Lietuvos didvyriai per sunkumus ėjo laisvės link, kad išsaugotų Mindaugo suburtą šalį. Jis geležiniu kumščiu laikė mus vienybėje ir po mirties. Kažkokie praščiokai - okupantai - mūsų žemių užsigeidę, save elitu praminė, griaudami mūsų valstybę. Partizanai kraują liejo jūromis ant mūsų žemių, kad ją sugrąžinti. Kaip geležinių vilkų palikuoniui, graudina mane matant, kaip mano žmonių vienybę ir drąsą palaužė apgavikai! Man skaudu matyti, kaip mūsų palikuonys patys niekina žemę, kurioje gyvena... Okupantų vaikai ant "pjedestalo" televizijos laidose savo debilizmą demonstruoja. Teršia straipsniais šmeiždami didvyrių iškariautą nepriklausomybę. Eiti miesto takais sunku, nes okupantų kalba klesti mano nepriklausomoj šaly dėl kurios knygnešiai gyvybes aukojo. Vardan ko? Lietuvos Nepriklausomybės! Tai kur ta nepriklausomybė ir saugoma kalba, jei visur kur tik eini rusų lenku kalbom niekina mano protėvių atminimą pienburniai. Iš dydvyriu, okupantų dėka, tapom lepšiais. Mozė ne veltui žydus 40 metų po dykumą vedžiojo. Teks ir mum šį lažą eiti, reik ir mums užkaitinti vilkų kraują ir vėl atgauti savo puosėpėtą tautiškumą. Aš, kaip geležinių sausumos vikingų palikuonis, eisiu lažą ir duosiu auką savo valstybei, kad galėčiau vadintis Lietuvos geležiniu vilku. Ar eisit kartu, kario kelią, kad tapti vertu vilko vardo šioj didingoj lietuvos žemėj?