Jūreivystės mokykla: ko tik nebuvo per 75 metus

„Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla - visas mano gyvenimas“, - sako kapitonas Ričardas Zažeckis, ne tik ją baigęs, bet kelerius metus buvęs ir jos viršininku, ir dėstytoju. Jam pirmajam buvo suteiktas šios mokymo įstaigos bendruomenės garbės nario vardas.

Šiemet kovo pabaigoje R. Zažeckiui sukako 83 metai, bet jis dar dalyvauja įvairiuose LAJM renginiuose, ypač studentų priesaikos jūrai ceremonijose.

Sudėtingiau vadovauti mokyklai

Paklaustas, ar sunkiau vadovauti laivui per štormą, ar Jūreivystės mokyklai, R. Zažeckis atsakė: "Be abejo, sudėtingesnis darbas - vadovavimas mokyklai. Jūroje pavojus kelia stichijos, bet mes mokėmės tam, kad su jomis galėtumėme susitvarkyti. O mokyklos stichija - jauni žmonės. Kiekvienas jų gali tau tokį uraganą sukelti, kad...

Buvo anais laikais ir tragiškų dalykų mokykloje: mergaitę išmetė pro bendrabučio langą, studentas, nenorėjęs būti pastebėtas, kada grįžo iš pasivaikščiojimo mieste, lipo per avarinį įėjimą, nukrito ir žuvo.

Jūroje irgi atsitinka nelaimių. Tam, kad jų nebūtų, reikalingos žinios bei mokėjimas tas žinias pritaikyti."

R. Zažeckis sako, kad žinodamas viską, ką jūra tau gali iškrėsti, turi prisitaikyti prie jos. Padaryti taip, kad vėjas būtų ne 30 m/s, o 15 m/s, negali, bet turi bagažą žinių, kad išliktum gyvas ir išsaugotum laivą.

Studentai gyveno kaip kareivinėse

Mokytis Klaipėdos jūreivystės mokykloje R. Zažeckis pradėjo 1958-aisiais būdamas 18 metų, baigė ją 1962-aisiais. Tada ji buvo sukarinta. Kuopų vadai buvo karininkai, o drausmė griežtesnė negu bet kokiame kariniame dalinyje, studentai bendrabutyje gyveno kaip kareivinėse.

"Tarnauti Lietuvoje Sovietų Sąjungos laikais buvo labai šilta vieta. Tad kiekvienas vadas stengėsi gerai atlikti pareigą, kad čia pasiliktų kuo ilgiau.

Turėjome tik uniformą ir jokių civilinių rūbų. Gyvenome kareivinių režimu, vienoje patalpoje po 10 žmonių, miegodavome dviaukštėse lovose.

Tik drausmingi kursantai, neturintys jokių nuobaudų, galėdavo išeiti vieną dieną per savaitę - šeštadienį - į miestą pasivaikščioti kelias valandas. Didžiausias nusižengimas būdavo, jeigu išėjęs į miestą persirengdavai civiliniais rūbais. Jeigu blogai mokeisi, būdavai tik mokykloje ir bendrabutyje.

Likus gal metams prieš mums baigiant mokyklą karinis režimas buvo panaikintas. Mūsų laida pirmoji, kuri negavo karinių laipsnių. Bet drausmę vis tiek bandyta išlaikyti, tik jau be karininkų. Daugelis jų išėjo į atsargą ir tapo auklėtojais. Paskutiniais metais jais buvo jau ir civiliai. Pavyzdžiui, mano auklėtojas buvo Albinas Stubra", - prisiminė ponas Ričardas.

Pirmąją trijų mėnesių praktiką R. Zažeckis atliko burlaivyje „Kapela“, kuris buvo to paties tipo kaip ir Klaipėdos burlaivis „Meridianas“.

„Viena iš jūrinės profesijos sudedamųjų dalių - romantika. O ar gali būti geresnė romantika nei plaukioti burlaiviu?“ - klausia kapitonas.

Vėliau praktiką jis atliko žvejybos laivuose, daugiausia dirbo plaukiojančiosiose bazėse, baigęs mokyklą - taip pat. 1964 metais susikūrė Refrižeratorių laivyno bazė (dabar AB „Limarko“ laivininkystės kompanija), joje R. Zažeckis ir dirbo.

PIRMAS kursantų krikštas Baltijos jūroje 1967-aisiais mokomajame laive „Kostanay“. Šalia to, kuris groja su bajanu, Petras Bekėža dainuoja norėdamas išsipirkti, kad nebūtų metamas į vandenį. Nepavyko - atsidūrė jame.

Buvo mokyklos viršininkas

LAJM viršininku R. Zažeckis buvo sovietmečiu nuo 1986 iki 1991 metų. „Tuo metu mokykloje vyko revoliucija. Viena koridoriaus puse vaikščiojo sąjūdiečiai, kita - prokomunistai ir reikalavo vieni kitus pašalinti iš mokyklos“, - jis prisiminė Sąjūdžio laikus.

Pasak jo, studijų kokybė šioje mokykloje visą laiką buvo labai aukšto lygio.

Sovietmečiu tai buvo viena iš aukščiausiai vertinamų jūreivystės mokyklų Sovietų Sąjungoje.

„Mes neužsidarėme bendradarbiaudami vien su Sovietų Sąjungos jūreivystės mokyklomis. Mano viršininkavimo laikais buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su keliomis jūreivystės mokyklomis Lenkijoje, Alandų salose (didžiulė Suomijos autonominė dalis), Švedijoje. Tai, kas buvo geriausio jose, stengėmės diegti pas save“, - pasakojo R. Zažeckis.

Tais laikais dar buvo galimybė dėstytojams plaukti į jūrą kelti kvalifikaciją. Tad 1990-ųjų pabaigoje R. Zažeckis turėdamas kapitono diplomą išplaukė vienam reisui su laivu „Briz“ pusmečiui pasitobulinti. Tačiau tas reisas užsitęsė ir truko 15 mėnesių, nes laivas buvo areštuotas.

„Tai buvo 1990-1991 metai, kai Lietuvos laivynas buvo paliktas Dievo valiai. Ji nieko negalėjo, o Sovietų Sąjunga nepadėjo, nes mūsų šalis jau buvo atgavusi nepriklausomybę. Jos didelis laivynas žlugo, nes šalis neįstengė susitvarkyti su juo“, - prisiminė pokalbininkas.

APIE STICHIJAS. Ričardas Zažeckis: „Jūroje pavojus kelia stichijos, bet mes mokėmės tam, kad su jomis galėtumėme susitvarkyti. O mokyklos stichija - jauni žmonės. Kiekvienas jų gali tau tokį uraganą sukelti, kad...“

Treniruoklius pamatė Alandų salose

Į Jūreivystės mokyklą jau tik kaip dėstytojas R. Začeckis grįžo 1998 metais ir dirbo tol, kol jam suėjo 80 metų, t. y. į pensiją išėjo prieš trejus metus, 2020 metų kovo 30 d.

Studentų jis buvo vadinamas treniruoklių tėvu, mat jis sukūrė simuliatorių kaip tikrą laivą, visą treniruoklių sistemą ir daug metų buvo daugiafunkcio navigacinio treniruoklio vedėju. Tie modernūs būsimų jūrininkų treniruokliai ir dabar labiausiai garsina šią mokyklą ir Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje.

„Esu dabartinio navigacinio treniruoklio “gimdytojas", - juokauja ponas Ričardas.

"Pirmieji navigaciniai treniruokliai mokykloje atsirado dar tada, kai buvau jos viršininku, nes juos pamačiau Alandų salose, paskui Kotkos jūreivystės mokykloje Suomijoje. Nė vienoje Sovietų Sąjungos mokykloje nebuvo treniruoklių. Net nežinau, kaip mes sukombinavome tokią galimybę bendradarbiauti su užsienio mokyklomis.

Alandų salose buvo trys koledžai. Klaipėdos jūreivystės mokykla gavo leidimą pasirašyti bendradarbiavimo sutartį su jais. Tada ir prasidėjo rimtas mokyklos krypimas į Vakarus. Parsivežiau tų koledžų mokymo programas ir pradėjome diegti pas save. 1991 metais pasivadinome Lietuvos aukštesniąja jūreivystės mokykla, vėliau - kolegija. Pagrindas buvo Alandų salų koledžų programos.

Tais pačiais metais mes trimis jachtomis su žurnalistais nuplaukėme į Alandų salas ir buvome pirmieji tikri ambasadoriai. Tuo metu Lietuva dar nebuvo visų valstybių pripažinta kaip laisva šalis. Mes ten buvome pakviesti į vietinio parlamento posėdį", - pasakojo ponas Ričardas.

EKVATORIUS. Mokomasis laivas refrižeratorius „Nikolay Zycar“, kertamas ekvatorius. 1968-ieji. Laive buvo suburta kapela. Petras Bekėža dainuoja.

Lietuviai - be konkurso

Šiemet gegužę buvusiam ilgamečiam Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkui Petrui Bekėžai sukaks 75 metai. Jis ir Jūreivystės mokykla vienmečiai. Kai Petras 1966 metais stojo į Jūreivystės mokyklą norėdamas tapti šturmanu, į vieną vietą pretendavo 11 žmonių.

Petro tėvai buvo neturtingi, paprasti darbininkai, šeimoje augo 5 vaikai. Jis į Jūreivystės mokyklą stojo norėdamas aplenkti vyresnįjį brolį, kuris po tarnybos kariuomenėje įsidarbino Estijos laivininkystėje jūreiviu. Vyresniosios sesers vyras dirbo Refrižeratorių laivyno bazėje jūreiviu plaukiojančiosiose bazėse. Jie pasakodavo apie įvairias aplankytas šalis ir jis panoro pats jas pamatyti. Kito kelio išvykti į užsienį beveik nebuvo.

Dar viena priežastis stoti į tą mokyklą buvo ta, kad ją baigus neimdavo į armiją.

Be to, mokykloje kursantai buvo aprengti uniformomis, maitinami, tad šeimai nereikėjo papildomų išlaidų. Tai irgi buvo svarbu.

"Klaipėdos jūreivystės mokykloje buvo rengiami kadrai žvejybos, o Rygoje - prekybos laivynui. Mums, lietuviams, buvo sudarytos geros sąlygos. Stodavo mokytis vaikinai iš visos Lietuvos, iš Klaipėdos jų ne tiek daug būdavo. Vienas neišlaikė egzaminų, bet vis tiek priėmė, nes buvo lietuvis ir iš Klaipėdos. Mes konkurse nedalyvavome, buvome priimti be jo. Jame dalyvauti privalėjo atvykusieji iš kitų respublikų.

Mat tais laikais vyravo politinė nuostata - kiekvienoje respublikoje reikia auginti savo nacionalinius kadrus, tad jiems buvo teikiama pirmenybė. Mūsų grupėje buvome tik du lietuviai, bet mane paskyrė grupės viršila. Jeigu būdavo daugiau stojančiųjų lietuvių, tai sudarydavo grupę vien iš jų. Visi dalykai būdavo dėstomi rusų kalba, o tokioje grupėje kai ką dėstydavo ir lietuvių kalba, kad geriau suprastų.

Per paskaitas daugiausia buvo orientuojamasi į teorinius dalykus. O technika buvo tiesiog paimta iš laivų, pavyzdžiui, mechanikai mokėsi „čiupinėdami“ vidutinio žvejybos tralerio variklį ir t. t. Dėstė specialistai, daug metų atidirbę jūroje. Pas mus buvo ir radistų grupė, o Morzės abėcėlę buvome išmokę ir mes", - prisiminė ponas Petras.

Įstojusieji mokytis privalėjo parašyti išsamią savo biografiją. Būtinai reikėjo atsakyti į klausimą, ar nėra giminių užsienyje, kur gimusi senelė ir t. t. Biografijos buvo atiduodamos KGB. Jis spręsdavo, ar galima išduoti kursantui vizą, o baigusiam mokyklą - užsienio jūrininko pasą.

„Kai atlikau praktiką, pas mus laive buvo šefas virėjas, kuris neturėjo užsienio jūrininko paso. Plaukiant į Kanados uostą jis buvo perkeltas į kitą žvejybos tralerį, o man tada teko padirbėti virėjo padėjėju. Šefas viską padarė, o aš pridėjau druskos ir persūdžiau. Bet nieko, įgula vis tiek suvalgė“, - prisiminimais iš praktikos dalijosi P. Bekėža.

„Viena iš jūrinės profesijos sudedamųjų dalių - romantika. O ar gali būti geresnė romantika nei plaukioti burlaiviu?“ - klausia kapitonas Ričardas Zažeckis.

Dainavo estradiniame ansamblyje

Kai mokėsi P. Bekėža, mokykla jau buvo tik pusiau sukarinta, dar buvo mokama žygiuoti ir t. t. Nors Petras buvo klaipėdietis, pirmus dvejus metus privalėjo gyventi bendrabutyje, o paskutinius dvejus jau galėjo ir namie.

"Buvo griežta tvarka. Kaip ir laive, taip ir Jūreivystės mokykloje būdavo budėjimai. Negalėjai po paskaitų taip paprastai persirengti ir bėgti į miestą. Po pietų prasidėdavo saviruoša.

Į parduotuves buvo išleidžiamas tik vienas kitas. Artėjant savaitgaliui būdavo sudaromas kursantų sąrašas, kurie galėdavo išeiti į miestą. Prieš tai visi išsirikiuodavo, ir vadas patikrindavo, ar tvarkingai apsirengę išleidžiamieji į miestą, pavyzdžiui, ar išlygintos kelnės ir kt.

Mūsų, kursantų, buvo daug. Kai išeidavome į miestą visi su uniformomis, jis pasidarydavo gražesnis. Nė vienas svarbesnis renginys neapsieidavo be kursantų rikiuotės, manau, ir šiais laikais taip pat", - prisiminimais dalijosi ponas Petras.

Jis pasakojo, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę ilgai reikėjo laukti, kol Jūreivystės mokykla pasitvirtino lietuviškas uniformas.

P. Bekėža buvo gana aktyvus visuomenininkas: treniravo mokyklos futbolo komandą, buvo estradinio ansamblio solistas. Ansamblis grodavo per mokyklos šokius, važiuodavo koncertuoti į šefuojamą kolūkį.

„Jūreivystės mokykloje nuolatos vykdavo šokių vakarai. Ji palaikė glaudų ryšį su medicinos mokykla, kurioje mokėsi beveik vien merginos, su pedagogine mokykla, kurioje irgi jų buvo didžioji dalis. Šokiuose pas mus merginų būdavo labai daug. Jeigu koncertuodavome kolūkyje ir sugrįždavome vėlai groti šokiams, būdavome sutinkami vos ne su ovacijomis“, - prisiminė pokalbininkas.

Pravertė teoriniai dalykai

Gerai baigęs Jūreivystės mokyklą P. Bekėža galėjo pasirinkti darbovietę - įsidarbino Klaipėdoje buvusioje Tralerių laivyno bazėje. Pirmas jo laivas buvo „Ostrov ruskij“. Tais laikais jis buvo aprūpintas naujausia užsienine technika, tad mokykloje gautos teorinės žinios jam labai pravertė.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę mokykla pradėjo rengti specialistus ne vien tik žvejybos laivynui, bet ir prekybiniam. Per tuos metus daug kas pasikeitė joje.

„Man truputį gaila, kad burlaivis “Brabander" atsirado ne Jūreivystės mokykloje, o Klaipėdos universitete, nes jūrininkus dabar rengia Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla, kuri turi būti vadinama Lietuvos jūrų akademija. Lietuvos jūrininkų sąjunga (LJS) labai glaudžiai su ja bendradarbiauja. Pirmo Klaipėdos uosto kapitono Liudviko Stulpino kapą dabar prižiūri mokykla, - teigė P. Bekėža, LJS tarybos narys.

- Lietuvos jūrininkų sąjunga yra Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos narė, palaiko ryšius su daugeliu tarptautinių jūrinių organizacijų. Atsiliepimai apie Lietuvos jūrininkus tik geri. Vadinasi, ši mokymo įstaiga rengia gerus specialistus. Ją baigę visi įsidarbina, jiems nereikia eiti į užimtumo tarnybą."

Bus daugiau.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo