadetų mokykla, ko gero, vienintelė Lietuvoje, kur per pamokas galima pasikepti dešrelių. Rikiuotės metu paskutinis „Sveiks, tamsta“ prieš atostogas nuskambėjo jau kur kas garsiau nei pirmaisiais metais. Iki elitinės Lietuvos mokymo įstaigos jai dar toloka, bet tokios idėjos neatsisakoma. Jau ir dabar jūrų kadetai kviečiami į įvairias miesto šventes, nes reprezentuoja jūrinį miesto veidą - yra uniformuoti ir disciplinuoti, papuošia bet kokį renginį.

„Pernai dalyvavome ir Jūros šventės eisenoje, ir valstybinių vėliavų pakėlimo regatai, ir naujo kelto pristatymo, ir “Albatroso„ apdovanojimų ceremonijose, Rugsėjo 1-osios šventėje kadetai vedė koloną, Kariuomenės diena taip pat neapsiėjo be jų. Tuo labai džiaugiamės. Didelė garbė, kad šiemet mums leido stovėti Karinių jūrų pajėgų rikiuotėje kartu su šauliais. Tikrai jaučiamės įvertinti“, - sako mokyklos direktorė Gražina Skunčikienė.

Palyginti su pirmaisiais mokyklos žingsniais, kai baiminosi ir pedagogų kolektyvas, ir moksleivių tėvai, kad šioje mokymo įstaigoje susirinks nedrausmingi mokiniai, kurių atsikratė kitos mokyklos, kad jie trukdys tiems, kurie nori mokytis, situacija čia jau kur kas geresnė. Pradėjusi nuo 83 mokinių, trečiais mokslo metais ji jų turėjo dvigubai daugiau - 172. Joje dirba 32 pedagoginiai darbuotojai. Mokykloje jau prasidėjo atostogos. Visą šią savaitę jos moksleiviai stovyklaus Vinetu kaime, kaip ir pernai.

Prie stovyklavimo Vinetu kaime ir vaikų vasaros poilsio programų daug prisideda Klaipėdos savivaldybė, žinoma, šiek tiek ir tėvai.

Mokyklą finansuoja Savivaldybė, bet ji ieško ir rėmėjų. Kadetai gauna nemokamus pietus, finansuojamos transporto priemonių paslaugos, nes moksleiviai vežami ir į stovyklas, jie keliauja į įvairius žygius, tikslines ekskursijas.

Siūloma tapti regionine mokykla

Nauja mokykla įkurta buvusios Klaipėdos Ievos Simonaitytės mokyklos Naikupės gatvėje pagrindu. Per trejus metus jos pastatas gerokai atnaujintas.

Ketvirtais mokslo metais Kadetų mokykloje bus jau ir vienuoliktokų. „Švietimo, mokslo ir sporto ministerija yra leidusi rinkti vienuoliktą klasę, bet dar reikės akreditacijos“, - sakė mokyklos direktorė.

Jos teigimu, tam, kad Klaipėdos jūrų kadetų mokykla taptų regionine, pritaria miesto Savivaldybė, siūlo ir ministerija. Tapusi regionine, ji didėtų. „Tačiau tam reikalingos tam tikros sąlygos. Mes neturime bendrabučio, nors didelio poreikio iki šiol ir nebuvo. Turime vieną kitą mokinį iš kitų Lietuvos miestų. Vienas yra atvykęs iš Trakų. O iš Klaipėdos rajono turime daugiau. Kai bus bendrabutis, tada galėsime drąsiai kviesti moksleivius iš viso regiono“, - „Vakarų ekspresui“ sakė G. Skunčikienė.

"Kad ji turi būti regioninė mokykla, kalbame visus tuos trejus metus. Dabar priimame visus vaikus iš Klaipėdos. Šiaip taip surenkame dvi penktas klases, papildome kitas. Manau, į tokią mokyklą reikia atrinkti vaikus, kaip į meno mokyklą.

Atrodo, berniukui įdomūs jūriniai dalykai, bet išplaukia savaitei su jachta į jūrą ir įsitikina, kad nepakelia supimo.

Vieniems tai tinka, kitiems ne. Prisimenu, į jūrą plaukėme su penktokais. Sėdi sau ant denio, gali ir kortomis lošti kad ir kiek besiūbuotų„, - “Vakarų ekspresui" sakė atsargos karininkas Arvydas Piepalius, mokyklos neformaliojo švietimo skyriaus vedėjas.

O didžiausias mokyklos direktorės rūpestis dabar - tinkamai įgyvendinti vidurinio ugdymo programą, kuri daug kuo skiriasi nuo pagrindinio ugdymo programos. Mat tokios patirties ji dar neturi.

Formuojamas jūrinis mentalitetas

Pasak direktorės, visi tie treji mokslo metai buvo mokyklos starto etapas, nes kasmet būdavo vis kažkas naujo. Ir dabar dar tęsiasi jos kūrimo etapas.

Mokykla kuria savo tradicijas. Pavyzdžiui, rugsėjo 1 d. piliavietėje duodama priesaika. Ten po miesto vėliava merui leidus iškeliamas mokyklos giuisas, vyksta iškilminga rikiuotė, apdovanojimai. Mokykla turi sukūrusi apdovanojimo sistemą - padedant rėmėjams yra pagaminta serija medalių.

„Mūsų mokykla nėra sukarinta. Galbūt kai kurios disciplinos sudaro tokį įspūdį. Be bendrojo ugdymo dalykų, kurie dėstomi taip, kaip ir kitose mokyklose, ji turi neformaliojo švietimo programą - jūreivystės, laivybos ir karybos pagrindų ugdymo, - kuri yra privaloma. Ji formuoja jūrinį mokinių mentalitetą. Su pedagogais esame sutarę, kad ir į bendrojo ugdymo dalykus iki 10 proc. jie integruos tai, kas yra susiję su jūreivyste ir laivyba. Tuo ji ir skiriasi nuo kitų mokyklų. Norime, kad mūsų mokiniai suprastų, jog gyvena prie jūros, kad šiek tiek susipažintų su jūrinėmis profesijomis, jūrine kultūra. Nebūtinai mes ruošiame būsimus jūrininkus. Vieni galbūt rinksis šią profesiją, o kiti ne, mes tik parodome kryptį“, - sako G. Skunčikienė.

„Smagu, kad vaikai, išeinantys į kitas mokyklas dėl įvairių priežasčių, ateina padėkoti už trejus joje praleistus metus. Pas mus yra daug gabių vaikų, kurie reiškiasi ir sporto, ir meno srityse“, - sako A. Piepalius.

Požiūrį pakeisti sunkiausia

Paklausta, ar visuomenės požiūris į mokyklą pasikeitė, direktorė atsakė: „Požiūrį keisti sunkiausia. Dar ir dabar, kai registruojame mokinius, girdime tėvus sakant, kad jų vaikui reikia disciplinos. Tarsi pas mus jis būtų tramdomas, perauklėjamas ir pan. Nesinorėtų tapti mokykla, užsiimančia vaikų perauklėjimu.“

„Manau, tai, kad kartais motyvaciją mokytis pas mus turi tėvai, o ne vaikai, kurie čia būna užimti nuo 8 iki 17.30 val., yra labai blogai“, - sako neformaliojo švietimo mokytojas Raimondas Praleika. G. Skunčikienės teigimu, sunkiausia būna dirbti su iš skirtingų mokyklų atėjusiais penktokais. Pasitaiko vaikų, nesupratusių, į kokią mokyklą pateko, atvejų, kai išeina, nes būna ar per sunku, ar tiesiog nepatinka. Pasak direktorės, sunkiau būna vaikams, atėjusiems iš rusakalbių mokyklų.

Kadangi visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, kartais jiems kyla sunkumų. Būtent dėl šios priežasties iš mokyklos išėjo keli vaikai. „Mažiukams viskas dar įdomu, o norint sudominti paauglius, reikia jau įdėti pastangų. Labai smagu, kad nė vienas iš tų, kurie baigė dešimt klasių, nepareiškė noro palikti mokyklą. Palyginti su tuo, kokie jie būna penktos klasės pradžioje, ir jau po pusės metų, kai pripranta prie drausmės, prie rikiuočių, mūsų vaikai darosi vis geresni, ištvermingesni“, - aiškino R. Praleika.

Ne visi žino žodelį „ne“

„Mokykla gražėja, drausmingėja, auga“, - tvirtina R. Praleika, dirbantis nuo pirmos dienos ir mokantis vaikus nuo 5 iki 10 klasės pagal skirtingas programas išgyventi sausumoje ir jūroje.

Beje, šios mokyklos kieme yra aikštelė, kurioje per pamokas galima pasikepti dešrelių. Kadangi mokomasi susikurti įvairių tipų laužus, tad ir kepamos dešrelės. R. Praleika sakė, kad stovyklos metu Vinetu kaime tikrai jų bus.

Jis prisiminė, kad apie tokios mokyklos įkūrimą buvo kalbama jau prieš dvidešimt metų, kai dar gyvas buvo buriuotojas, architektas Vytautas Šliogeris.

Paklaustas, kokios drausmės privalo laikytis mokyklos mokiniai, R. Praleika atsakė: „Kai kurie vaikai namuose nebūna girdėję žodžio “ne„ arba “negalima„. Mokykloje jie juos išgirsta. Kartais stebimės, kad vaikai nemoka valgyti su peiliu ir šakute. Visko mokomės po truputį.“

Klausiamas, ar įsivaizduoja šią mokymo įstaigą ateityje kaip elitinę Lietuvos mokyklą, pokalbininkas atsakė: „Galima būtų visoje šalyje atsirinkti labai motyvuotus vaikus, svajojančius apie jūrą. Atranka turėtų būti labai rimta, o mokykla Lietuvos masto. O kol kas tai yra Klaipėdos savivaldybės mokykla.“

Atrinkti kaip į meno mokyklą

Atsargos karininkas A. Piepalius, vyresnėse klasėse dėstęs nacionalinį saugumą, sako iki šiol tik kuravęs šią mokyklą. Šiemet nuo liepos 31 d. jis nebedirbs Karinėse jūrų pajėgose, išeina į pensiją ir žada visas jėgas dabar atiduoti mokyklai.

"Mano auksinė svajonė buvo, kad tokia mokykla būtų įkurta. Prisimenu, kai važiuodavome į ministeriją ir sakydavome, kad jos reikia, mums paspausdavo rankas, pasakydavo, kokie mes šaunūs, ir - nieko.

Bet kai tai idėjai pritarė miesto vadovybė, mokykla atsirado.

Dabar mano tikslas - sulaukti pirmosios laidos, pirmų dvyliktokų. Per tuos trejus mokslo metus pasidarė aišku, ką reikia pataisyti, ką pakeisti įstatymų bazėje, kad mokykla būtų efektyvi.

Mes svajojame, kad mūsų mokykla būtų platesnio profilio. Galime būti ir paruošiamąja baze Lietuvos aukštajai jūreivystės mokyklai, bet mums tiesiog norisi, kad mūsų vaikai būtų įvairiapusiški, išaugtų su meile jūrai ir stotų į aukštąsias mokyklas.

Šiuo metu jau kalbama apie tai, kad mokyklos baigiamosiose klasėse turėtų būti įvestas karinis rengimas. Tikrai tam pritariu", - sako A. Piepalius.

Medalius reikia užsitarnauti

Užėjome į kabinetą, kuriame su septintokais bendravo jūreivystės ir laivybos teorijos bei praktikos mokytojas Stanislovas Macijauskas. „Jie jau penktoje klasėje pradeda skirti laivus - tanklaivius nuo konteinerinių laivų ir t. t. O septintokai jau asai. Mes mokomės pagal patvirtintą programą nuo 5 iki 12 klasės. Turime ir praktinių užsiėmimų: rišame mazgus, darome takelažinius darbus ir kt. Su kitu mokytoju jie buriuoja ir t. t.“, - pasakojo S. Macijauskas. Ir tuoj pat pridūrė: „Matote vėliavas, paklauskite jų, kieno kuri, ir jie atsakys.“ Paklausėme, kieno vėliava su juodu tašku, moksleiviai choru atsakė: „Indijos“.

Klasėje iš karto dėmesį patraukė mergaitė, kurios marškinėlius puošė net 5 medaliai. „Ketvirtoje klasėje užėjo noras būti policininke. Kadangi nieko geresnio nesuradau, mama pasiūlė, atėjau čia mokytis. Dabar tas noras išgaravo, policija jau ne itin traukia, bet man čia smagu, tai ir pasilikau. Dabar galvoju apie inžinerijos mokslus, gal galėsiu dirbti laivyne. Šitas medalis už mokslus mokykloje, šitas už žygį, šitas irgi už mokslus, o tie du už žygius“, - vardijo savo medalius septynias klases baigusi Rusnė Kvasniauskaitė.

Pasak R. Praleikos, visi Rusnės medaliai yra uždirbti, ji yra viena geriausių mokyklos mokinių ir laivo vadė.

Jos klasės draugui Markui Biliutavičiui mokyklą parinko tėvai. „Mes labai džiaugiamės. Tai sustiprinta ir labai gera mokykla. Čia turėtų jis baigti 12 klasių. Manau, ir kitus du sūnus irgi leisiu čia mokytis. Norėčiau, kad paskui stotų mokytis į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą. Markas porą metų mokėsi Anglijoje, bet čia, Lietuvoje, stipriau mokoma. Jam nebuvo sunku, pažymiai geri“, - sakė Marko mama Monika Gromnickienė.

Smiltės Salomatovaitės, būsimos šeštokės, tėvas geležinkelininkas Spartakas Salomatovas tikino, kad ir pati dukra norėjo į šią mokyklą eiti. Jo tėvas buvo jūreivis, bet anūkės pasirinkimui jis jokios įtakos neturėjo. „Mama surado tą mokyklą. Dukra nesiskundžia, nors čia drausmė ir tvarka. Ji nori būti kinologe. Be to, mes gyvename šalia tos mokyklos, tai labai patogu“, - sakė S. Salomatovas.

Beje, buvusi jo auklėtoja Inesa Žurauskaitė, vedusi fizinio lavinimo pamokas, dabar yra ir jo dukros auklėtoja.