Palangiškei poetei Elenai Karnauskaitei didžiausia padėka yra vieno mokinio žodžiai: „Literatūra man niekada nepatiko, bet ačiū, kad išmokėte skaityti poeziją“

Puiki kalėdinė dovana

„Buvau maloniai nustebinta dėl šio pagerbimo, esu dėkinga tiems, kurie už mane balsavo, mane palaikė, ir tiems, kurie nebalsavo. Tai, kad buvau pagerbta savo mieste – itin džiugu. Mintyse šmėstelėjo: pagaliau Palanga. Aišku, visada to, kiek esu žinoma, pakako, bet kiekvienas parodytas dėmesys, įvertinimas yra labai malonus. O prieš šį pagerbimą kaip tik sužinojau, kad man skirta 25-oji literatūrinė Vlado Šlaito premija. Metai baigiasi itin sėkmingai. Toks įvertinimas – tarsi puiki man kalėdinė dovana“, – šypsojosi poetė E. Karnauskaitė.

Pašnekovė pripažino, kad nėra girdėjusi, jog rašytojai, poetai pasakytų, jog jiems tikrai nereikia jokios premijos – visiems reikia, visiems malonu būti įvertintiems. 

„Tai nėra laimėjimas loterijoje, tai yra ilgo darbo rezultatas“, – teigė poetė.

Jaunimas lydi kiekviename darbe

Šiuo metu Palangos gintaro muziejuje Elena dirba ekskursijų vadove, jau penkti metai, o prieš tai dešimtmetį ji dirbo mokytoja. Dėl savo gyvenime vykstančių pokyčių ji džiaugiasi. 

„Bent jau man reikia naujų pažinčių, naujų įspūdžių. Kitaip negali būti, nes jeigu stovi toje pačioje vietoje, neatsinaujini kaip asmenybė. Jeigu nori būti įvertintas kaip kūrėjas, tu turi būti toje kūrybinėje tėkmėje, negali užsisėdėti vienoje vietoje. Nenatūralu, jeigu poetas kasmet parašo po knygą, nes per tiek laiko tu kaip asmenybė nespėji atsinaujinti. Aišku, daug lemia gyvenimo aplinkybės, bet jeigu „įsirėmini“ viename darbe, kaip ir mokykloje, tai yra labai daug reikalaujantis darbas, netgi gyvenimo būdas, kūrybai nebelieka erdvės“, – pasakojo E. Karnauskaitė.

Ir taip sutapo, jog Elenai visuomet lemta padėti jaunimui. „Tą darau visada, tik kitom formom. Daug metų mokykla buvo pagrindinė darbovietė, bet taip pat daug metų lydėjau kelionėse studentus, dalyvaujančius tarptautinėje mainų programoje „Erasmus plius“. Tai yra bendravimas, buvimas su jaunais žmonėmis, tai yra pamokos, kitokios, bet pamokos, gyvenimiškų situacijų sprendimas. Muziejuje ne tik ekskursijas vedu, bet ir edukacijas vaikams. Dvejus metus Užimtumo tarnyboje dirbau prie projekto, skatinančio jaunimo socialines kompetencijas. Tai buvo tarptautinis projektas, įtraukiantis daug psichologinių mokymų. Tikslinė grupė buvo jaunimas ir man kaip menininkei tai buvo puiki patirtis. Kiekvieną dieną susitinku su naujais žmonėmis ir dėl to esu laiminga“, – pasakojo apie savo patirtis pašnekovė.

Kol neišsirašė gyvenimo mašinėlė

Turbūt kiekvieno poeto geriausias visų išgyvenimų dienoraštis yra jo paties kūryba – besikeičianti, banguojanti kaip pati jūra, bet parodanti kiekvieną praėjusį gyvenimo tarpsnį. Elena patvirtino, kad ir ji paėmusi savo pirmuosius eilėraščius pastebi, kad to poetinio veikėjo mąstymas, jo pasaulis yra toliau nuo dabartinės jos. Keičiasi temos, keičiasi ir pasaulio matymas. „Ir aš pati vis dar sugebu atrasti kažką naujo ir tai yra žavu“, – nusijuokė Elena.

Pats naujausias poetės leidinys – pernai išleista knyga „Atvirukai iš kurorto“, kurios viršelis spinduliuoja žaismingumu.

„Mane apie leidybą daug išmokė menininkas Gytis Skudžinskas. Su juo pasiginčijame, kaip įsivaizduoju aš ir kaip turėtų būti. Dabar jau žinau, kad viršelis turi kalbėti, jis turi patraukti skaitytojo dėmesį. O šiai knygai iliustraciją sukūrė menininkė Gražina Eimanavičiūtė, kurios paprašiau atkurti savo vieno kūrinio elementą. Ir, man atrodo, puikiai pavyko“, – bendru darbu džiaugėsi poetė.

Iš poezijos kūrimo išgyventi sunku, pripažįsta Elena, bet ji taip pat pridėjo, kad tai yra jos gyvenimo prasmė, todėl ji tai tęs. „Jeigu pastebėsiu, kad išsirašo mano gyvenimo mašinėlė, tuomet suprasiu, kad gana. Bet būna ir tokių poetų, kaip Česlovas Milošas, kuris iki gilios senatvės kūrė tokius eilėraščius ir neišsirašė jo mašinėlės rašalas“, – pateikė pavyzdžių pašnekovė.

Likimo dovanos

Pasiteiravus, kada ji ėmė pastebėti savyje glūdinčią kūrybiškumo gyslelę, Elena papasakojo, kad dar pirmaisiais mokslo metais, kada ji keliaudavo namo po keturis kilometrus, kadangi gyveno vienkiemyje Kretingos rajone, ir dainuodavo, deklamuodavo viską, kas šauna į galvą. 

„Turėjau puikias lietuvių kalbos mokytojas. Pirmoji mano lietuvių kalbos mokytoja aštuonmetėje mokykloje buvo Felicija Stramilaitė, kuri yra ir dailininkė, ir rašė eiles. Vis dar piešia, organizuoja kūrybinius užsiėmimus su mandalomis. O vidurinėje, dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje, mano mokytoja buvo Bronė Liniauskienė, kuri taip pat buvo poetė. Didžioji dalis mokinių jos prisibijojo, bet su literatais ji buvo visai kitokia. Kaip pedagogė ji buvo puiki. Vėliau, jau rinkdamasi studijas Vilniaus universitete, pastebėjau, kad kai kurie dėstytojai jos nepranoko. Tokias likimo dovanas gavau“, – pasakojo Elena, pridėjusi, kad puoselėti kūrybiškumą yra darbas, o žmogus iš prigimties yra tingus.

Pati pašnekovė studijavo lietuvių ir prancūzų filologiją.

Ir pati Elena kaip mokytoja turi kuo didžiuotis. Daug buvusių mokinių pasuko į kultūrinę sritį – yra ir aktorių, šokėjų, muzikuojančių ir laidas vedančių. 

„Kartą prie manęs priėjo vienas buvęs mokinys ir man sako: „Mokytoja, man toji literatūra niekada nepatiko, bet ačiū, kad išmokėte skaityti poeziją“. Man tai buvo tokia didžiulė padėka“, – nusišypsojo Elena.

Aldo Kazlausko nuotr.