Vidmantas Žegunis - meniškos sielos traumatologas

Pagal paskyrimą į Klaipėdą dirbti atvykęs gydytojas dabar savo gyvenimo kur nors kitur net neįsivaizduoja. Be darbo Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, vadovavimo Traumatologijos departamentui, V. Žegunis taip pat randa laiko ir nekasdieniams pomėgiams - baldų restauravimui, tapybai.

Gydytojau, kaip atsidūrėte Klaipėdoje?

Atvykau į Klaipėdą 1979 metais, kai buvau paskirtas dirbti. Šiaip esu vilnietis. Galėjau pasilikti dirbti Vilniuje, nes buvo vieta universitete, bet labai norėjau praktikos. Norėjau gydyti žmones, o ne dirbti universitete dėstytoju. Abu su žmona atvykome dirbti į Klaipėdą, į Vaikų ligoninę. Ji - pediatrė, aš - vaikų chirurgas.

Klaipėda man buvo visiškai nežinomas miestas. Į Palangą važiuodavome ilsėtis, o Klaipėdoje nebuvau buvęs. Atvažiavęs su traukiniu į stotį nežinojau, kaip rasti vaikų ligoninę, nors ji buvo vos ne toje pačioje gatvėje. Tikras anekdotas.

10 metų dirbau vaikų traumatologu, vėliau buvo įsteigtas naujas Vaikų chirurgijos skyrius, dirbau jame.

Žinau, kad esate vienas iš sąnarių protezavimo pradininkų Lietuvoje. Kaip perėjote nuo vaikų chirurgijos prie sąnarių protezavimo?

Apie 1990-uosius, pradėjus atsiverti sienoms, buvo pradėta bendrauti su Karlskronos miestu Švedijoje. Į Klaipėdą atvykusioje švedų delegacijoje buvo ir medikų, tarp jų ir ortopedas. Aš su juo susipažinau, pradėjau bendrauti. 1990 metais nuvykau į Karlskroną pasitobulinti ir ten būdamas pradėjau galvoti, ką gero galėčiau padaryti Lietuvai. Kilo mintis pradėti sąnarių protezavimo operacijas, nes tokio dalyko pas mus visai nebuvo, tai buvo naujovė.

Kai mes Švedijoje pamatėme, kokie dalykai daromi su protezavimu, mums tai atrodė lyg stebuklas, netikėjome, kad taip gali būti. Negalėjome patikėti, kad žmogus, kuriam įdėtas protezas, kitą dieną atsistoja ir eina. Tačiau tam pradėti Lietuvoje reikėjo pinigų. Rašėme projektą, dalyvavome Švedijos vyriausybinės agentūros SIDA konkurse ir protezavimo operacijoms pradėti laimėjome milijoną Švedijos kronų. Tuo metu tai buvo apie 250 tūkst. dolerių.

Su tais pinigais grįžau į Klaipėdą ir man reikėjo pasirinkti, kuri ligoninė tuos protezavimus darys. Nuėjau pas Vinsą Janušonį ir klausiau, ar Klaipėdos universitetinė ligoninė norėtų tai daryti. Sulaukiau atsakymo, kad norėtų, bet kai paprašiau skirti žmonių, kurie tai darys, man pasakė - „Ateik ir daryk“ (juokiasi). Taip 1991 metais atėjau dirbti į Klaipėdos universitetinę ligoninę. Subūrėme komandą, paskui atidarėme skyrių. Važiavo pas mus visi iš Vilniaus, Kauno, kitų miestų, mokėsi protezavimo.

Bet negaliu sakyti, kad jei ne mes, tai protezavimo nebūtų. Aišku, būtų. Būtų kas nors kitas tai padaręs - progresas yra progresas. Bet labai džiugu prisiminti tai, kad dalyvavau tame nuo pat pradžių, buvau liudininkas, kaip viskas vystėsi. Vėliau, 1997 metais, tapau įkurto departamento vadovu, prisidėjo ir administracinis darbas.

Tai nėra monotoniška, anaiptol. Traumatologija, ko gero, yra sparčiausiai besivystanti sritis, kurioje yra labai daug inovacijų, technologijų. Daug bendraujame su kolegomis Europoje, Amerikoje, įvairiose šalyse.

SU TRISPALVE PER ATLANTĄ. 1989 metais su šviesaus atminimo jūrų vilku Sauliumi Tamkvaičiu Niujorke.

Atsiųstas dirbti į Klaipėdą čia ir pasilikote. Ar nebuvo minčių čia pabuvus važiuoti kur nors kitur?

Pasilikau, nes Klaipėdoje man labai patiko.

Atsimenu, išlipi iš traukinio 7 valandą ryto ir pasitinka jūržolių kvapas.

Nežinau, ar dabar tas kvapas liko, ar tiesiog jo nebejaučiu. Bet tai būdavo labai geras pojūtis. Sūnus gimė Vilniuje, jį atsivežėme vienerių metukų, dukra gimė jau Klaipėdoje. Su mažais vaikais Klaipėdoje - pasaka. Gyvenome Žvejų gatvėje, pačiame centre, netoli keltas. Vaikams auginti tai buvo idealus miestas.

Klaipėda buvo labai progresyvi. Juokaudavau, kad turbūt vėjas išpustydavo visokius niekus iš galvų ir dėl to čia viskas buvo progresyviau nei Vilniuje ar Kaune.

Atsirado daug pažįstamų, interesų. Nė kiek nesigailiu, kad likau Klaipėdoje. Dabar Vilnius man pasidaręs per didelis. Kai nuvažiuoju - visur kamščiai, visa kita. Aš jau pritapau prie Klaipėdos, jau labiau esu klaipėdietis nei vilnietis.

„Pasaulis suteikia daug galimybių, tik, kaip sakoma, duok Dieve, sveikatos viskam padaryti”, – sako gydytojas ortopedas traumatologas Vidmantas Žegunis.

Kas jums labiausiai patinka Klaipėdoje?

Klaipėdos senamiestis, žinoma. Ten ilgai gyventa, mielas kiekvienas kampelis - ir prie Danės, ir persikėlus su keltu į Smiltynę. Mėgstame pajūrį, dažnai nuvažiuojam į Melnragę, Girulius. Dabar daugiau skaitome apie miesto istoriją, atrandame ir kitas vietas, pavyzdžiui, Tauralaukį. Smagu, kad atsiranda daugiau knygų apie Klaipėdos istoriją, šį kraštą, nes tai įdomus, savotiškas kraštas.

Dažnai medikai renkasi aktyvų laisvalaikį, kad galėtų pailsėti nuo įtempto darbo ligoninėje. Ar jums taip pat tai patinka?

Su žmona labai mėgstame keliones, nors jų dabar ir apmažėjo. Taip pat mėgstame skaityti, užsiimti visokiais meniškais dalykais, kurti namų interjerą, pradedant baldų restauravimu ir baigiant nedidelėmis statybomis (šypsosi).

Ar baldų restauravimas rimtas hobis, ar tai buvo koks nors vienkartinis atvejis?

Tai mūsų su žmona hobis - užsiimame baldų restauravimu.

Surandame kokį nors antikvarinį baldą, kuris yra nugyventas, bet turi kokį nors cinkelį.

Žmona to specialistė - eina, ieško. Kai tą baldą parsivežam namo, galvojam, ką su juo padaryti. Kartais restauruojant pasikeičia net du trečdaliai originalaus baldo. Turime meistrų, kurie padeda su minkštąja baldų dalimi, medinę dalį tvarkau pats ir galiausiai turime naują baldą. Patys pritaikome savo interjere, dovanojame vaikams. Galima sakyti, kad mūsų vaikų namų interjerai yra mūsų sukurti. Žinoma, iš to nepragyvensi, nes atnaujinto baldo, į kurį įdėta tiek darbo, nesinori parduoti už mažą kainą.

Gal turite dar kokių nors meniškų pomėgių?

Na, taip, tapau. Vis kokį vieną kitą paveikslą nupiešiu.

KARTU. Su žmona Sigita kartu nuo studijų metų Vilniaus universitete iki darbo Klaipėdos universitetinėje ligoninėje.

Turite nemažai talentų.

Nepasakyčiau, kad tai talentas. Tai darau sau pačiam. Talentas yra talentas, tai yra daugiau. Galbūt tiesiog mano profesija yra tokia, kad turi rankomis kažką pats padaryti. Traumatologas ortopedas savo rankomis kuria, jis turi sugebėti padaryti darbą, jausti, ką daro.

Galbūt dar turite kokių nors užslėptų įdomybių?

Anksčiau dar užsiimdavau buriavimu. Su kolega, amžinatilsį daktaru Tikuišiu, buriuodavom nemažai, kartu buvome restauravę jachtą.

Kaip susidomėjote buriavimu?

1989 metais teko dalyvauti plaukime per Atlantą. Vyrams reikėjo gydytojo, nes plaukimas buvo suplanuotas mėnesiui. Iš Amerikos parplaukiau į Klaipėdą - trukome 28 dienas. Tai buvo labai įspūdinga. Nebuvau didelis buriuotojas, neturėjau patirties, bet man labai patiko.

Vandenyne beveik mėnesį, bangos - 10 metrų, aplinkui tylu, ramu, jokių garsų. Buvo labai smagu.

Buvo šiek tiek audrų, bet nelabai didelės. Buvo labai gera kompanija. Gerai, kad mano, kaip gydytojo, pagalbos neprireikė. Buvau pasiruošęs, turėjau ir instrumentų, bet, ačiū Dievui, neprireikė. Mane labiau pritaikė kaip virėją (juokiasi).

Tai dar vienas jūsų talentas?

Taip. Dar nesakiau, bet kulinarija irgi yra vienas iš mano pomėgių.

Jei reikėtų plano B, ką veikti gyvenime, tikrai turėtumėte iš ko pasirinkti…

Taip, yra ne vienas atsarginis planas. Pasaulis suteikia daug galimybių, tik, kaip sakoma, duok Dieve, sveikatos viskam padaryti.

Turiu daug visokių nerealizuotų idėjų, planų. Taip pat ir pagal profesiją. Tačiau reikia susikoncentruoti į kurį nors vieną dalyką. Galbūt jau reikėtų vadovavimą perduoti jaunesniems kolegoms, nes turime puikaus jaunimo, o pačiam norėtųsi dar padirbėti su pacientais.

Ar kaip gydytojas ortopedas traumatologas jaučiatės realizavęs save, ar dar turite profesinių tikslų?

Tikrai nesijaučiu. Kuo toliau, tuo mažiau jaučiuosi save realizavęs, bet tai blogai. Ką nors darau ir atrodo, kad reikia daryti kitaip, ką nors keisti, ieškoti naujų dalykų. Pavyzdžiui, dabar domiuosi pėdos chirurgija. Teko padirbėti kartu su amerikiečiu pėdos chirurgu Kenneth Leavitt, vienu iš Baltijos-Amerikos klinikos įkūrėjų, iš jo mokiausi. Pėdos chirurgija tapo mano specialybiniu hobiu. Kuo daugiau šioje srityje dirbu, tuo daugiau kyla klausimų ir idėjų, ką reikėtų tobulinti. Tobulinu įgūdžius mažai invazinės pėdos chirurgijos srityje, kai operacijos atliekamos per mažus pjūvelius. Kiek man Dievas dar leis dirbti, tiek ir norėčiau gydyti.

Apskritai gyvenimas yra įdomus. Tenka sutikti daug įdomių žmonių, daryti įdomius darbus, ypač Klaipėdoje.

POMĖGIS. Žegunių šeimos dueto kūryba.

Asmeninio albumo nuotr.