Jolita Herlyn: „Stebėk ženklus, nesvarbu, ar tai būtų likimo ar kelio ženklai"

Į Hamburgo oro uostą atvykstu anksti, likus porai valandų iki skrydžio.

Jokių eilių, patikrą praeinu per dvi minutes. Bare nusiperku vyno taurę ir, prisėdusi prie staliuko, išsitraukiu telefoną.

Jis iškart sutilindžiuoja, pranešdamas apie gautą žinutę. Mano reisas vėluos pusvalandžiu.

Nerimas pradedu mušti būgnais. Suprantu, kad tik per stebuklą spėsiu persėsti į kitą lėktuvą Ciūriche…

Ir tada mano ausys pagauna per oro uosto garsiakalbį skelbiamą pranešimą, jog prie tokių ir tokių vartų baigiasi įsodinimas į lėktuvą, skrendantį į Ciūrichą.

Tai ne mano reisas, bet aš pakylu nuo staliuko, palieku nebaigtą gerti vyno taurę, ir lekiu prie tų įsodinimo vartų.

Visi keleiviai jau lėktuve, vienišas darbuotojas už stiklo kažką barškina kompiuteryje.

- Man reikia į šitą lėktuvą! Mano reisas vėluos!

Man reikia suspėti į Singapūro lėktuvą Ciūriche!

Jo veidas sutrikęs.

- Prašau, labai prašau!

- Jūs be bagažo?

- Be bagažo, be bagažo, prašau…

Jis žiūri į mane dar kokią minutę…

- Na gerai, išimties tvarka…

Po dviejų minučių aš sėdžiu lėktuve…

Dėkinga, nuoširdžiai dėkinga…

Tingėjimas paskatino pradėti rašyti straipsnius

Ar žinote, kas prieš daugelį metų mane paskatino pradėti rašyti straipsnius apie keliones ir iliustruoti juos savo nuotraukomis? O gi tingėjimas!  Buvo nusibodę kartoti vis tuos pačius kelionių įspūdžius, pasakojant juos mamai, tėčiui, močiutei, draugams… 

Nusprendžiau, kad parašysiu į laikraštį ir visi, kas norės, perskaitys.

Taip dienraščio “Klaipėda” šeštadieniniame priede “Gaublys” atsirado mano straipsnių apie keliones serija. Tai buvo seniai, kai socialiniai tinklai dar neegzistavo. 

Dabar “laikraštį” atstoja fesibukas. 

Tačiau vakar tarp mūsų čia atostogaujančių moterų užvirė diskusija: ar nuotraukų iš egzotiškų šalių viešas publikavimas nėra bereikalingas pavydo kėlimas, juk Lietuvoje dabar šalta, ne visi sau gali leisti atostogauti šiltuose kraštuose…

Kadangi pavydo jausmo asmeniškai nepažįstu, man į šį klausimą atsakyti buvo sunku. 

Žinoma, iš socialinių tinklų atrodo, kad ne vieno gyvenimas yra lyg nesibaigiančios atostogos.

Tačiau blaiviai mąstant, suvoki, kad tai tik iliuzija. 

Kiekvieno žmogaus gyvenimas, kaip ir drabužis, turi išvirkščią pusę, kurią retai matome viešumoje, nebent drabužį per neapsižiūrėjimą ar girtą galvą taip apsirengėme. 

Neišstatome apžiūrai ir nuskalbtų, apiplyšusių darbinių rūbų. Taip ir su socialinių tinklų gyvenimu. 

Kažkada jam labai priešinausi, man atrodė, kad visi tie feisbukai tik tiems, kas neturi prasmingesnių užsiėmimų.

Tačiau dabar jie man leidžia bent virtualiai dalyvauti po pasaulį išsibarsčiusių draugų gyvenime ir pasidžiaugti jų džiaugsmais… 

Bet gal aš klystu? 

Gal tikrai keldama nuotraukas iš kelionių tik nereikalingai kurstau pavydą?

Įdomu, kokia jūsų nuomonė?