Jūreivystės mokykloje - kapitono Sigito Šilerio salė
(1)Praėjusį trečiadienį Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje atidengta skulptoriaus Gintauto Jonkaus sukurta atminimo lenta legendiniam kapitonui S. Šileriui. Joje jis pavaizduotas besišypsantis. Sakoma, jis ir bardavęs su šypsena. Autorius sakė, kad jam garbė buvo daryti šį darbą, o jį palengvino tai, kad pažinojo kapitoną asmeniškai. „Kokį įsivaizdavau, tokį ir padariau“, - teisinosi jis per lentos atidengimo ceremoniją.
Sprendimą įamžinti šio puikaus žmogaus ir specialisto atminimą LAJM direktoratas priėmė šiemet balandžio 18 d.
S. Šileris mokykloje turėjo pravardę - tarybos garbės pirmininkas. Iš tikrųjų jis ir buvo pirmasis tarybos pirmininkas 2001-aisiais, kai Lietuvos aukštesnioji jūreivystės mokykla tapo kolegija. Po dvejų metų baigėsi kadencija, jis nebegalėjo būti perrinktas, užtat ir buvo vadinamas garbės pirmininku.
Antrame mokyklos pastato aukšte esanti salė, kurioje ir dabar posėdžiauja mokyklos taryba, pavadinta Sigito Šilerio vardu.
Joje į akis iš karto krenta puikus fotomenininko Vyto Karaciejaus darbas - besišypsančio kapitono portretas.
DOVANA. Sigito Šilerio dukra Eglė Šupinienė perduoda tėvo gautą Metų jūrininko apdovanojimą Jūreivystės mokyklos direktoriui Vaclavui Stankevičiui.
Studentas ir dėstytojas
Jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rima Mickienė papasakojo apie kai kuriuos kapitono gyvenimo faktus. Pasirodo, jis buvo ir Jurbarko rajono kolūkio buhalteris, ir Kauno politechnikos instituto studentas, nors jam tie mokslai nepatiko, jis norėjo būti jūrininku.
Nedaug kas žino, kad 1957 metais, būdamas dabartinės LAJM pirmakursiu, jis buvo pašalintas iš mokyklos už savavališką išėjimą į miestą. Kadangi mokėsi labai gerai, buvo grąžintas.
2005 metais pradėjo pedagoginę veiklą. Tuometinėje LAJM jis dėstė dalykus, susijusius su uostu. Kaip linksmas nutikimas pasakojama, kaip jis paprašė studentų išvardinti jūrines Lietuvos įmones, o šie žinojo tik dvi - „Lisco“ ir „Klasco“. Dėl to kapitonas buvo labai sutrikęs.
2008 m. pradėjo dėstyti navigaciją ir lociją. „Kursas buvo numatytas pusei metų. Po kurio laiko ateina Sigitas ir sako: “Rima, aš jau viską išdėsčiau, nežinau, ką veikti.„ Patariau patikrinti žinias. Atėjo nusiminęs, nė kavos negėrė, ir tarė: “Jie nieko nežino.„ Sakau: “Dėstyk iš naujo.„ Mes mokėme Sigitą tapti dėstytoju“, - prisiminimais dalijosi R. Mickienė.
PAGERBĖ. Atėjusieji į iškilmingą ceremoniją pagerbė Sigito Šilerio atminimą.
Nebuvo supykęs, būdavo susirūpinęs
Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus su S. Šileriu susipažino 2001-aisiais, kai dirbo Susisiekimo ministerijoje sekretoriumi (dabar viceministras). Tada reikėjo įkurti Lietuvos saugios laivybos administraciją, nepriklausomą nuo Uosto direkcijos. Per visus tuos 20 metų pažinties jis nė karto nematė kapitono supykusio, kartais jis būdavo susirūpinęs.
„Buvo geras šaulys: teikdamas pasiūlymus nė karto neprašovė. Ir gerai rašė tarnybinius raštus“, - pasakojo A. Vaitkus.
Kai ministerijoje buvo kuriamas Liudviko Stulpino medalis, A. Vaitkus pamanė, kad pirmas jį turi gauti S. Šileris. Taip ir nutiko. Tiek kapitonas, tiek dabartinis meras manė, kad Uosto direkcija turi likti valstybės įmone, o ne tapti akcine bendrove.
„Rugsėjo 1-ąją rėždavo kalbą...“
Jūrų kapitonų asociacijos pirmininkas Juozas Liepuonius prisiminė, kaip jie su S. Šileriu dirbo plaukiojančiosiose bazėse. „Kai reikėjo pakalbėti renginiuose, jis sakė: “Duok man pakalbėti, kol gyvas, paskui tu kalbėsi.„ Jis buvo pirmas, gavęs Metų jūrininko titulą, buvo žmogus iš didžiosios raidės“, - sakė J. Liepuonius.
S. Šilerio dukra Eglė Šupinienė tėvo kaip Metų jūrininko pelnytą statulėlę padovanojo mokyklai, kurioje jis gavo gyvenimo pamatą.
SKULPTORIUS. „Kokį įsivaizdavau, tokį ir padariau“, - sako skulptorius Gintautas Jonkus.
Lietuvos jūrininkų sąjungos tarybos narys Petras Bekėža prisiminė, kad tie, kuriems nusišypsojo laimė praktiką atlikti pas kapitoną S. Šilerį, apie jį atsiliepė šiltai ir sakė, kad tai tikras kapitonas.
Jis buvo apdovanotas „Albatroso“ statulėle už knygą „Kodėl anksti pražyla kapitonai“, transporto darbuotojo garbės ženklu. „Jis vis sakydavo, kad sostinę reikia perkelti į Klaipėdą, kad visada reikia sugrįžti į gimtinę pas savo moterį“, - prisiminimais dalijosi P. Bekėža.
KOLEGOS jūrų kapitonai Sigito Šilerio salėje.
Asociacijos „Jūros veteranai“ vadovas Vytautas Petrulis prisiminė, kaip S. Šileris „Baltijos“ žvejų kolūkyje buvo pirmininku, o jis - mechaniku. „Jis mokėdavo pabarti už klaidas su šypsena. Buvo didelės sielos jūrininkas, žmogus, ant kurio peties galėjai išsiverkti. Sakė jūrą reikia ne mylėti, joje reikia dirbti. Mylėti reikia moteris“, - pasakojo V. Petrulis.
Jaunosios kartos atstovas kapitonas Denisas Legenzovas prisiminė, kaip pas S. Šilerį laikė egzaminą. „Jis buvo iš tų, kurie supranta, žino žmogus ar ne. O rugsėjo pirmąją jis rėždavo tokią kalbą, kad tiems, kurie abejodavo, ar gerai pasirinko profesiją, daugiau abejonių nekildavo. Man imponavo du kapitonai - Ričardas Lučka ir Sigitas Šileris“, - atviravo D. Legenzovas.
PRISIMINIMAI. Jūreivystės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rima Mickienė dalijasi prisiminimais apie legendinį kapitoną.
Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.
Rašyti komentarą