„Vilnius visada trauks labiau nei Klaipėda“

Vilnius visada trauks labiau nei Klaipėda. Čia gravitacijos dėsnis: kuo didesnis kūnas, tuo jis labiau traukia. Bet šitas procesas nėra vienos krypties - iš mažesnių miestelių jaunimas traukia į Klaipėdą. Manau, tai neišvengiamas procesas. Galbūt jį galima kiek palėtinti rodant Klaipėdos privalumus.

Jaunimui reikia pramogų. Girdžiu kalbant, kad jis uostamiestyje neturi kur praleisti naktį. Reikėtų sudaryti jam galimybę paūžti. Uostamiestyje kai kur dar galima nueiti pėsčiomis, o Vilniuje - niekur. Nors ir deklaruojama, kad Klaipėdoje oro užterštumas didelis, manau, jis nėra didesnis nei Vilniuje.

Į Klaipėdą atvažiavau todėl, kad čia daug vandens. Dirbau sovietiniu inžinieriumi už 110 rublių, bet kai atsirado galimybė uždirbti daugiau, pakeičiau darbą. Antras darbo keitimas buvo todėl, kad paėmė tarnauti į sovietinę kariuomenę. Nesu linkęs kaitalioti darbo šiaip sau, bet jeigu pasieki lubas ir nebegali nieko daugiau, tada turi keisti.

Skyriuje įdarbino mano dukros amžiaus 23 metų merginą, panevėžietę. Ji norėjo gyventi būtent Klaipėdoje. Mano karta yra ta, kuri dirba vienoje darbovietėje ilgai ir tai laikoma vertybe. Vyresnio amžiaus žmogus nėra lankstus ir lengvai prisitaikantis prie kitos aplinkos.

Pagrindinis dalykas, kad jaunimas išvažiuoja, - santykio su darbu principų skirtumai. Jaunoji karta, ta nuo 20 iki 30 metų, nedirba ten, kur yra blogai. Jai labai svarbu yra psichologinė aplinka, darbo kultūra, pagarba ir patogios darbo sąlygos. Tai laisvos, vakarietiškos kartos požymis.

Klaipėda jau kokius 10 metų, nuo tada, kai Vilnius pradėjo labai sparčiai vystytis kaip didelis miestas, įgyja prieš jį privalumų. Vilniuje lėtas gyvenimas neįmanomas, o uostamiestyje galimas.

Klaipėda tampa 15 minučių miestu, kai iš bet kurios vietos viską gali pasiekti per tiek minučių. Jeigu mums reikia pastovėti kelias minutes prie šviesoforo, tai vadiname kamščiu. Vilniuje į darbą važiuojama valandą, atgal irgi tiek pat. Todėl sostinė jau pradedama keisti į tokius miestus kaip Klaipėda, Anykščiai, kuriuose artimas žmonių santykis su gamta.

Mūsų mieste atsiranda naujų žmonių ir vietų, kuriose jie renkasi. Klaipėda neturi didmiesčio požymių. Čia mes vieni kitus pažįstame. Pas mus lengvai pateksi į kultūros renginius, kurie ir pigesni nei sostinėje. Vienos parduotuvės skyriuje dirba pardavėja Nadia, su kuria mes visada pašnekame ir kuri žino, kokį gabaliuką mėsos atpjauti mano katinui. Nežinau, ar Vilniuje tai turėčiau.

Klaipėdoje nepavargsti nuo žmonių. Gerinkim infrastruktūrą, pastatykime prie jūros žiemą daugiau pirčių, ir viskas bus gerai.

Kaip psichologas žinau, kad darbą reikia keisti kas 5-7 metus, nes kai užsisėdi, nebegali daryti karjeros, gauti didesnio atlyginimo, atsiranda monotonija, nepasitenkinimas darbu, o paskui ir gyvenimu. Įdomu tai, kad pastovumą, stabilumą vis dėlto išlaiko tie, kurie darbo nekeičia.

Kartais užeinu į senamiestį ir stebiuosi, kaip anksčiau nepastebėjau - ten nėra žmonių. Neseniai buvau Vilniuje, 17 val. praeiti gatve neįmanoma, barai pilni. Trise norėjom padaryti po 50 gramų - neišėjo. Tik bėda, kad negirdėti lietuviškai kalbant - vien angliškai.

Manau, nebūtina lėkti į Vilnių, ir Klaipėdoje galima rasti įdomų darbą. Žinoma, sostinėje intensyvesnis kultūrinis gyvenimas - vyksta vakarėliai, kurie labai žavi jaunimą, nes sueina žvaigždės. Įdomu tai, kad jauni žmonės kiek pasitrina sostinėje, o paskui ir jie, ir tos pačios žvaigždės grįžta į Klaipėdą. Ji turi kažkokią aurą, traukia.

Kaip pritraukti jaunimą, nežinau. Pažiūrėjau, kas vyksta mieste vieną savaitę: gimdyvės mokomos kvėpuoti, paskui ant vinių stovėti ir kvėpuoti, kažkokia paskaita ispanų kalba, ir bene viskas. Tai ką jaunimui veikti?

Universitete studentų sumažėjo nuo 6,5 iki 2,5 tūkst. - neliko 4 tūkst. Dabar į miesto Tarybą atėjo žmonės iš verslo, gal sugalvos ką nors.

Dabar Kazimiero Simonavičiaus universitete studijuoju teisės magistrantūroje. Kol kas darbo neturiu ir neieškau. Mano dukra, baigusi 12 klasių, bandė laimę užsienyje, bet grįžo ir dirba Klaipėdoje. Bet jeigu nori didesnio atlyginimo, įsigyti būstą, - užsienis neišvengiamas.

Dirbau valstybės tarnyboje. Mano, turinčios teisės bakalauro laipsnį, atlyginimas į rankas buvo 738 eurai. Dukra, baigusi 12 klasių ir dirbdama nekvalifikuotą darbą, uždirbdavo už mane daugiau. Pavasarį planuoju eiti į nekvalifikuotą darbą.

Kaip jaunimas gali neišvažiuoti, jeigu situacija tokia. Kai kurie jauni žmonės neturi kur gyventi, reikia imti paskolą būstui. Bet pažiūrėkite, kokios yra palūkanos. Pati ėmiau paskolą būstui prieš 5 metus. Tada jis buvo įvertintas 65 tūkst. eurų, o aš bankui turiu atiduoti 111 tūkst. eurų.

Viena mano pažįstama, turinti du aukštuosius išsilavinimus, ieškojo darbo Klaipėdoje ir jai nepavyko įsidarbinti. Išvyko su savo vaikais gyventi į Angliją. Ten nepraėjus nė dvejiems metams ji jau nemokamai mokosi anglų kalbos, turi savo namuką, susirado darbą. Todėl jaunas šeimas labai gundo Anglija. Atlyginimai ten beveik dvigubai didesni nei pas mus, o prekių kainos parduotuvėse tokios pat.

Mano dukterėčia įstojo į Vilniaus universitetą, studijuoja teisę. Jai išlaikyti reikia skirti mažiausiai 400 eurų per mėnesį. Jeigu tavo atlyginimas - 738 eurai, ar gali išleisti vaiką studijuoti? Jam belieka rinktis užsienį.

Džiugina tai, kad naujasis mūsų meras Arvydas Vaitkus girdi klaipėdiečių problemas. Kol kas perspektyvos atrodo labai džiuginančios, žiūrėsime, kaip bus toliu.

Deja, mano gyvenimo aplinkybės taip susidėliodavo, kad ne kartą teko keisti darbą. Dabar toks laikmetis, kad retas kas gali atrasti vieną vietą ir joje visą gyvenimą pradirbti. Tai dovana. Reikėtų atsidurti tam tikru laiku, tam tikroje vietoje. Iš karto po studijų, kai pradėjau dirbti Klaipėdos muzikiniam teatre, tikrai maniau, kad tai darbas visam gyvenimui, ir jame išdirbau 20 metų.

Dažnai girdžiu kolegų pasakymus, kad dabartiniai dvidešimtmečiai, trisdešimtmečiai, jeigu tik truputį kažkas nepatiko, tuojau keičia darbą. Jų kitas požiūris. Skiriasi mūsų vertybės. Mes galime dirbti viršvalandžius, ateiti savaitgaliais. Jaunimas supranta, kad poilsio diena ir turi būti skiriama poilsiui.

Manau, dabartinė visuomenė turi pergalvoti vertybių skalę. Šiais laikais tikrai nelengva rasti jaunesnės kartos darbuotojų. Neretai susiduriu su darbuotojų atrankomis. Pastebiu, kad dažno pretendento CV yra toks: du mėnesius vienur padirbo, tris kitur ir t. t.

Paklausiau vieno giminaičio, kodėl jis išvyksta iš Klaipėdos. Jis man sako: „Čia gi mirtis, nėra ką veikti.“ Jo manymu, tik savaitgaliais Klaipėdoje būna įvairesnės veiklos, o kasdien ištisą savaitę - nuobodybė. Ir taip jaunimas vertina Klaipėdą jau ilgą laiką. Mano manymu, veiklų yra, gal tik trūksta įvairovės.

Kitas dalykas, mūsų mieste institucijos nesąveikauja tarpusavyje imantis veiklos, kad jaunimas neišvažiuotų. O turėtų kultūros sektorius susėsti su švietimo sektoriumi ir ieškoti bendro šios problemos sprendimo.