Režisierius Raimundas Banionis: Niekas, išskyrus savą chebrą, nebėra vertybė
(1)Laisvės karys (Vytis) Kaune radosi tik už žmonių suaukotas lėšas, memorialinė lenta legendiniam aktoriui Regimantui Adomaičiui ant namo, kuriame jo gyventa, buvo pakabinta tik įveikus valdininkų pasipriešinimą ir, žinoma, bendruomenės lėšomis, ne kitokia ir kito legendinio aktoriaus Donato Banionio atminimo įamžinimo istorija.
Jo sūnus, garsus kino ir teatro režisierius Raimundas BANIONIS, su šeima įkurdinęs memorialines aktoriaus lentas gimtajame Panevėžyje ir Vilniuje, tuo nebesistebi. Balandį, D.Banionio šimtmečio jubiliejaus proga J.Miltinio dramos teatro teritorijoje ketina atidengti paminklą.
- Suprantat, neseniai pažiūrėjau tokį vaikišką filmą „Kalėdų giesmė", - sako R.Banionis. - Lietuviško kraujo turintis režisierius Robertas Zemeckis pagal Č.Dikensą jį pastatė 2009 metais, bet aš pažiūrėjau dabar. Pamenat tą vietą, kai stebuklingą Kalėdų naktį Skrudžą aplanko Praeities, Dabarties ir Ateities dvasios? Herojus prisimena savo vaikystę, kai jis buvo guvus, mėgstantis su kitais žaisti vaikas, bet paskui jis pasirinko ne tą kelią.
Ne kelią, žadantį aplinkinių meilę, o savanaudiškumą, atsiribojimą nuo pagalbos ieškančių ir pinigų kaupimą. Kai Ateities dvasia nuveda jį prie baisios kapo duobės, iškyla klausimas, ką jis nuveikė gyvenime, ką padarė, kad jį prisimintų žmonės... Šita scena sukrečia Skrudžą ir jis ima elgtis kitaip. Toks yra Dikenso ir filmo moralas.
Prisipažinsiu, kad ir mane kažkaip paveikė ta vaidybinė su animacijos elementais juosta ir aš pagalvojau: daug dirbau, kažkiek uždirbau, žinoma, gal ir galima tai pragerti ir pravalgyti, bet mano vaikai jau suaugę, aprūpinti, o man valgiui ir kurui pinigų užteks,- tad gal bus kažkas paveikta, jei aš įdėsiu savo uždarbį į kultūrą, pastatydamas savo tėvui paminklą...
Tai noras palikti ne savo, bet tėvo atminimo žymę, ir tai aš galiu padaryti, aš noriu tai padaryti. Galų gale tai ir skolos gražinimas gimtajam Panevėžiui. Galbūt su motina praeinantis kada nors vaikas paklaus, kas čia toks, ir mama vaikui paaiškins, kad šalia esantis namas - teatras, kad jame vaidino toks aktorius, po kurio grimo kambario langais ir stovi ta skulptūra...
- Balandžio 28 -ąją, kai gimė D.Banionis, Seimas paskelbė svarbia minėtina data. Jums tikriausiai malonu, kad nepamiršo?
- Žinoma, malonus jausmas. Šiemet jau bus dešimt metų, kai mirė tėvas.
- Galbūt jums antrina ir Panevėžio dramos teatras, kuriame D.Banionis dirbo bene šešis dešimtmečius?
- Panevėžyje aš nebegyvenau nuo 18 metų: pabaigiau vidurinę ir išvažiavau, atvažiuodavau pas tėvus, o paskui ir tėvus pasiėmiau į Vilnių; tas miestas, be teatro, neturi gilesnių kultūrinių šaknų. Prieš keletą metų, tik kilus paminklo idėjai, manydami, kad kėsinamės į teatro žemes, paklausėme kolektyvo nuomonės, ir jis susirinkime vieningai pritarė, pasakė „taip", bet dabartinė vadovybė mano, kad tai nereikalinga. Per televiziją teatro direktorius Antanas Venckus nusišaipė: kas čia bus po 150 metų - vien tik paminklai bus?
Suprantama, teatras yra valstybinis ir paminklams neturi reikiamų lėšų, tačiau reikalas kitas. Turėjau sumanymą tėvo šimtmečiui prikelti savo pirmąjį pastatymą Panevėžio dramos teatre - Ernesto Tompsono „Prie auksinio ežero"; jame mano tėvas suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Jame vaidino dvi kartos (jau išaugo ir kritikas Andrius Jevsejevas, ir mano sūnus Vytautas), jis buvo parodytas bent 300 kartų, turėjo didžiulį pasisekimą, tačiau teatro vadovas pasakė, kad jam tokių spektaklių nereikia.
Todėl galima sakyti, kad Panevėžio teatras neprisideda niekuo, nes ir teritorija, kur stovės paminklas, yra miesto. Dėl spektaklio atnaujinimo kreipiausi ir į Kultūros tarybą, nes, gavęs pinigų, statyti jį gali bet kur, tačiau mano ketinimai nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Seniai įsitikinau, kad tėvas buvo teisus sakydamas, kad reikia bijoti ne Kultūros tarybos, o tos tarybos kultūros. Tokie kaip mes, jai tik trukdome.
- Yra nemažai menininkų ir politikų, manančių, jog apskritai statyti paminklus yra nešiuolaikiška ir neprogresyvu. Esą kiek žmogaus atmintis siekia, tiek ir gana...
- Kvailystė, nes aktoriaus darbas efemeriškas,- gyvas tol, kol jis vaidina. Taip, tiesa, talentingi aktoriai tampa populiarūs, labai įtakingi, tačiau jų vaidmenų neatsiversi kaip knygos, kurią parašei ir pakartotinai išleidai, nepasikabinsi ant sienos, kaip dailininko paveikslo, į kurį žiūri ir negali atsižiūrėti. Žinoma, jie lieka atmintyje, tačiau su ta atmintimi ir baigiasi...
Tikriausiai žinot tą istoriją, kai prezidentui Valdui Adamkui Kremliuje pasirašinėjant kažkokias valstybines sutartis, jį lydėjusiam tėvui Putinas paspaudė ranką ir pasakė, kad žiūrėdamas filmą „Ne sezono metas", kuriame vaidino tėvas, jis ir apsisprendęs būti žvalgu. Viskas tuo ir baigėsi, tačiau ir mūsų dienomis atsiranda tikinčių ir net kaltinančių, kad tėvas atvedė Putiną į valdžią. Matyt, reikėjo tėvui taip prastai vaidinti, kad Putinui tiesiog nebūtų kilusi panaši mintis. (Juokiasi.)
Žinote, kadaise vienas žinomas kompozitorius, dalyvavęs diskusijoje apie kultūros ateitį, išsitarė: man regis, kad 80 proc. žmonių yra tikri idiotai. Aš jam linkęs pritarti ir galvoju, ką kai kuriems žmonėms reikėtų daryti, kad jie neatsidurtų šiame sąraše...
- Įdomu, ką?
- Kol kas matau tik vieną būdą neatsidurti ten - nepraleisti progos patylėti. Ne kiekvienąkart reikia reikšti savo nuomonę, kuri yra velniaižin kokia. Tačiau mūsų dienomis pastebima kita tendencija: juo kvailesni, tuo dažniau reiškiasi viešumoje.
- Gal kvailai paklausiu: nemanote, jog pasikliaudami vien ribota žmogiškąja atmintimi, iš tikro tampame istorinės atminties naikintojai? Gana prisiminti, kai viena kultūros ministrė nežinojo, kas yra Banionis, o Seimo kanceliarijos darbuotoja - kas yra Adomaitis...
- Kartą Niujorke, Dž.Kenedžio oro uoste pareigūnas, pažiūrėjęs į mano pasą, paklausė, ką aš turiu bendra su aktoryste. Sakau, nieko, bet mano tėvas yra aktorius, iš kur jūs žinot, kad klausiat. Jis sako: „Soliaris" is great film" („Soliaris" yra didis filmas" - angl.). Eilinis oro uosto pareigūnas žino, kas yra D.Banionis, tad galima sakyti, jo pėdsakas paliktas kaip reikiant.
Klausykit, man tenka daug važinėti, lankytis Europos šalyse. Štai Briuselyje einu, stovi Donkichotas su Sanča Pansa, nors jie net nebuvę Belgijoje, o romano autorius - irgi ne belgas, o ispanas Servantesas... Einu toliau ir matau paminklą veikėjui, apie kurį nieko nežinau, - aš vaikštau kaip žioplys, bandau arba praeivių klausinėt, arba pasiaiškint pats internete. Sužinojau, kad skulptūra gubernatoriui. Ir nuo to tiktai turtėju. Pasaulyje paminklų labai daug, ir jie visi yra vienokio ar kitokio pobūdžio istorijos fragmentai.
Kiekvienas normalus žmogus saugo savo tėvų, senelių, giminės nuotraukas, turi iš kartos į kartą perduodamų kitokių atminų, senelio laikrodį, mamos papuošalą ir panašiai, nes tai - jų šaknys, jų istorija, jų gyvenimas, o Panevėžio teatre nepamatysi nei Juozo Miltinio, nei kitų nuėjusios kartos aktorių fotografijų, nuo jų grimo kambarių nutrintos jų pavardės. Toks jau mentalitetas: iki manęs nieko nebuvo ir po manęs nieko nebus.
- Kaip mėgstama kartoti „gyvenimas čia ir dabar"... Todėl ir Justinui Marcinkevičiui paminklo nereikia...
- Prieš kiek laiko buvau pakviestas pasisakyti Seime vykusioje konferencijoje paminklo Just. Marcinkevičiui tema. Kalbėjau trumpai, iš esmės pasakiau tik kelias tezes. Mūsų aukso žmogus, teisingai supratote, kultūros ministras yra pareiškęs, kad vyresnioji karta yra labai tampriai susijusi su Rusija - arba mokėsi ten, arba turi draugų, arba bendradarbiavo ekonomiškai ar kultūriškai.
Aš tikrai negaliu ginčytis, taip ir yra, turėjom ryšių su Rusija, tačiau teisėtai kyla vienas toks klausimas, į kurį neatsako ministras. O kuri karta sukėlė dainuojančią revoliuciją? Ar ne ta pati karta? Šiandieniniai „patriotai" tuomet po stalu dar vaikščiojo. Be to, kai kėlėme revoliuciją ir ėjome į mitingus, tarp jų ir tūkstantinį Vingio parke, matėme ant pakylos stovintį poetą Marcinkevičių, jis kalbėjo, skaitė eiles... Na, o paskutinė mano tezė ir buvo apie 80 proc. žmonių, kuriems nereikėtų praleisti progos patylėti.
- Kaip suprantu, šiemet paminklas legendiniam Donatui Banioniui bus?
- Jis bus atidengtas balandžio 28 dieną, per tėvo gimtadienį. Jau Panevėžio statybos trestas paruošė aikštelę, išbetonavo pamatus ir, beje, už dyka. Sausio pabaigoje bus baigti paminklo liejimo darbai. Jo autorius skulptorius Klaudijus Pūdymas lietuviams geriausiai pažįstamas iš paminklo J. P. Sartrui Nidoje bei Oskarui Milašiui Prancūzijoje.
Kai tėvui dar gyvam esant šviesaus atminimo Bronislovas Lubys užsimojo pastatyti jam paminklą Druskininkuose, konkurse dalyvavo ir skulptorius Romualdas Kvintas, pasigavęs mano idėją - iškalti vidutinio amžiaus tėvo, einančio į teatrą, figūrą. Vis dėlto komisija, pasiklaususi tėvo nuomonės, pasirinko kitą, paminklo su stoviniuojančia gerve variantą (aut. Mindaugas Junčys - D.Š.).
Mirus tėvui, kreipiausi į Kvintą dėl jo konkursinio maketo, tačiau jis nieko nespėjo padaryti, jo gyvybę pasiglemžė liga. Supratome likę be skulptoriaus, nes R.Kvinto žmona negali padaryt skulptūros, o už jos modelį užsiprašė tiek, kiek kainuotų visas paminklas su pastatymu. Laimei, paskambino skulptorius K.Pūdymas, ir problema išsisprendė tarsi savaime.
- Kultūros ministerijos atstovų, kaip ir atidengiant memorialinę lentą, nelauksite?
- Turbūt nei aš kviesiu, nei jiems tai rūpi, - ministerijos kultūra yra beviltiška. Yra baisus noras per kitus aukščiau užlipti, ne pačiam padaryti ką nors, kad tave žinotų ir užkeltų, bet kitus nustumiant, suniekinant, tačiau bent man atrodo, kad jiems vis nepavyksta. Pasakysiu atvirai, prieš penkerius ar šešerius metus, suskaičiavęs septyniolika kultūros ministrų, lioviausi tai daryti, nes jų lygis, švelniai tariant, vis mažiau ir mažiau sutaria su kultūra.
- Ką iš tų septyniolikos prisimenat?
- Atsimenu Juozą Banaitį, kurį dabar su žemėmis maišo, - tiksliau užmiršo, kad jo valia sostinėje restauruota Šv. Kazimiero bažnyčia, 1953 metais Vilniaus katedra perduota Dailės muziejui, joje įrengta Paveikslų galerija, režisierius Juozas Miltinis grąžintas į Panevėžio dramos teatrą vyriausiuoju režisieriumi ir pan. Žinoma, kažką ir dėl valdžios padarė, buvo tokie laikai.
Atsimenu ministrą Dainių Trinkūną, pirmuoju kultūros ministro pavaduotoju dirbusį Giedrių Kuprevičių, gaila, jie trumpai dirbo, jie buvo aukštos kultūros žmonės, buvo malonu su jais bendrauti.
- Negaliu nepaklausti, kaip sekasi Barborai Radvilaitei, filmui, kurį pagal Renatos Šerelytės scenarijų ruošėtės statyti?
- Jau 8 metai, kai prašom paramos filmui, ir vis veltui. Žinot, labai įdomus dalykas: vienas žmogus į internetinę knygą įtraukė apie 1000 tarybinių filmų, kurie per pirmuosius vienerius jų demonstravimo metus surinko 10 milijonų žiūrovų. Tame sąraše yra du lietuviški filmai: Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti" ir Marijono Giedrio „Herkus Mantas", toli gražu ne geriausias lietuviškas filmas. Jie abu istoriniai, jie įdomūs...
- Kiek atsimenu, visi jūsų filmai pasižymi tarsi iš istorijos išluptomis temomis ir amžinomis būties mįslėmis, kaip ir naujausioje jūsų juostoje „Purpurinis rūkas"... Gal dėl to iki šiol teberodomi ir „Vaikai iš „Amerikos" viešbučio", ir „Mano mažytė žmona"...
- „Mano mažytė žmona" pirmais rodymo metais nepritraukė iki 10 milijonų - pavyko surinkti 7 milijonus žiūrovų. Žinot, ir mano režisuotas spektaklis „Madam Rubinštein", pastatytas Rusų dramos teatre (dabar - Vilniaus senajame) prieš 8 metus, vis dar surenka pilnas sales, tačiau nors nėra komercinis šlamštas, galimybę statyti kitą spektaklį gavau tik ateinantį rudenį. Bet aš nesiskundžiu, puikiai sodyboje gyvenu, už lango matau apsnigtus medžius, stirnos po kiemą vaikštinėja...Turiu paguodos, kad dar kažką padarysiu, nors niekas negali pasakyti, kaip pavyks.
- Šiandieninis menas nebėra toks reiklus, originalumas jam nebėra vertybė.
- Man išvis atrodo, kad niekas nebėra vertybė, išskyrus draugų ratelį, savą chebrą, ir jos interesus.
- Vis dėlto, ką atsakytumėt tiems, kurie tikina, jog geriausias paminklas tas, kuris nuolat statomas, bet niekada nepastatomas?
- Ką jūs kalbate? Pas mus apstu asmenybių, apie kurias kalbama nuolat, jų gyvenimo peripetijų pilni laikraščiai ir internetiniai portalai, bet paskui jos prapuola ir prapuola, ir niekas jų nebeatmena, nes jos neturi nieko „už dūšios". Pasakysiu pavyzdį: kai mirė Regimantas Adomaitis, panašiu metu mirė ir viena vadinamoji nuomonės formuotoja - apie ją buvo 4-5 kartus daugiau rašoma, nei apie Adomaitį. Apie tokius veikėjus tėvas labai gražiai sakydavo: labai plačiai žinomi labai siaurame rate.
Rašyti komentarą