Viena Merfio klaida ir trys aksiomos

Tačiau dabar prašau pasakyti, koks yra jūsų KMI. Jei nežinote, kas tai, šis rašinys – ne jūsų ir ne jums. Toliau skaitote? Tuomet gal sveriate ar valgote per daug?  

Rašinių, skirtų antsvoriui ir maitinimosi tobulinimui, pasaulio spauda kasmet pateikia netoli pusės milijono.

Bet niekas niekada – nei mūsuose, nei kitur – nediskutavo apie jų poveikį. Gerai, kad nediskutavo: nes poveikis (yra žmonių, kurie jį asmeniškai patikrino) trunka... nuo pusdienio iki pusketvirtos dienos.

Tad tai, ką toliau skaitysite, bus bandymas šį visuotinio alkio periodą pailginti.

Bet dabar, kad nebūtų nuobodu ir seilė jums nutįstų, – valgiaraštis.

Kažkokiu stebuklu tarp kitų 18-ojo amžiaus pradžios dokumentų išlikęs. Jis nenurodo, kokie valgytojai puoton buvo sukviesti, tačiau, kad ne prasčiokų valgyta – įsitikinsit.

Pietums buvo patiekta: kepta žąsis, jauno paršiuko kepsnys, višta (viena su citrina, kita – su makaronais, trečia – su kopūstų sriuba), avienos pyragas, keturių rūšių sūriai, vyturių (!) paštetas, varškėčiai su grietine ir medumi, karosai veršienos padaže. Ir t.t.

Sąrašas nebaigtinis, tačiau įspūdžiui pakankamas. O klausimai tik tokie: kiek truko puota; ar viską suvalgė; kuo tą maistuką užgėrė?

Atsakymus paliekam jūsų fantazijai. Ir kad ji nepasuktų mums nereikalinga kryptim, generalinis pranešimas: rašiny nebus jokių patarimų apie maisto derinimą; nerasite nuorodų, kiek cukraus ar baltymų vartoti, jei sveiki norite būti. 

Po ilgos įžangos jau tikrai supratote: rašinys yra apie persivalgėlius. Tuos, kurie ir vidurnakty lenda į šaldytuvą. Ir apie visus tuos, kurių gydyti nereikia, nes jie patys pajėgūs problemą įveikti.

Tereikia tik šiek tiek valios, blaivaus proto ir nusiteikimo. Dabar dar užsiminsiu, kad ES nutukusiais šiandien vadintinas 51 procentas gyventojų, o Lietuvoje šis skaičius – 55.  

„Neatidėk rytdienai to, ką gali suvalgyti šiandien“, – sakė ponas Merfis. Ir tai – šio rašinio autoriaus nuomone (neįtikėtinai sutampančia su Lietuvos dietologų nuomone) yra klaida. Arba, kaip anksčiau rašyta, – komerciškai suplanuotas melas.

Klausiate, prie ko čia Merfis? Jis čia todėl, kad iš jo pasimokytumėte mintis dėlioti. Šito meno, jei iš tikrųjų norite savo svorį sumažinti, būtinai reikia.  

Patiems jautriausiems ir pažeidžiamiausiems persivalgymas yra viena iš septynių mirtinų nuodėmių.

Tačiau informologai pažymi, kad tai – nuodėmė, kurią katalikai dažniausiai ignoruoja. (Nes, girdi, nuodėmė lengvai trimis „Sveika, Marija“ poteriais išperkama).

Brendam toliau: google rašo tik apie... žiurkių ir lydekų rajumą. O dar gražiau – nepatikimoji Vikipedija: „Jūs patekote į neegzistuojantį puslapį“ (???).

Bet geismas negirdėtą informaciją jums pranešti – stipresnis nei noras 23.30 šaldytuvan įlįsti! Todėl pradedam kuklią smegenų ataką.

Pirmiausia privalu įsisąmoninti štai ką: jūs – ne ligonis (ligoniai skaito dietologų rekomendacijas, tik jomis ir tiki).

Nuolatinis jūsų alkis – tik blogas įprotis, kurį smegenys pajėgios išguiti.

Tereikia prieš pagundas atsilaikyti. Sunkiausia akistata su tomis pagundomis – vienatvė. Tad vakare, kai jau trečią kartą norisi šaldytuvo dureles atverti – išeikite pasivaikščioti.

Nenorite? Tuomet – svarstyklės: tebūna jos visuomet matomoje vietoje. Trečia: kasdien (ar kas savaitę) mažinkite vienkartines maisto porcijas. (Ne tik patys ant svarstyklių lipkit, bet ir lėkštę ant jų netingėkit padėti).

Ketvirta: indaujos pertvarkymas – susiraskite... mažesnes lėkštes. Penkta: nevalgyti prie įjungto televizoriaus ar su telefonu rankoje.

Šešta...  ėėė, brolyčiai, dėkoju už kantrybę: visa tai (ir dar gal 20 panašių „pamokymų“) jūs ir be mūsų seniai laikraščiuose išskaitėte!

O jei dėl nuobodžios paskaitos pyktis jumyse virti pradeda, pats laikas pranešti, kad jis ir yra pagrindinė persivalgėlio (ne ligonio) bėda. 

Patikrinta: pagal mūsų elgesio terapiją persivalgymas – emocinė reakcija į negatyvius išgyvenimus.

Pikti ir darbinio streso paveikti Lietuvos piliečiai atsipalaiduoja tik namų duris pravėrę.

Namuose – norime to ar ne – dėliojame dienos įspūdžius. Rimstame. Ir veik visi tuo metu ieškome, kuo tuos įspūdžius užkąsti ar užgerti.

Ir čia jūs turite tapti tuo, kuo niekuomet nebuvote: mitybos psichoterapeutu pats sau. Nekiškit burnon maisto iš pirmos pasitaikiusios lėkštės.

Gaminkite. Kuo ilgesnis procesas, tuo labiau ilsinsite smegenis, ir tuo mažiau prisivalgysite šaldytuve susikaupusio šlamšto.

Kai kam žodis „šlamštas“ gali sukelti papildomą stresą: girdi, tai su noru pirkta ir už tai nemažai sumokėta. Ir nuo čia prasideda istorija, kurią šito rašinėlio autorius pavadino Marytės sindromu. (Jūs, žinoma, pavadinsite kitaip – vardu jums artimu).

Kuo tas sindromas pasireiškia? Ogi tuo, kad BŪTINA suvalgyti visus maisto likučius. „Bet kam užimti vos penktadalį lėkštės šaldytuve?“ – galvoja ponia Marytė. Ir deda į ją (ir į savo, ir į kitų šeimynykščių) visa, kas liko. Kai taip diena dienon...

Nekaltinkim Marytės: dar antrokas ar trečiokas būdamas girdėdavau posakį, jog „reikia viską suvalgyti, kad... būtų geras oras“.

Gal panašiai ir jums kas sakė? (Taip pat dar atmenu fantastiškas vaikystės lėkštes, kurių dugne būdavo paveikslėlis: tik visą sriubą išvalgęs, galėjai pamatyti angeliuką arba mešką). Štai iš kur atkeliavo pirmu žvilgsniu nepastebėti mūsų įpročiai! 

Ta pačia proga: prieš keletą dienų perskaičiau žinomos dietologės E.Gavelienės rašinį su įtaigia įžvalga.

Štai ką ji rašė: „Vaikai dažnai po pamokų eina pas senelius, o po to grįžta į namus, tad jie praktiškai pietauja du ar net tris kartus per dieną...“ Štai kur slepiasi ir jau suaugusiųjų nuodėmės pradžia! 

Dar tr

ys svarbios taisyklės. Pirmoji – atmesti asketizmą: jei yra produktas, kurio jums labai norisi, atsikąskite jo. Suvalgykite.

Nes per jėgą tramdomas noras alina ne mažiau nei alkis. Antroji: persivalgome todėl, kad valgome retai.

Todėl, prisiminę Marytės sindromą, mitybos žinovai pataria maisto likučius ne namuose „pribaigti“, o į gražias dėžutes juos supakavus, nusinešti į darbą.

Trečioji: niekuomet neikite miegoti alkani: blogai ir skrandžiui, ir miegui.

Na, pagaliau atėjo metas sužinoti ir apie tą vienintelę mūsų gyvenimo specialisto pono Merfio klaidą.

„Neatidėk rytdienai to, ką gali suvalgyti šiandien“, – sakė ponas Merfis. Ir tai – šio rašinio autoriaus nuomone (neįtikėtinai sutampančia su Lietuvos dietologų nuomone) yra klaida. Arba, kaip anksčiau rašyta, – komerciškai suplanuotas melas.

Tačiau, kaip iš antraštės matyti, klaidą ponas Merfis atpirko trimis visiškai teisingomis aksiomomis.

Štai jos. Pirma: viskas, ką jūs mėgstate, yra draudžiama arba kenkia jums. Antra: kuo neskanesnis patiekalas, tuo jis sveikesnis. Ir trečia: daržovės yra sveikos tiems, kas šiais laikais dar išgali jas įpirkti...