Viešėdami Turkijoje, organizavo lietuvių pagalbą nukentėjusiems

Vos prieš kelias dienas parskridę iš Antalijos, kur Simonos ir Bilalo šeima turi nuosavą butą viename kurorto penkiaaukščių, jiedu sutiko su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalinti ne vien patirto visuotinio skausmo akimirkomis, bet ir pasidžiaugti lietuvių dosnumu bei netikėtu atradimu, kad Lietuvoje turi tiek draugų, kiek nė patys nesitikėjo.

Paaukojo per 4,5 tūkst. eurų

„Kai paryčiais, 4 val., įvyko smarkusis požeminis smūgis, mes nepajutome, nes mūsų namo statybinės konstrukcijos – gana tvirtos. Tačiau rytą pamatėme sumaištį gatvėje, iš epicentro transliavo reportažus per televiziją.

Vienas garsiausių šalies futbolo trenerių verkė – padėkit, žmonės miršta, supratau, kad tai – labai labai rimta.

Šalyje siautė chaosas – nebuvo tokių pajėgumų, kad gelbėtų po nuolaužomis prispaustus žmones, vyrai patys traukė iš po nuolaužų dar likusius gyvuosius.

Magistralėse – spūstys, kas galėjo, stengėsi ištrūkti iš to pragaro“, – pasakojo jau neblogai lietuviškai kalbantis Bilalas.

Nukentėjusiuosius autobusais iš sugriautų miestų vežė bet kur – į kalnus, žmonės po kelias dienas laukė maisto ir vandens.

Kitus iki kovo vidurio apgyvendino viešbučiuose, po to gal įkurdins palapinių miesteliuose, svarstė Bilalas.

Jo pasakojimą pratęsė Simona: kitą dieną po žemės drebėjimo paskambino jos draugė Akvilė iš Ispanijos, sakė – noriu padėti Turkijos šeimoms, kažką sugalvok.

„Iš pradžių galvojau: Lietuvos žmonės padeda Ukrainai, kažin, ar norės aukoti Turkijos žmonėms.

Bet vos tik paskelbiau socialiniuose tinkluose, įdėjome Bilalo sąskaitą, ir pradėjo aukoti draugai, pažįstami: kas kiek galėjo – po 100, 200 ar 5 Eur.

Jau pačią pirmąją dieną žmonės pervedė 460 Eur, o iš viso per 13 dienų iki mūsų išvykimo – 4 tūkst. 400 Eur ir dar 70 Eur prašė perduoti asmeniškai“, – kalbėjo ji.

Už šias lėšas S. ir B. Kaya šeima nupirko maisto, drabužių, būtiniausių reikmenų, sauskelnių ir mišinių šeimoms – 48 vaikams ir 6 motinoms.

O viena moteris iš Šveicarijos paaukojo 100 Eur, kad nupirktų maisto gyvūnams.

Šiandieną nukentėjusioje Turkijoje įprastas gatvių vaizdas.

Atsakomybė prieš aukotojus

„Už pirmuosius paaukotus pinigus prekybos centruose, kur buvo įrengti pagalbos nukentėjusiems centrai, pirkome tai, kas jų buvo nurodyta. Prekybininkai būtiniausiems daiktams taikė 50 proc. nuolaidas.

Bet pamatėme vaizdus, kaip nukentėjusiems žmonėms atgabena pagalbos siuntinius – iškrauna per lietų, dėžės tyžta. Nuo to sykio gimė noras padėti konkretiems žmonėms“, – kalbėjo Simona.

Tuomet per Bilalo draugus ir pažįstamus turkus sužinojo apie nukentėjusius jų draugus ir gimines – būriais vežėsi motinas su vaikais ar našlaičiais tapusius vaikus į prekybos centrus ir pirko tai, ko jiems labiausiai reikėjo.

„Negalėjau sulaikyti ašarų, matant tų žmonių patirtas netektis, jų skausmą ir mažas džiaugsmo akimirkas. Mano emocijos veržėsi per kraštus: liūdesys maišėsi su džiugesiu“, – atviravo S. Montvydaitė-Kaya.

Nuvykus į vieną kaimų su labdara, kur žmonės gaminosi maistą lauke, Simona pasakojo, vienai moteriai įdavusi konkrečios aukotojos 100 Eur banknotą, ši nustebo – kodėl nepažįstami žmonės iš Lietuvos pinigus skyrė jai.

Simona su šeima, kurioje per žemės drebėjimą žuvo tėvas, liko motina su 4 vaikais.

„Įsivaizduokite, mano mamai paskambino iš Raguviškių 86-erių senolė ir sako: visi verkiame, matydami vaizdus iš Turkijos ir norime padėti nelaimėliams.

Surinko kaime pinigėlių ir perdavė mamai, kad ši pervestų. Negalime atsistebėti mūsų žmonių gerumu“, – džiaugėsi Simona.

Ji tikino išsaugoję visas pirkinių sąskaitas, nes jaučiantys didžiulę atsakomybę prieš aukotojus. Simona sakė skambinusi ir į Mokesčių inspekciją, kad žinotų, kokie reikalavimai už pervestas aukas.

Lietuva – antroji tėvynė

„Nesitikėjau, kad Lietuvoje turime tiek daug draugų. Žmonės čia – labai geranoriški ir draugiški. Kai atvykau gyventi į Kretingą – mažą ramų miestelį iš triukšmingos milijoninės Antalijos, nėsyk nepajutau jokio žmonių priešiškumo, kad esu kitatautis.

Man čia patinka ir gera gyventi. Jau dabar tikrai žinau, kad Lietuva mano antroji tėvynė, čia mano broliai ir seserys“, – nuoširdžiai kalbėjo Bilalas.

Jis neslėpė: jei būtų žinoję, kad įvyks toks stiprus žemės drebėjimas, nebūtų pasirinkę skrydžio į gimtinę. „Būčiau nusiuntęs pinigų. Bet, galvoju: jeigu Dievas siuntė mus tam tikru laiku, vadinasi, tam, kad kažkam padėtume. Mūsų širdys šiandieną ramios – padarėme, ką galėjome“, – atviravo pašnekovas.

Jo žodžiais, Turkijoje šiandieną 7 milijonai žmonių likę be namų. Oficialiais duomenimis, žuvo 42 tūkst. žmonių, tačiau tikrieji skaičiai neabejotinai keliskart didesni. Jų tiesiog neskelbia, kad nekiltų dar didesnė panika.

„Žemės drebėjimai vis kartojasi, prieš kelias dienas epicentro zonoje Hatajaus provincijoje vėl įvyko 6,4 balo drebėjimas,

Kasdien jų, silpnesnių, skaičiuojama dešimtimis, šimtais“, – ir pokalbio metu Simona žvilgtelėjo į specialią programėlę – prieš 8 min. buvo fiksuotas 2,5 balo smūgis.

Bilalas su būriu vaikų po apsipirkimo, du jų – abiejų tėvų netekę našlaičiai.

„Nuvykti arčiau žemės drebėjimo epicentro nebuvo leidžiama. Žemės drebėjimų zona vis dar plečiasi, iš pietų dabar juda Stambulo link. Gyventojai įspėti, kad tvirtintų savo namus.

Ankstesnis stipriausias žemės drebėjimas Stambule įvyko 1999-aisiais, nusinešęs 18 tūkst. gyvybių.

Po to buvo sugriežtinti reikalavimai statyboms“, – kalbėjo B. Kaya.

Ant humanitarinės pagalbos dėžių – tvirtai suspaustos lietuvių irt turkų rankos.

Žemės drebėjimas atsilieps verslui

Bilalas džiaugėsi, kad per žemės drebėjimus nenukentėjo tėvynėje likusi jo šeima – abu tėvai ir Stambule gydytoju dirbantis brolis Ahmedas.

Tačiau staigi infliacija ir kainų šuolis, verslininkai mano, atsilieps ir jų verslui: jiedu turi įsteigę 3 parduotuves Kretingoje ir Klaipėdoje – prekiauja drabužiais ir interjero detalėmis, atgabentomis būtent iš Turkijos.

Paprašyti papasakoti, kaipgi likimas juodu suvedė, abu šypsojosi – meilė pašaukė. Abiem tai – antroji santuoka, augina 4-metį sūnų Denizą – šis vardas turkiškai reiškia jūrą.

Simona prisiminė, kaip su draugėmis prieš 8-erius metus išskrido poilsiauti į Antaliją.

Sužinojo, kad tame pačiame viešbutyje, kur apsigyveno, vyksta vestuvės – tuokėsi Bilano pusseserė Mervė – ir nuėjo pasižiūrėti. Bilalui moteris krito į akį, pradėjo ją šnekinti rusiškai, bet ši nesuprato nė žodžio.

Pradėjo bendrauti per „Google translate“ programą, kuri vertė jų pokalbius.

Grįžus į Lietuvą, susirašinėjimai tęsėsi, užsimezgė gilus kontaktas, darsyk susitiko. Antalijoje iškėlė, Bilalo žodžiais, kuklias vestuves, į kurias susirinko 200 žmonių.

„Aš išsyk pasakiau, kad Turkijoje negyvensiu“, – sąlygą iškėlė Simona. „Ne itin tenorėjau į Lietuvą, sakau, pabandysiu. Iš pradžių buvo sunku, nors šalis ir žmonės patiko.

Tačiau toks staigus persiorientavimas iš didelės šalies ir triukšmingo garsaus kurorto į mažą ramų miestelį prie Baltijos jūros nebuvo lengvas, – žmoną papildė vyras.

– Ilgainiui įsitikinau, kad Lietuvoje labai gera gyventi: galimybės kurti verslą, o per pandemiją valdžia padėjo verslui, skatina šeimas auginti vaikus.“