Leonardas Pobedonoscevas – apie pasikeitusį gyvenimo tempą ir tai, kas verčia širdį dainuoti

Ūkio darbai ir lėtas gyvenimas yra tai, kas, anot Leonardo, jam padeda nurimti, sustoti ir įsiklausyti į patį save.

Būtent tokį Leonardą nuo sausio 6-osios išvysime ir jau ne pirmus metus skaičiuojančiame TV3 tvaraus judėjimo projekte „Tylūs geradariai“.

Laidos anonsas: – Laidoje ir toliau pasakosite tvarias istorijas ir ieškosite asmenybių, kurių gyvenimo būdas ir veikla yra tvari, nešanti pasauliui svarbią žinutę.

O kuo dabar gyvena Leonardas? Kas naujo tavo gyvenime?

– Svarbiausia man yra dukra ir jos mokslai. Taip tėviškai pasakysiu: „Pagrindinė mano misija – ją prižiūrėti, auginti ir rūpintis.“ Toks tas etapas. Aišku, ir darbai.

Per šventes užklumpa tikras renginių maratonas. Dar viena svarbi kasdieniško gyvenimo dalis – užsitęsęs namų remontas.

Daugelį baldų laisvalaikiu meistrauju pats. Namie – darbo rakandų ir daiktų chaosas, o aplinka yra virtusi dirbtuvėmis, tačiau kitaip negaliu.

Privalau kažką veikti, kurti, gaminti. Beje, pati šventiškiausia naujiena – mūsų namuose dabar laksto ne tik numylėta pudeliukė Dija, bet ir du jos vaikiukai, neišpasakyto meilumo kamuoliukai.

Net jei esi blogos nuotaikos, grįžęs namo ir išvydęs tris pilnus gyvenimo džiaugsmo pudelius, per keletą akimirkų ir vėl jauti, kaip širdis pradeda dainuoti.

Jie – tikri džiaugsmo vitaminai tamsiais gruodžio vakarais.

– Vienoje praėjusio sezono laidoje užsiminei, kad labai mėgsti kaupti daiktus. Kada pastebėjai tokį savo įprotį? Kaip bandai jį pažaboti?

– Taip, pripažinsiu, kad daiktus mėgstu ir kartais tikrai nesusilaikau... Tačiau aš kalbu ne apie šiaip daiktus.

Dievinu įvairiausias senienas ir interjero detales, kurios kartais gali atrodyti keistai, tačiau iš tiesų pasakoja istoriją. Iki skandinaviško minimalizmo man yra labai toli, tačiau daiktus mėgau saugoti nuo vaikystės.

Ir dabar keliaudamas visuomet parsivežu kažką gražaus. Taip aš nusiperku ne tik daiktą, bet ir prisiminimą.

O su tokiais daiktais, kaip žinia, atsisveikinti yra beveik neįmanoma. Bent jau man.

– Kaip tavo gyvenime reiškiasi tvarumas? Kokius naujus savo įpročius susikūrei? Kaip juos įdiegei?

– Šiukšles rūšiuoju senokai, todėl šis įprotis jau yra tapęs norma. Per savo statybų odisėją pastebėjau, kiek daug daiktų lieka nepanaudoti po remonto darbų.

Tokius objektus stengiuosi prikelti antram gyvenimui. Mano namuose esančios lentynos kažkada buvo vieno namo grindys.

Pats jas gaminau, pjoviau, obliavau. Visas procesas užtruko ilgai – įdėjau tiek meilės gamindamas, kad tai jau tapo nebe lentynomis. Tai – vientisi altoriai. Dievinu ir senovines plytas. Kažkada išgelbėjau ir senus langus iš močiutės buto Žvėryne.

Dvi savaites juos zulinau, obliavau, kol pasiekiau rezultatą – išsaugojau puikius medinius langus su senoviniais metaliniais užraktais, kurie dabar atrodo be galo stilingai.

– O kaip po darbų ilsiesi?

– Man nereikia prabangių viešbučių ar kelionių su „viskas įskaičiuota“. Meistrauju, gaminu dukrai valgyti, klausau muzikos ir žaidžiu su visur zujančiais pudeliukais.

Tokia ta laimė, toks tas poilsis – paprastas, jaukus, kasdieniškas.

– Tu visuomet esi labai betarpiškas ir draugiškas su savo pašnekovais, ypač laidoje „Tylūs geradariai“. Kaip tau pavyksta atrasti kontaktą su žmonėmis? Galbūt turi patarimų tiems, kurie yra uždaresni?

– Paslaptis paprasta – man tiesiog įdomu klausytis, klausinėti, o kartais – provokuoti.

Be to, visiškai neišgyvenu dėl to, kad galiu nusišnekėti. Galiu ir suktą klausimą užduoti, ir kokią nesąmonę pasakyti.

Humoras panaikina susireikšminimą.

– Kokių įdomiausių personažų, įkvepiančių istorijų jau sutikai besifilmuodamas šiame projekte? Ko iš jų išmokai?

– Labai daug atradau! Neįtikėtina vieta – „Sneakers spot“. Turiu dešimtis batų, kurie jau nebelabai nešiojami, tačiau ten juos galima prikelti antram gyvenimui.

Jiems nunešiau net 17 porų batų! Niekada nepamiršiu ir susitikimo su verslia moterimi Raimonda Radvilavičiene, Alytaus keramikos vadove, kuri verslą ištraukė iš bankroto nasrų ir prikėlė naujam gyvenimui.

Tai – istorija apie aistrą verslui, aistrą naujam sukurtam produktui ir sugebėjimą įveikti net didžiausias kliūtis.

Dar viena pažintis, kurios nepamiršiu – su spalvingąja Auguste Barbora ir jos tvarios mados judėjimu. Mergina paliko savo saugų darbą ir ėmėsi skudurynų verslo. Jai taip gerai sekasi, kad iš jos švarkelį įsigijo net populiaraus serialo kūrėjai!

– Į laidos vedėjo bei kalbintojo vietą grįžti po šiokios tokios pertraukos. Koks jausmas vėl važinėti po Lietuvą, ieškant įdomių istorijų? Kodėl svarbu parodyti tuos, kurie gyvena tvariau ir sąmoningiau?

– Mes dažnai nematome, kas vyksta mūsų pačių kieme. Tvarumo judėjimas Lietuvoje sparčiai įsibėgėja ir liečia ne tik didmiesčius.

Lietuva yra čempionų kraštas, tik mes nemokame savęs reklamuoti ir nededame pakankamai pastangų apie tai kalbėti. Tokios laidos yra būtent apie tai – apie mus pačius, dedančius be galo gražias pastangas darniau gyventi žemės planetoje.

– O kas tave patį daro laimingu?

– Atradau ir supratau vieną labai svarbų dalyką – privalu save tausoti. Daug kam atrodo, jog esu greitas ir daug darantis.

Tačiau bandant viską padaryti, aš labai išsekdavau, pervargdavau, mažai kas džiugindavo. Dabar leidžiu sau būti lėtam.

Lėtai dažau, lėtai pjaustau, lėtai gaminu valgyti. Visai neseniai supratau, jog leisti sau bent kartais neskubėti, yra fantastiškas jausmas.