Viktoras Kulakovas: „Mano misija - burti žmones ir kurti“

V. Kulakovo ir jo bendraminčio Eduardo Karachanovo įsteigtai muzikos mokyklai - vos pusantrų metų. Joje vyrai visus norinčiuosius moko dainavimo, groti fortepijonu, gitara, būgnais. Pramokę muzikuoti mokyklos lankytojai jungiasi į grupes ir rengia pasirodymus.

Buria kūrėjus

„Mano svajonė, kad studija “Alive CC" būtų ne tik muzikos mokykla, bet ir kūrybinė erdvė, kurioje būtų galima mokytis įvairių meninių disciplinų ir užsiimti kūryba.

Svajoju, kad čia atsiras vietos ir šokiui, ir video ir kt. meno sritims, kad jų atlikėjai kartu sukurs įdomius renginius, kurie praturtins Klaipėdos kultūrinį gyvenimą„, - dalijosi savo vizija “Švyturio Klaipėdos ateities" stipendijos konkurso finalininkas.

V. Kulakovas įsitikinęs, kad Klaipėdoje yra daug kūrybingų, talentingų žmonių, bet trūksta erdvių jiems pasirodyti, todėl dažnai jauni žmonės tiesiog išvyksta iš miesto į Vilnių ar užsienį, tikėdamiesi ten daugiau galimybių.

„Aš ir pats su tuo susidūriau. Esu dalyvavęs konkurse “Lietuvos talentai" ir net finalą pasiekiau, tačiau tam turėjau važiuoti į Vilnių, nes Klaipėdoje tokių galimybių nėra.

Dabar, neseniai, atsirado „Malūnų loftas“, kuris suteikia erdvę pradedantiems kūrėjams, mes taip pat dalyvaujame šios įstaigos renginiuose. Tokių vietų Klaipėdoje norėtųsi dar daugiau.

Svajojame, kad mūsų studija taptų tokia vieta, tačiau tai nevyksta greitai, reikia laiko. Kartais žmonėms pritrūksta pasiryžimo ir kantrybės", - kalbėjo pašnekovas, kurio kelias į muzikinę saviraišką taip pat nebuvo tiesus.

Pasitikėjimo trūkumas išginė į jūrą

Nors V. Kulakovą nuo mažens lydi muzika, jis yra baigęs muzikos mokyklą, tačiau baigęs gimnaziją nepasirinko muzikos studijų.

„Buvau nusivylęs senais muzikos pedagogikos metodais. Man mokantis visada kildavo klausimas “kodėl?" Kodėl reikia kažką daryti taip, o ne kitaip? Visada norėjau pabandyti daryti kitaip, tačiau muzikos mokykloje buvo griežtos akademinio mokymo taisyklės. Baigęs fortepijono klasę muzikos mokykloje kurį laiką nenorėjau turėti nieko bendra su muzika.

Vėliau ėmiau mokytis profesionalaus dainavimo, savarankiškai išmokau groti gitara. Tačiau pasitikėjimo, kad galiu išgyventi vien iš muzikos - man trūko.

Pasidavęs kitų žmonių įtakai, pasirinkau laivų inžinieriaus specialybę, septynerius metus dirbau užsienyje.

Man atrodė, kad tik tokiu būdu galiu uždirbti pinigų, kad galėčiau susikurti gyvenimą Lietuvoje tokį, kokio noriu. Tačiau supratau, kad pinigai - nors ir svarbus, bet tikrai ne svarbiausias dalykas siekiant svajonių", - dėstė V. Kulakovas.

Nutraukė izoliaciją

Paradoksalu, tačiau tik tada, kai visame pasaulyje buvo paskelbtas karantinas dėl pandemijos, V. Kulakovas suvokė, kad visą tą laiką būdamas jūroje buvo izoliacijoje savo noru ir to tęsti nenori.

„Suvokiau, kad esu pats atsakingas, ar noriu ir toliau izoliuotis, ar gyventi ir daryti tai, ką noriu: burti žmones ir kurti“, - pasakojo pašnekovas apie svarbų savo gyvenimo lūžį, kuris įvyko prieš dvejus metus ir paskatino gilintis į psichologijos studijas bei sugrįžti prie savo hobio - muzikos.

Šiuo metu pats V. Kulakovas retsykiais rengia solinius kamerinius koncertus, dalyvauja renginiuose, o daugiausia energijos atiduoda muzikos mokyklai „Alive CC“, kurioje drauge su kitais mokytojais moko apie keturiasdešimt mokinių.

Atviri visiems

"Mūsų mokykla yra atvira visiems - ir vaikams, ir suaugusiesiems, neskirstome žmonių nei pagal tautybę, lytį ar įsitikinimus.

Aš noriu suprasti kiekvieną mokinį, įsigilinti į jo poreikius, padėti atskleisti talentą.

Psichologijos studijos tam labai padeda.

Studijoje stengiamės sudaryti sąlygas būti kūrybiškoje aplinkoje ir tiems, kas neturi finansinių galimybių", - pažymėjo V. Kulakovas, kuris šią vasarą nemokamai muzikos mokė tris vaikus iš Ukrainos.

"Džiaugiuosi, kad muzika padėjo jiems lengviau išgyventi adaptacinį periodą, kuris buvo tikrai labai sunkus, nes vaikai gal net dar labiau nei suaugusieji prisiriša prie namų, prie aplinkos, draugų.

Aš pats gimiau Ukrainoje, Luhanske. Kai buvau penkerių, tėvai persikėlė gyventi į Klaipėdą. Dabar manau, kad tai buvo pats geriausias jų gyvenimo sprendimas, bet tada man buvo sudėtinga prisitaikyti prie kitos kultūros, mentaliteto.

Ukrainoje liko mūsų giminių. Ačiū Dievui, jie visi gyvi, tačiau išvykti negali, nes yra izoliuoti. Jų gyvenimas dabar yra sustojęs, jame yra tik ši akimirka. Tai, kas ten vyksta, yra baisu", - atviravo pašnekovas.