Žadeikiškių šeimą vienija gamtos grožio pajautimas

Sukūrė mini botanikos sodą

Vienoje iš gražiausiai tvarkomų J. ir A. Kaluzevičių sodyboje Žadeikių kaime, Endriejavo seniūnijoje neužtenka žvilgtelėti į kiemą – kaip įprastai po langais, kur visi mato iš gatvės, žaliuoja įvairių formų dekoratyviniai augalai, žydi gėlės.

Nustebina už ūkinio pastato išmoningai tvarkoma teritorija, užimanti apie pusę hektaro. Įspūdinga erdvė su originalios formos tvenkiniu, pasipuošusiu vandens lelijomis, akmenų, įvairiausių dekoratyvinių augalų kompozicijomis, mažosios architektūros statiniais.

Pasijunti tarsi botanikos sode. Iš tiesų Kaluzevičių sodyba prieš kelerius metus buvo pelniusi nominaciją „Mini botanikos sodas“, o anksčiau buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma sodyba seniūnijoje. Ji išskirtinė, nes grožio sala paversta didelė dirbamos žemės  sklypo dalis, kur anksčiau augino bulves, burokus.

Kaluzevičiai savo susikurtoje augalų karalijoje jaučiasi tarsi ne gyvenvietėje, o vienkiemyje įsikūrę. Į išpuoselėtą vaikystės kiemą dažnai suvažiuoja 5 vaikai su antrosiomis pusėmis, savo atžalomis.

Kai kurie iš jų čia šventė savo vestuves. Kaluzevičių sodyboje apsilanko ir atsitiktiniai vestuvininkai, norintys įsiamžinti šią svarbią gyvenimo dieną. Čia vyko giminės šventė. Jovitos ir Arūno sukurta grožio sala traukia žmones – čia sukurta gera aura. Jų bendras pomėgis – stiprybės šaltinis šeimos, kurios ateitimi ne visi tikėjo.

„Susituokėme aštuoniolikmečiai – aš buvau vienuoliktokė, ir auklėtoja piktinosi, kad mes negyvensime, – šypsojosi J. Kaluzevičienė. – Prieš kelerius metus per mūsų klasės mokinių sutikimą ji atsiprašė“.

Palikimas – meilė augalams

Beveik prieš 40 metų atsikraustę į Žadeikiuose gautą „alytnamį“ Arūnas ir Jovita iš karto pradėjo prie namų sodinti dekoratyvinius augalus, gėles. Jauna šeima pirmoji šioje gyvenvietėje pradėjo puoselėti savo sodybos aplinką – ne tik burokus ir bulves augino. Tuo užsikrėtė ir kaimynai – Anužių gatvėje daugelio gyventojų kiemai traukia akį.

Arūnas kitaip negalėjo – meilę augalams, grožio pajautimą išugdė mama šviesaus atminimo pedagogė Genovaitė Kaluzevičienė. Pirmoji Ližių kaime išgražinusi savo sodybą – anuomet nebuvo tradicijos investuoti į aplinkos grožį, davė patarimų ir sūnaus šeimai. Ši dekoratyvinių augalų augintoja, grožio puoselėtoja Klaipėdos rajone buvo daugeliui žinoma: platino retus augalus, jų sėklas, dalijo patarimus, kaip auginti.

 G. Kaluzevičienė buvo prasitarusi žurnalistams, kad pirmoji šiame krašte pradėjo auginti rododendrus, gyvatšakes egles. Gėlininkė, dekoratyvinių augalų puoselėtoja, savo sodyboje turėjo gausybę įvairių augalų – tarsi mini botanikos sode – anuomet tai buvo retas dalykas.

„G. Kaluzevičienė – kaimo šviesuolė, grožio puoselėtoja, turėjo daug žinių apie augalus, gėles, jomis dalijosi su visais, dalyvavo floristikos parodose. Jos sodyba visada buvo gražiausiai sutvarkyta Ližių kaime. Ji buvo apdovanota Gargždų miesto atminimo ženklu“, – kalbėjo Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė.

Prieš 5 metus anapusybėn išėjusi G. Kaluzevičienė turėtų  šypsotis iš aukštybių žvelgdama, kaip gražiai tvarkosi anūkas Paulius, kuriam paliko savo sodybą Ližiuose. Ji ne vienai kartai įskiepijo meilę gamtai ir grožiui.

Puokštė pirmajai šalies poniai

Arūnas – savamokslis dekoratyvinių augalų augintojas, gavęs žinių ne tik iš mamos, bet ir dėdės, mamos brolio, kuris buvo miškininkystės instituto mokslininkas. „Pomėgis augalams užkoduotas giminės genuose: mano močiutė miškininkystės institute prižiūrėjo gėlynus, – kalbėjo žadeikiškis. – Dėdė atveždavo retų augalų skiepų ir išmokė skiepyti spygliuočius medžius, kurie sunkiai prigyja. Skiepijome svyruoklines egles, kurios neauga į viršų, o šliaužia žeme“.

 Daug šių medžių įskiepijo – įspūdingai atrodo šioje sodyboje. Antai prie tvenkinio „atsigerti“ sustojęs „dramblys“ – iš svyrančios eglės šakų suformuota forma. Arūnui patinka tvarkyti savo sodybos aplinką. Anksčiau ir kitiems šią paslaugą teikdavo – su dėde aplinkos tvarkymo projektus žmonėms įgyvendino.

Kaluzevičių sodyboje žaliuoja du koloniniai ąžuolai, iš dėdės dovanotų gilių sudygę 2000-aisiais metais.

Arūnas šiuos dvynius pasodino, kad vaikai atsimintų įstabų tūkstantmečio virsmą. Iš  Ližiuose, mamos sodyboje užaugusio septyniasdešimtmečio kėnio, kuris kėlė pavojų užvirsti ant namo, Arūnas išskobė unikalų krėslą. Šeimos atminimui. Jame išdrožinėjo savo ir žmonos bei penkių vaikų vardų pirmąsias raides.

„Į krėslą sėdasi jubiliatai“, – šypsojosi Arūnas. Nagingas vyras ne tik sodino augalus, bet juos komponavo su parsigabentais akmenimis. Jis pasistatė pavėsinę, pirtelę, sumeistravo mažosios architektūros statinius.

Grožio pajautimu apdovanota J. Kaluzevičienė nuo jaunumės mėgo gėles. Prie namų skleidžiasi daugiamečių ir vienmečių žiedai. Šiuo metu džiugina viendienės – nuostabios gėlės. Bet Jovitai labiausiai patinka bijūnai. „Pagal horoskopą tai mano gėlė, – šypsojosi ji. – Turiu įvairių spalvų – šiemet labai gražiai žydėjo, ypač vienas, švelniai rausvas. Nusipirkau ir geltoną bijūną“.

Ji savarankiškai išmoko rišti verbas, komponuoti gėlių puokštes. Beveik  prieš porą dešimtmečių

J. Kaluzevičienei buvo patikėta sukurti puokštę šviesaus atminimo poniai Almai Adamkienei, kuri pagal labdaros fondo programą lankėsi Endriejavo vidurinėje mokykloje. Ji iki šiol prisimena, kad tai atsakinga užduotis buvusi: kompozicijai prireikė apie 80 lauko gėlių.

Pomėgis – malonumas širdžiai   

Kaluzevičiai kasdien išsiruošia į darbą: Jovita – į gyvulininkystės ūkį, o Arūnas – į kelių priežiūros tarnybą. Grįžę namo skuba prie savo augalų. Jie neslėpė, jog žymiai daugiau laiko atima dekoratyvinių augalų priežiūra nei daržas, kuriame gausu įvairių daržovių.

Visgi ir šios veši. „Mums daugelis pasako, kodėl mes vargstame su tais augalais – kokią naudą iš jų turime, – prasitarė J. Kaluzevičienė. – O mums smagu. Aš kasdien apeinu kiekvieną savo gėlę, Arūnas kitus augalus apžiūri. Tai – malonumas širdžiai“.   

„Mūsų vaikai irgi mėgsta augalus, linkę juos auginti, – patikino A. Kaluzevičius. – Juk tuomet nebuvo mobiliųjų telefonų – visi ėjo dirbti su mumis sodyboje“. Kartu su tėvais jie prižiūrėjo augalus mini dekoratyvinių augalų medelyne, kuris buvo daugiavaikės šeimos pragyvenimo šaltinis.

Sūnūs padėjo tėčiui remontuoti automobilį ar traktorių, dirbo kitus darbus. „Vaikai pasiskųsdavo, kad neišleisdavome į kaimą paišdykauti su draugais, bet dabar susirinkę prie stalo dėkoja, kad išmokėme dirbti.

Jie patys remontuoja savo mašinas, namus, stengiasi gražinti savo aplinką. Savaitgaliais atvažiavę pas mus vaikai ir anūkai žino, ką reikia padėti neraginami. Didžiausi pagalbininkai – dukra Ramunė ir jaunėlis sūnus Tomas“, – džiaugėsi Jovita.

Arūnas rodė su vyriausiuoju sūnumi Pauliumi įskiepytus spygliuočius medžius. Jis technikume baigė miškininkystės mokslus, bet pagal profesiją įsidarbinti nepasisekė, todėl išvyko uždarbiauti  į užsienį. Jau dešimtmetį Paulius su šeima gyvena Norvegijoje, kur buvo įkūręs sodo aptarnavimo įmonę, bet dėl sveikatos ją likvidavo.