„Baliaus“ solistas Gintautas Kirkila-Klarkas: Savam kieme reikia susitvarkyt, o ne loti vieniems ant kitų

Ir galbūt dėl to, kad bendrapiliečius dažniau mato ne plušiančius, o švenčiančius, linkęs manyti, kad lietuviai dirba per mažai.

- Esat žinomi ir geidžiami, nors nesireklamuojate, nors nepozuojat vakarėliuose prie reklaminės sienelės. Kaip paaiškintumėt savo populiarumą?

- Negaliu paaiškinti, myli mus tauta, mes tuo džiaugiamės, bet kaip paaiškinti, negaliu, - gal žavūs labai.

Žinoma, reklama dar niekam nepakenkė, vienokia ar kitokia ji yra reikalinga, ypač socialinėje erdvėje: jeigu ten tavęs nėra, vadinasi esi miręs.

- Humoras vis dar tebėra vaistas nuo gyvenimo rūstybės?

- Žinoma, jeigu rimtai žiūrėtum į tai, kas vyksta, galėtum iš proto išsikraustyti. Užjaučiu tuos, kurie neturi humoro jausmo, jiems turėtų būti sunku gyvent šiame pasaulyje.

- Sunku juoktis, pavyzdžiui, regint, kaip į mokyklas grūdama vaikų tvirkinimo programa...

- Mes turime kur kas rimtesnių problemų, negu ši.

Girdėjau kalbant, kad Lietuvoje norima panaikinti vaikų ligų gydytojus, kad pediatrai Lietuvoje kažkodėl tapo nereikalingi.

- Žiūrėkime su humoru: kaip įprasta, pervadins kitaip, ir viskas liks kaip buvę...

- Kaip „kitaip"? Jų funkcijas perims šeimos gydytojai. Ar jūs atiduotumėte taisyti mašiną žmogui, kuris visą gyvenimą keičia ratus?

Jūs atiduotumėt tokiam taisyt variklį? Tada, po velnių, atsisakom chirurgų, atsisakom kardiologų, viską perleidžiam į šeimos gydytojų rankas, nes jie yra visų kampų specialistai.

Tai - totalus briedas, o mes kalbam apie tokius va, žinot, mokymus, nors tie vaikai ar taip, ar taip viską sužinos, - tai gal geriau jie sužino tai mokykloje, o ne kieme, kaip, būdavo, mes.

Be to, nepamirškim, kad pasikeitė laikai, dabar yra internetas, į kurį gali bet kas įlįsti, yra tas „juodasis internetas", kur dar kažko gražiau pridėta...

Sovietmečiu, prisimenu, buvo labai graži J.Zalyčio knyga „Meilės vardu"; ją visi vaikai skaitė nuo mažens.

- Meilės, bet ne „sekso vardu"...

- Matot, laikai pasikeitė. Aš irgi manyčiau, kad reikia pradėti nuo jausmų ugdymo, bet dabar pas mus vyksta kitur jau pasibaigusios seksualinės revoliucijos.

Pas mus vėliau viskas, nes, kaip sakoma, į kaimo pakraštį viskas vėliau ateina.

- Tik klausimas, ar į gera pasikeitė laikai?

- Mūsų tėvai sakė, kad mes pasikeitėm ne į gera, mes šiandien galvojame, kad mūsų vaikai keičiasi ne į gera, - kartų konfliktas visą gyvenimą buvo ir visą gyvenimą bus...

Mums atrodo, kad negerai, jiems atrodo, kad gerai, - reikia ieškoti kažkokio bendro vardiklio, sutarimo, o ne kariaut vienai pusei prieš kitą.

- Mačiau jus televizijos laidoje, kur buvo gvildenama kartų konflikto tema. Ten, beje, nepaaiškėjo bendras vardiklis, o jūs jaunų panelių kompanijoje su savo mintimis atrodėte tartum ateivis iš kitos planetos...

- Na, taip, aš ir laidoje sakiau, kad esu ne iš praeito šimtmečio, o iš praeito tūkstantmečio.

Man totalus briedas sekti vadinamuosius influencerius, žiūrėti, kur jie eina, kokius kiaušinius kepa, ką ant galvos tepa, ir bandyti gyventi pagal juos.

Gal aš pats išsiaiškinsiu ir pasirinksiu, ką man daryt, man nereikia tų patarėjų ir ypač tų influencerių.

Ko gali mane, šešiasdešimtmetį, pamokyti 20 ar 25 metų žmogus? Nebent naudotis informacinėmis technologijomis. Bet ir tai kažkiek sugebu.

- Galbūt kartų požiūris ir į pinigą kitoks?

- Pas lietuvius visada jų buvo ir yra. Pasižiūrėkite į tų laikų namus, stalus ir automobilius: Lietuva ir sovietmečiu gyveno gana gerai.

Žmonės mokėjo suktis ir pinigų turėjo, bet vengė demonstruotis, slapstėsi, nes jei parodysi, kad turi pinigų, „Obuchaesas" („Otdel borby s chiščenijem socialističeskoj sobstvennosti" - kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu skyrius - aut.past.) galėjo duoti per galvą.

Kitas dalykas, kad sovietmečiu neturėjai, kaip išleist tų pinigų, nebuvo tokios pasiūlos, kokia yra dabar.

- Bent jau namą pasistatėte?

- Kai man pabosta tokie klausimai, sakau, kad ne vieną: du Graikijoj, vieną Kroatijoj ir keturis Vilniuje...

- Sunku išsirinkti, kuriame gyventi, ar ne?

- Taip, aš mėtau pėdas, kad manęs nerastų. (Juokiasi.) Labai gražiai yra pasakiusi Nijolė Oželytė: mes buvom uždaryti kažkokiame rūsyje ir staiga durys atsidarė, o mes nežinom, kur eiti, ką daryt.

Lygiai kaip šuo, kuris visą laiką buvo grandine prirakintas prie būdos, paleistas nežinos, kur dėtis...

- Ar šitos metaforos negalima pritaikyti ir valstybės atžvilgiu?

- Kodėl? Ko norėjom ir siekėm, pasiekėm. Norėjom būt Europoje ir esam Europoje, o ką toliau joje veikti, tai čia jau kitas klausimas.

Pirmos nepriklausomybės metais saujelė vyrų sugebėjo sukurt valstybę per porą dešimtmečių, dabar mes 30 metų krapštomės, vieni ant kitų lojame ir niekaip negalime nieko padaryt.

Trisdešimt metų energetiškai jungiamės su Europa ir niekaip negalim susijungt, net kelių niekaip negalim susitvarkyt.

Juokėmės iš lenkų, o dabar, gana dažnai važinėdamas į Vokietiją per Lenkiją, matau, kad lenkai atsiprašau, mus taip apš..., kad mums kapstytis iš šitos mėšlo krūvos nežinau kiek laiko reikės.

Pastatė kažkokią nupiepusią „Via Baltica", kažkodėl tik dviejų juostų, nors visam pasaulyje normalūs greitkeliai yra keturių ir net aštuonių juostų.

Pristatėm radarų ten, kur duobės, ir pinigaujamės. Reikia pagaliau kelius susitvarkyt, reikia infrastruktūrą susitvarkyt, reikia, kad žmonės čia atvažiuotų savo pinigų išleist.

Užsieniečiai bijo važiuot, nes neįmanoma tokiais keliais važiuot.

- Na, bent jau trinkelizacijoje mums nėra lygių...

- Kai duoda pinigų ir nežinai, kur juos dėti, prisigalvoji visokių niekų. Nes kitą kartą gali ir negauti.

Žinot, vienas žmogus yra pasakęs puikią frazę: valstybę sutvarkyt galima labai greitai - reikia vieno gero prokuroro ir vieno gero teisėjo.

Viskas labai greitai susitvarkys tada, kai pradėsime visus „gudrius" kišti į belanges ir konfiskuoti jų turtą, palikdami tik kojines ir triusikus, - viską paimdami, nesvarbu, kam užrašyta, totaliai nesvarbu, ar mamytei ar broliui, seseriai, - jei prisiš..., būk malonus atsakyt.

Dešimt-dvidešimt metų kurdupeliai sėdi Seime, ir jiems viskas gerai. Jie sėdi, drumsčia vandenį, - juk sakoma, kad labai lengva žuveles gaudyti tokiame vandenyje.

Jie ten kvaksi ir kvaksi tą patį per tą patį,

Jėzau, kaip jie kovoja už teisybę: iš ryto atsikelia, tepasi ant duonos sviestą ir galvoja, kaip jiems ilgiau čia užsibuvus. Reikia kurdupėlius senus išmėžti kaip su šluota, ir jų vieton išrinkti normalius žmones, tik jokiu būdu ne socialdemokratus, ir ne Šeimų sąjūdžio atstovus.

Socialdemokratai yra totalūs bolševikai: kokie buvo, tokie ir liko nuo A.Brazausko laikų.

O Šeimų sąjūdis yra glupsta ir brudstva. Ar jie patys susigaudo, apie ką šneka ir ko jie nori? Susirenka, pasikelia vėliavas ir ima rėkti: visi vagys!..

- O konservatoriai?

- Tarp jų yra normalių žmonių. Iš viso linkiu visiems būti savarankiškiems, o ne žiūrėti, ką valdžia daro ir ko nedaro.

- Kaip apmokestins mums ir jums visus namus, taip ir bus gerai?

- O mes norime turėti policiją, sveikatos apsaugą, ar norim galų gale turėti tuos pačius kelius, ar mes norime turėti kariuomenę ar mes iš viso norime turėti viešąjį sektorių?

Ar mums jo nereikia?

Jeigu mums nereikia, nemokam ir sėdim laimingi. Ar žinote, kokie mokesčiai Europoje?

Tie patys vokiečiai apmokestina net pensijas, na ir ką?

- Mums telieka susigretinti su Vokietija atlyginimais, tiesa?

- Mums telieka dirbti taip, kaip jie, tada ir susigretinsim.

- Manote, lietuviai per mažai dirba?

- Manau. Pas mus daug reikalaujama iš kitų, norima, kad ne mes patys, o kiti plėšytųsi dėl mūsų.

Visų pirma reikia savo kiemo žiūrėt, o ne dairytis, kas dedasi už jo tvoros.

Tada ir kaimynas, pamatęs, kaip pas tave gražu, užsinorės kaip tu gyvent.

Savam kieme reikia susitvarkyt, o ne loti vieniems ant kitų.