Vilniaus universiteto mokslininkių tyrimas: tėvystė su mažiau konfliktų ir geresne savijauta
Tai tik keli rezultatai iš Vilniaus universiteto (VU) atlikto naujo tėvystės programos tyrimo.
VU Psichologijos instituto Raidos psichopatologijos tyrimų centro mokslininkių dvejus metus vykdytas tyrimas buvo skirtas įvertinti, kaip veikia ir kiek tėvams padeda mentalizacija grįsta tėvystės programa „Švyturys“.
Pasaulyje ši programa – pakankamai nauja, o Lietuvoje – pradėta taikyti tik šio tyrimo metu.
„Švyturio“ tėvystės programa skirta stiprinti tėvų ir vaikų santykius bei tėvų galimybes suprasti vaikų ir savo vidinį pasaulį, t. y. mentalizuoti.
Atliekant tyrimą buvo bandoma atsakyti į klausimą – kaip (ar) ši programa padeda tėvams? Baigus programą, akivaizdu, kad tyrimo rezultatai – įkvepiantys.
Mentalizacijos vaidmuo tėvystėje
„Švyturio“ tėvystės programa (angl. Lighthouse parenting program) remiasi prieraišumo ir mentalizacijos teorijomis. Mentalizacija – gebėjimas suprasti savo ir kitų vidines būsenas: emocijas, mintis, motyvus, poreikius, įsitikinimus ir kaip jos siejasi su elgesiu.
Tėvų mentalizacija reiškia gebėjimą ją taikyti santykiuose su vaiku ir suprasti, kaip vaiko vidinės būsenos susijusios su jo elgesiu.
Svarbu ir tai, kaip tėvai patys supranta ir atsižvelgia į savo pačių elgesį ir vidines būsenas daugybėje situacijų su vaikais.
Supratimas, kaip mano, kaip mamos ar tėčio, emocijos, lūkesčiai, veiksmai veikia vaiką, taip pat yra mentalizacijos dalis.
Pagrindiniai programos tikslai yra tėvų mentalizacijos ir tėvų – vaikų santykių stiprinimas. Kodėl renkamasi stiprinti būtent mentalizacijos galimybes?
Užsienio ir Raidos psichopatologijos tyrimų centre atlikti tyrimai rodo, kad pakankamai sklandus tėvų gebėjimas suprasti vaiko savijautą, nusiteikimas domėtis jo vidiniu pasauliu siejasi su gerais tarpusavio santykiais, vaikų psichikos sveikata, psichologiniu atsparumu.
Ir priešingai, jeigu tėvų mentalizacija nepakankama arba labai lengvai sutrikdoma, jiems sunku įsivaizduoti, kas slypi už vaiko elgesio ir kokios jo emocijos bei poreikiai.
Tai, savo ruožtu, gali neigiamai veikti tėvų – vaikų santykius, gali būti susiję su tėvų ir vaikų patiriamais psichologiniais sunkumais, tėvystės iššūkiais.
Kraštutiniais atvejais, prasti mentalizavimo gebėjimai gali būti susiję su smurtu prieš vaikus.
Mentalizacija yra lengvai pažeidžiama patiriant stiprias emocijas. Kiekvienam, patiriančiam stiprias emocijas, gerokai sunkiau įsivaizduoti, ką jaučia ar galvoja kitas žmogus ir apmąstyti savo pačių reakcijas.
Išgyvenant stiprias emocijas, didelį stresą, sumažėja galimybė lanksčiai mąstyti ir reaguoti. Emocijos, mintys, reakcijos (tuomet dažnai automatinės), prielaidos apie kitų žmonių elgesį gali būti skubotos ir tendencingos.
Toks mentalizacijos suprastėjimas – normalus ir būdingas daugeliui, svarbiausia, kad sumažėjus emocijų intensyvumui galėtume grįžti į mentalizavimą.
Tėvystė yra lydima nuolatinių stresinių situacijų ir stiprių emocijų, įvairių iššūkių, kasdienybės, darbo, šeimos reikalavimų.
Tėvai dažnai susiduria ir su savo vaikų emocijomis, kurias turi priimti, padėti vaikui jas išgyventi, suprasti ir reguliuoti, o ši užduotis gali sukelti stiprias emocijas ir patiems tėvams.
Tokiais atvejais tėvams labiausiai reikia sklandžios mentalizacijos, tačiau tomis akimirkomis jie tampa ir labai pažeidžiami (t. y. yra didelė tikimybė, kad jų mentalizacija suprastės).
Čia gali rastis nepalanki veiksnių grandinė – kuo daugiau streso tėvystėje, tuo prastesnė tėvų mentalizacija, tuo sunkiau suvokti, kas vyksta santykiuose su vaiku ir kaip juos stiprinti, o dėl to kyla dar daugiau streso.
Dėl to tėvų mentalizacijos stiprinimas yra itin svarbus.
Tėvystės programa „Švyturys“ ir jos taikymas
Programa „Švyturys“ buvo sukurta Gerry Byrne, Jungtinėje Karalystėje.
Programa šiuo metu taikoma Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Lenkijoje, Australijoje, Airijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Argentinoje, netrukus bus vykdoma ir Danijoje bei Brazilijoje.
Susidomėjimas šia programa nuolat auga. Taip pat daugėja jos mokslinių tyrimų, nors paskelbtų rezultatų dar nėra daug, tad šio tyrimo indėlis šiuo atveju yra labai svarbus.
Mokslininkės tyrime vertino 12 savaičių grupės susitikimų versiją.
Vykdydamos tyrimą nuolat bendradarbiavo su originalios programos autoriumi G. Byrne, 12 savaičių versijos autoriumi Matt Ruggiero bei mokslininkais ir praktikais iš kitų šalių.
Sesijos vyko kas savaitę ir truko po 2 valandas. Kiekvienos sesijos metu dalis laiko buvo skiriama edukacijai – supažindinimui su teorine medžiaga.
Daug susitikimų laiko buvo skiriama patyrimui, užduotims, veikloms, diskusijoms, kurių metu tėvai galėjo suprasti ir įsisąmoninti tai, kas buvo pateikta teorinės dalies metu bei pažvelgti į sau reikšmingas patirtis.
Programos metu buvo naudojamos metaforos, kurios padeda suprasti reikšmingus tėvų – vaikų santykių aspektus. Pagrindinė metafora yra švyturys.
Jis simbolizuoja mamą ar tėtį kaip švyturį, padedantį vaikui susidūrus su sunkumais saugiai grįžti pas juos į saugų uostą pagalbos, nuraminimo, paramos.
Švyturys simbolizuoja ir mentalizavimo procesą, kuomet tėvai švelnią šviesą (atidų dėmesį, domėjimąsi) nukreipia į vaiką, kad apšviestų (suprastų) jo jausmus, poreikius, ketinimus ir mintis.
Kaip vyko tyrimas?
Tyrime buvo kviečiami dalyvauti tėvai, turintys bent vieną vaiką iki 12 metų, kurie kreipėsi pagalbos į specialistus dėl savo arba vaikų turimų problemų, pavyzdžiui, elgesio, emocinių, mokymosi sunkumų ar yra patyrę sudėtingų išgyvenimų.
Tyrimo grupėse dalyvavo 101 dalyvis (tėtis arba mama), 82 iš jų buvo moterys. Iš viso vyko 9 grupės Vilniuje ir Klaipėdoje. Grupių dydis svyravo nuo 7 iki 15 tėvų vienoje grupėje.
Atliekant tyrimą, su VU mokslininkais bendradarbiavo net 18 psichologų, kurie buvo apmokyti vesti „Švyturio“ programos susitikimus.
Grupės vyko 5 skirtingose įstaigose, kurios suteikė sąlygas vesti tyrimo grupes. Vyko 12 tėvų grupės susitikimų.
Susitikimų temos buvo susijusios su tėvų – vaikų santykiais, emocijų atpažinimu ir supratimu, tėvų bei vaikų bendravimo aspektais.
Susitikimų metu buvo atliekamos skirtingos užduotys, vyko diskusijos, o dalyviai turėjo galimybę pasidalinti savo tėvystės patirtimis ir užduoti dominančius klausimus. Kiekvieną susitikimą vedė bent du specialistai.
Tėvai, kurie norėjo dalyvauti programoje, buvo kviečiami užpildyti klausimynus prieš dalyvavimą, programai pasibaigus ir praėjus trims mėnesiams po susitikimų pabaigos.
Tyrimo metu buvo domėjamasi tėvų patirtimis dalyvaujant programoje.
Ką rodo tyrimo rezultatai?
Programos nauda buvo vertinama skirtingais aspektais. Domintis, kaip kinta tėvų elgesys, tėvų – vaikų santykiai, šeimos funkcionavimas, tėvų savijauta ir vaikų patiriami sunkumai. Toliau aptariami svarbiausi rezultatai.
– Po programos ženkliai sumažėjo šiurkštus tėvų elgesys su vaikais – rečiau buvo pakeliamas balsas, rečiau kilo konfliktinės situacijos, tėvai mažiau vaikus gėdindavo ar sukeldavo jiems kaltės jausmus.
– Po programos tėvai dažniau pozityviai skatino vaikus, gyrė už tinkamą elgesį.
– Pagerėjo pačių tėvų savijauta tėvystėje. Po programos sustiprėjo tėvų
pasitikėjimo savimi kaip tėvais jausmas, sumažėjo tėvystės keliamas stresas.
Tėvai jautėsi galintys geriau susidoroti su tėvystės keliamais iššūkiais, jautėsi labiau patenkinti, galintys atidžiau pasirūpinti vaiko poreikiais. Šie jausmai išliko ir praėjus 3 mėnesiams po programos pabaigos.
– Tėvai įvardijo pagerėjusius santykius šeimoje, jausmo tėvų kaip komandos sustiprėjimą. Nors didžioji dalis tėvų dalyvavo po vieną, atrodo, kad dalyvavimas programoje paveikė santykius su nedalyvavusiais programoje tėvais.
– Vyko vertinimas ir kaip / ar keičiasi tėvų mentalizacija.
– Sustiprėjo į save nukreipta mentalizacija – galimybė suprasti ir domėtis savo paties vidinėmis būsenomis.
– Sustiprėjo motyvacija mentalizuoti.
– Sustiprėjo į vaiką nukreipta mentalizacija, t. y., smalsumas ir siekis suprasti, kas slypi už konkretaus vaiko elgesio, domėjimasis jo psichikos būsenomis.
– Prieš ir po programos analizuota, kaip tėvai vertina savo vaikų patiriamus sunkumus: emocines, elgesio problemas, hiperaktyvumą, problemas su bendraamžiais.
– Vaikų sunkumus tėvai vertino kaip mažesnius ir iškart po programos, ir prabėgus trims mėnesiams. Tai reiškia, kad po dalyvavimo šioje programoje vaikų sunkumai tėvų akimis nebėra tokie dideli, kaip atrodė prieš ją.
– Pasimatė įdomus rezultatas, kad tėvų – vaikų santykių kokybės vertinimas iškart po programos pagerėjo, bet ne itin reikšmingai. Tačiau praėjus trims mėnesiams po programos santykiai ženkliai pagerėjo – tapo šiltesni, geresni ir artimesni. Tai rodo, kad tėvų – vaikų santykių pagerėjimui gali prireikti laiko.
– Tėvai atsiliepimuose dalinosi, kad bendrumo ir bendrystės jausmas programos metu, galimybė dalintis savo patirtimis su kitais tėvais padėjo pajusti, jog jie nėra vieni su savo iššūkiais.
Jausmas, kad nesi vienas, buvo labai reikšmingas ir padedantis. Tėvų atsiliepimuose taip pat buvo pasidalinimų, kad programa turėjo reikšmingą terapinį poveikį.
– Paklausus tėvų apie programos naudą, beveik 70 proc. ją įvertino pačiu aukščiau balu – kaip ypač naudingą, o 20 proc. – kaip labai naudingą. Programą kitiems tėvams rekomenduotų beveik 80 proc. jos dalyvių.
Tyrimo reikšmė
Tyrimas suteikė pirminius rezultatus, kad „Švyturio“ programa yra veiksminga ir naudinga tėvams. Dalyvaudami programoje tėvai gauna naudos tėvystėje, gerėja tėvų – vaikų santykiai.
Taip pat gerėja pačių tėvų psichologinė savijauta bei mažėja vaikų patiriami sunkumai. Tad ši programa – naudinga skirtingais aspektais.
Kadangi programa – pakankamai nauja ir būtent tokia jos versija (12 savaičių trukmės) yra mažai tyrinėta, gauti rezultatai padeda suprasti, kaip veikia ši programos versija ir tyrimo rezultatai svarbūs Lietuvoje ir tarptautiniu mastu.
Plačiau programa bei šio tyrimo duomenys prisideda ir prie smurto prieš vaikus prevencijos, ir tėvų bei vaikų psichikos sveikatos stiprinimo. Programa toliau taikoma ir planuojama taikyti Lietuvoje.
Straipsnį parengė dr. Lina Gervinskaitė-Paulaitienė, VU Psichologijos institutas.
Rašyti komentarą