Zita Tallat-Kelpšaitė: kiek daug telpa viename žmoguje

Vitos JUREVIČIENĖS ir Zitos TALLAT-KELPŠAITĖS asmeninio archyvo nuotraukos

Zita juokauja, kad žurnalistiką baigė nuotoliniu būdu, t. y. neakivaizdiniu. Žurnaliste pradėjo dirbti 1970 metais, pradžioje rajonų laikraščiuose, o nuo 1974-ųjų gyveno ir dirbo Klaipėdoje. Kuriantis „Lietuvos jūrų laivininkystės“ savaitraščiui „Lietuvos jūreivis“ jauna žurnalistė buvo pakviesta tapti naujo leidinio redaktoriaus pavaduotoja ir ėjo šias pareigas dešimt metų. Dar vieną dešimtmetį dirbo dienraščiui „Klaipėda“, kur leido priedą „Mūsų jūra“. Jai nelabai patiko reporterio darbas, labiau viliojo gilesnės temos.

Tarptautinis verslo žurnalas „Jūra. Mope. Sea“ buvo įkurtas 1999 metais. 2019-aisiais atšvęstas žurnalo dvidešimtmetis Klaipėdos dramos teatre. Ta proga pristatyta nauja leidėjos Z. Tallat-Kelpšaitės knyga „Ženklai ir žodžiai“, kaip ir žurnalas išleista lietuvių, anglų, rusų ir kinų kalbomis.

Pasak Zitos, daugiakalbiškumas žurnalui ir atvėrė daug durų. 2017 m. jis laimėjo konkursą būti oficialiu Lietuvos paviljono leidiniu tarptautinėje parodoje EXPO 2017 Astanoje (Kazachstane), o 2019 m. - pasaulinėje parodoje EXPO 2020 Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Dėl pandemijos paroda buvo atidėta metams, bet išlaikė tą patį pavadinimą - EXPO 2020. Ji su dideliu pasisekimu įvyko 2021-2022 metais.

Arabų kalba - daug iššūkių

Nors prasidėjus pandemijai pasaulinė paroda buvo atidėta vieneriems metams, sutartis išleisti žurnalą išliko.

„Visus tuos metus mes daug rašėme, kaip ruošiamasi parodai. Buvau ten nuskridusi, užmezgusi ryšius su parodos organizatoriais, gaudavau labai įdomios medžiagos iš Dubajaus“, - prisiminė Zita.

Pagal sutartį žurnalas parodai turėjo būti išleistas penkiomis kalbomis - prie įprastų keturių dar ir arabų. Teko susirasti vertėją į tą kalbą. Viena įspūdinga arabė žurnalistė paprašė tiek pinigų už vertimą, kiek bendrovė Jūrų informacijos centras negavo už viso žurnalo išleidimą. Leidėjai pavyko surasti labai intelektualų žmogų, mokantį ir lietuvių, ir arabų kalbas, kuris tekstą išvertė pro bono, t. y. nemokamai, vardan bendro gėrio.

„Jeigu ne vertėjas Vincentas, būčiau turėjusi labai daug problemų. Arabiškai rašoma iš dešinės į kairę. Sumaketavome puslapius, bet matau, kad kažkas ne taip. Paprašiau vertėjo, kad patikrintų. Pasirodo, tie ženklai apsivertę veidrodiniu principu. Ir neužtenka rašyti iš dešinės į kairę, reikia ir tekstą pradėti iš dešinės, t. y., kaip mes sakytume, nuo galo. Kiekvieną sakinį vis siunčiau jam patikrinti, ar nieko neiškraipome. Su arabų kalba buvo labai daug iššūkių, bet Vincento ir dizainerės Ingridos kruopštumo dėka mes su tuo susidorojome, o aš daug ko išmokau“, - pasakojo pokalbininkė.

Žurnalas kaip visada buvo spausdinamas „Lietuvos ryto“ spaustuvėje. Jį reikėjo išleisti daug anksčiau, nes turėjo iškeliauti į Dubajų laivu. Jis buvo išleistas dideliu - 10 tūkst. egzempliorių tiražu, bet vis tiek jo pritrūko, nes paroda vyko pusę metų. Paskui mūsų paprašė išleisti dar vieną, mažesnį, tiražą tik anglų ir arabų kalbomis. Visi iki vieno „Jūra. Mope. Sea“ žurnalai išsisklaidė po įvairiausias pasaulio šalis.

Rašyti negalėjo, ėmė teptuką

"Liūdnai juokavau, kad pandemija žurnalą tik susargdino, jį gelbėjo paroda Dubajuje, o kai prasidėjo karas Ukrainoje, visai viskas sustojo, užsidarė visos rinkos, kuriose žurnalas dirbo, t. y. praktiškai visa Azija.

"Kompanijos užsakydavo reklamą žurnale todėl, kad platindavome jį tarptautinėse parodose Kazachstane, Azerbaidžane, Turkmėnistane, Ukrainoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Kinijoje, Indijoje. O dabar Lietuva susipyko su Kinija, nežinia, kokie verslo santykiai bus su Indija.

Na, dar liko Kazachstanas, su kuriuo palaikome gerus ryšius ir netgi turime Klaipėdoje Kazachstano garbės konsulą, Klaipėdos universiteto prorektorių Benediktą Petrauską. Turime ir gerus partnerius Kazachstane, su kuriais bendradarbiaujame jau antrą dešimtmetį, tad tikiuosi, kad kelias į Aziją dar ne visai užsidarė", - kalbėjo Zita.

Kol žurnalas buvo laikinai užmigdytas, Zita užsiėmė tapyba, rašymu. „Visus tuos metus labai daug tapiau. Kai vasario 24-ąją prasidėjo Rusijos karas Ukrainoje, manyje tarsi kažkas nutrūko, nebegalėjau rašyti. Buvau sutrikusi ir išsigandusi, kad praradau Dievo man duotą dovaną kurti. Tada paėmiau į rankas teptuką“, - prisipažino ji.

Intensyviai dirbo visą žiemą, norėjo surengti personalinę parodą. Anksčiau dalyvavo jungtinėse parodose su kitais dailininkais Šveicarijoje, Londone, Kazachstane. Bet personalinė jos paroda pirmą kartą surengta šiemet liepą Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Ir visai neseniai ji buvo pakviesta su savo paroda dalyvauti Klaipėdos universiteto knygų mugėje. Šiuo metu ji jau yra nutapiusi netoli šimto paveikslų.

Nusipirko gitarą, susirado mokytojų

Tapyti Zita pradėjo bene 2016 metais, kai lankė anglų kalbos kursus pas Algirdą Karalių. Be kita ko, jis norėjo kursų lankytojus įtikinti, kad žmogus gali išmokti absoliučiai viską. Kursai vyko savaitę po 8 val., o po jų vakare - užklasinė veikla.

Vienas vakaras buvo skirtas gitarai, buvo pakviestas gitaristas. "Aš labai seniai norėjau išmokti groti gitara, nuo vaikystės. Po tos pamokos kitą dieną nusipirkau gitarą, o dar kitą susiradau mokytoją. Buvau pramokusi kelias melodijas. Mes kartu su mokytoju sukūrėme vieną bendrą dainą.

Dar vienas mane sužavėjęs užsiėmimas buvo tapyba. Reikėjo nukopijuoti paveiksliuką. Man neblogai išėjo, visi gyrė. Kitą dieną susiradau tapybos mokytoją Irmą Leščinskaitę. Pasimokiau pas ją savaitę, pasiūlė dalyvauti kursų lankytojų parodoje Girulių bibliotekoje. Buvau nutapiusi du medžius, norėjau padaryti triptiką, bet nebespėjau.

Toje parodoje norėjau sudainuoti ir tą dainą, kurią išmokau per gitaros pamokas, bet nesiryžau. Dar mokiausi ir pas dailininką Klošarą Kaune. Jis pasakė, kad man nereikia mokytojų, kad galiu pati tapyti ir nešvaistyti pinigų. Toks patarimas man patiko ir aš pradėjau tapyti savarankiškai", - pasakojo Zita.

Žurnalas keičia kryptį

Z. Tallat-Kelpšaitė džiaugiasi, kad šiomis dienomis kolektyvas žadina žurnalą. Jau atnaujintas logotipas, partneriams parašyti laiškai informuojant, kokia kryptimi suka žurnalas. „Parašiau, kad žurnalas stabdo publikacijas rusų ir kinų kalbomis, kad jas pakeis vokiečių kalba. Dabar žurnalas vadinsis “Jūra. Meer. Sea„, prie buvusios paantraštės “tarptautinis verslo žurnalas„ prisidės žodžiai “ir mokslo". Manau, dabar pats metas žurnalui busti. Dabar jis bus labiau orientuotas į Europos rinką, - kalbėjo Zita.

- Visai neseniai UAB Jūrų informacijos centras pasirašė sutartį su didžiausia Europoje ir viena didžiausių pasaulyje logistikos parodų kompanijų „Munich Messe“. Paroda gegužę vyks Miunchene. Nuo to viskas ir prasidėjo. Jos atstovai pakvietė gaivinti veiklą ir dalyvauti toje parodoje. Sutartis barterinė, žurnalas spausdina reklamą, paroda žurnalui suteikia 9 kv. m stendą. Tai labai gera proga parodyti rinkai, kad žurnalas gyvas„, - sakė tarptautinio verslo ir mokslo žurnalo “Jūra. Meer. Sea" redaktorė.

Pasak jos, žinoma, toks žurnalo tiražas, koks buvo anksčiau, nebebus. „Jis priklausys nuo konkrečios vietos, kur vyks paroda, kiek bus užsakovų, partnerių, kurie norės reklamuotis ir t. t. Kai ratas sukasi, lengviau. Viename numeryje reklamos daugiau, kitame mažiau, o dabar jis sustojęs, niekas nevyko, jį reikia vėl įsukti, o tai yra kur kas sunkiau“, - mano pokalbininkė.

Norėtų parduoti

Beveik visi panašūs žurnalai perėjo į skaitmeninį formatą. „Mes irgi tobulinsime savo skaitmeninį formatą. Dabar į parodą atėję žmonės nusifotografuoja Quer kodą, o paties žurnalo nebeima, nes nenori vežtis didelio svorio. Tačiau parodos lankytojams reikia parodyti popierinį variantą, kad jie galėtų bent įsivaizduoti, kaip žurnalas atrodo“, - sakė Zita.

Nuo to laiko, kai žurnalui jau buvo 15 metų, jį leidžianti bendrovė neatsisako minties žurnalą parduoti.

Ikikarinis žurnalas „Jūra“ ėjo penkerius metus ir įėjo į istoriją, tai dabartinį žurnalą, kuriam netrukus bus 25 metai, sunku būtų iškrapštyti iš istorijos.

"Žinoma, niekas nepirks mirusio ar miegančio žurnalo. Bet jeigu mes jį atgaivinsime, jis bus šiuolaikiškesnis, rinkoje užims naują poziciją, galbūt kažkam pasirodys įdomu jį įsigyti kaip savą informacijos, idėjų sklaidos platformą.

Šiemet žurnalui 23 metai. Tikiuosi, kad bendrovė, vadovaujant man ar kam nors kitam, nuves jį iki 25-mečio, iki tikros brandos. Ikikarinis žurnalas „Jūra“ ėjo penkerius metus ir įėjo į istoriją, tai dabartinį žurnalą, kuriam netrukus bus 25 metai, sunku būtų iškrapštyti iš istorijos", - kalbėjo pašnekovė.

Pati veža žurnalus lagamine

Z. Tallat-Kelpšaitė jau seniai stengiasi, kad jai rašytų ne žurnalistai, o savo srities profesionalai, ir sako, kad tai pasitvirtina. Pastaruoju metu žurnalas vis labiau linksta į mokslinę kryptį.

„Džiaugiuosi, kad skrisiu į Miuncheną, kad ten turėsime stendą, jau galvoju, kaip viską darysime, su kuo susitiksime, tarsimės dėl bendradarbiavimo, jau viskas sukasi galvoje. O labiau pavargstu aš, ko gero, nieko neveikdama“, - prisipažįsta Zita.

Dar ši veikli moteris svajoja pabaigti pradėtą rašyti knygą, planuoja daugiau laiko skirti literatūrinei kūrybai. Dvi knygas ji jau yra išleidusi - „Jūra, motule“, o žurnalo jubiliejaus proga į knygą „Ženklai ir žodžiai“ sudėjo visus savo kaip žurnalo leidėjos žodžius, parašytus per 20 metų. Tai stora knyga keturiomis kalbomis. Jos platinimas buvo nesėkmingas, nes kai tik ji išėjo, prasidėjo pandemija. Su ta knyga spėjo nuvažiuoti tik į Kazachstaną ir ten išplatino visus nusivežtus egzempliorius.

Stebina tai, kad Zita žurnalus į parodas vežasi pati, susidėjusi į lagaminą. "Kiek bandžiau juos siųsti per tarnybas, tai visiškai nepasiteisino. Vėluoja, atvyksta tada, kai paroda baigiasi ir jų jau nebereikia. Todėl vežu pati. Pasiimu papildomą bagažą. Atvykusi susidedu į taksi ir važiuoju į viešbutį. Iš jo vėl užsisakau taksi ir vežu į parodą.

Kartą Kinijoje stoviu su tais didžiuliais lagaminais. Taksistas nusijuokė, kai įspėjau jį, kad sunkus lagaminas, bando ir nepakelia. Aš paėmiau jį, džiūkšt į bagažinę. Esu pripratusi per tiek metų. Kinas taksistas pasakė, kad esu galinga moteris."

Rengia parodas

Z. Tallat-Kelpšaitės parodoje „Keturios istorijos“, kuri vasarą vyko Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje ir visai neseniai Klaipėdos universiteto Aula magna salėje, galima sakyti, buvo eksponuojami ne tik paveikslai, bet vyko ir mini spektakliukas.

Jos tapybos darbai sudaro keturis ciklus: „Metų laikai“ pagal Kristijoną Donelaitį, triptikas „Dantė Alighieri. Dieviškoji komedija. Pragaras. Skaistykla. Rojus“, „Vieversio diena“, kurį sudaro trys paveikslai, susiję su karo pradžia, ir „Jūrų valstybės ženklai“.

Parodose Z. Tallat-Kelpšaitė deklamavo K. Donelaičio, Dantės Alighieri eiles, skaitė savo parašytus tektus ir maldą jūrai, saksofono muzika kalbėjo maestro Pranciškus Narušis. „Mes su maestro vienas kitam netrukdėme. Kai man duoda sceną, aš visada joje gerai jaučiuosi“, - juokauja Zita.