Vėlinės ar Helovynas? Profesorė Renata Bilbokaitė: „Globalizacijos laikais būtina išsaugoti senąsias tradicijas“
Kasmet kyla daug aršių diskusijų – kuri šventė dominuoja, ar lietuviai nepraranda savo kultūros ir šaknų?
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, profesorė Renata Bilbokaitė pasakoja apie tradicijų išsaugojimo svarbą šiuo sudėtingu globalizacijos laikotarpiu.
Senovinė šventė per kurią kūrenosi laužai
Profesorė R. Bilbokaitė tikina, kad Vėlinių šventė yra labai svarbi lietuvių senosios kultūros dalis.
Tai kultūrinis reiškinys, kurį paveldime iš savo protėvių, todėl puoselėti ir saugoti šią tradiciją yra labai svarbu.
Tuo pačiu profesorė primena, kad mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena buvo švenčiama dar pagonybės laikais.
Tuomet ši šventė vadinosi Ilgėmis. Vėliau, jau krikščionybės laikais ši diena buvo pavadinta Vėlinėmis, o greta jų pradėta švęsti dar ir Visų šventųjų dieną.
Tačiau abiem atvejais esmė liko ta pati – pagerbti mirusiuosius, juos prisiminti.
„Mirusieji yra mūsų tapatybės dalis – išėjęs žmogus širdyje ir prisiminimuose nemiršta. Mūsų protėviai tam suteikė daug reikšmės ir netapatino to vien su liūdesio atspalviais – tai nebuvo vien liūdesio šventė, kaip mėginama stereotipiškai pateikti dabar.
Šiuo metu dauguma mūsų, tarsi, bėga nuo savęs, nuo savo praeities, mums per mūsų vaikus ir anūkus, mūsų mokinius truputį lyg gėda švęsti senoviškai, nes šiek tiek liūdna, šiek tiek ilgu, labai jautru, norisi būti meilėje su tais, kurių gyvųjų pasaulyje nebėra, kadangi norai nesipildo – atsiranda iliuzija, kad jei tradiciškai nešvęsi, išvengsi to ilgesio.
Todėl atrodo, kad svetimos kultūros šventės, pvz., Helovynas, tokią dieną gali paskatinti mumyse kitas emocijas – pokštauti, kvailioti, linksmintis ir tokiu būdu išvengti dalies savęs ir savo praeities – šeimos, regiono, šalies...
Tai tiesiog yra bėgimas nuo savo šaknų. Vietoje turiningo maisto sielai, mes vis dažniau renkamės popsiškus saldainius, kurie nekuria jokios vertės, tik iliuziją ir trumpalaikį efektą. Gyvųjų santykis su mirusiais turi būti harmoningas ir darnus, o ne grįstas mums nieko nesančiais ritualais ir dirbtinu džiugesiu, padedančiu užmiršti išėjusius anapilin.
Tai grėsmė kultūrai ir asmens vidinei brandai – brandus žmogus nebėga nuo atsakomybės ir praeities, o ją priima ir kuria vertę savo darbais“, – sako R. Bilbokaitė.
Anksčiau Per Vėlines buvo lankomi kapai, jose buvo deginami laužai. Žmonės būrėsi prie tų laužų, šildėsi, dalijosi prisiminimais apie išėjusius artimuosius, bendravo, valgė maistą, gėrė arbatą, vaišindavo neturtinguosius – visi drauge dalinosi turimu atminties savaitę.
Tą pabrėžia ir profesorė: „Kultūriškai mūsų tradicija yra giluminės prasmės suteikimas mirusiesiems – nenubraukti brūkšnio tarp fiziškai gyvų ir fiziškai negyvų, bet išlaikyti ryšį pasikeitus žmogaus buvimui šiame pasaulyje.
Mums tai yra natūralu ir organiška – tai lyg kultūriškai įtvirtintas santykis su tais žmonėmis, kuriuos mylėjome ir net tais, kuriuos mylėjome mažiau, nes prieš mirtį visi yra lygūs, todėl vienodai visiems linkime ramybės.
Lietuviai stengėsi apmąstyti mirusiųjų išėjimą, įprasminti tai per ramybę, susikaupimą, meilę artimiesiems. Akivaizdu, kad Vėlinės nebuvo vien liūdesio diena. Tai buvo artumo, šilumos diena“.
Profesorė tikina, kad šiuolaikinis žmogus turėtų dar labiau vertinti Vėlines, nes tai diena, kai galima sustoti. Sulėtinti ir taip greitą gyvenimo tempą, skirti laiko prisiminti išėjusius brangius žmones, atrasti ramybę, atleisti, prisiminti. Svarbu kapuose ne mechaniškai uždegti žvakutę, o skirti laiko apmąstymams.
Taip, kaip tą darė senovės lietuviai.
Nors mes nebegalime, kaip senovėje, kurenti laužų kapinėse, bet mąstyti, mylėti, atleisti, suprasti ir neužmiršti mes galime ir prie žvakių.
Būtina skatinti tradicijų tęstinumą nuo mažumės
Nors lietuviai turi gražią ir gilią tradiciją minėti Visų šventųjų dieną, tačiau pastarąjį dešimtmetį itin populiarėja Helovynas.
Triukšminga persirengėlių, juokų, pokštų ir degančių moliūgų šventė minima Visų šventųjų išvakarėse – spalio 31-ąją. Ši, itin JAV populiari, šventė mėgstama jaunimo – vaikų ir paauglių.
„Helovynas nėra mūsų kultūros dalis. Tai yra Amerikos kultūros dalis, hibridas. Jį mielai įgyvendina vaikai, nes tai asocijuojasi su geromis emocijomis, žaismingumu, kvailiojimu, persikūnijimu į kažką kitą dėl smagumo.
Toks šventimo būdas rodo, kad vengiama to mūsų protėvių perduoto ryšio su išėjusiais iš mūsų gyvenimo.
Ir čia yra didžiausias pavojus, kad tokios svetimos paviršutiniškos pokštus skatinančios šventės turinys prigis, nes yra artimesnis vaikų amžiui būdingų poreikių realizavimui, nes vaikai dažniausiai yra patyrę mažiau netekčių, todėl jiems nėra to noro prisiminti artimuosius, jų ilgėtis ar išsaugoti jų atminimą skiriant tam laiko“, – aiškina profesorė.
Renata Bilbokaitė tikina, kad labai svarbu, jog suaugusieji, nesvarbu mokytojai ar tėvai, formuotų vaikams teisingą suvokimą apie Vėlines.
„Mirusieji yra mūsų gyvenimo dalis. Lietuviai nuo seno tikėjo, kad siela yra nemirtinga. Turime mokyti skirti laiko širdyje ir dienotvarkėje, kad galėtume prisiminti, mokyti kantrybės, ramumo ir susikaupimo.
Mirtį būtina apmąstyti per susikaupimą, per ramybę, atleidimą išėjusiems, nes jie savo išėjimu sukėlė mums skausmą, meilės išsaugojimą – kai pagalvoji apie mirusįjį – širdyje turėtų būti šviesu ir gera“, – tikina profesorė Renata Bilbokaitė.
Helovynas ar Vėlinės?
Profesorė tikina, kad nors Helovynas nėra mūsų kultūros dalis, tačiau globalizacijos laikais jo nepavyks visiškai išstumti iš mūsų visuomenės. Todėl yra būtina šią šventę adaptuoti, pritaikyti, bet tuo pačiu į antrą planą nenustumti mūsų šaknų – Vėlinių.
„Linkėčiau mokytojams ir tėvams suderinti šias dvi šventes ir nepateikti Vėlinių tik kaip liūdesio šventės.
Būtina šią dieną akcentuoti, kaip galimybę atsiskleisti meilei, pabūti su artimaisiais, prisiminti išėjusius, rasti šilumą ir ramybę. Globalizacijos kontekste mums nepavyks neužsidaryti savo šalies kultūroje, nes kitų šalių priimtinos tradicijos bus adaptuojamos mūsų kraštuose.
Svarbu vaikus mokyti susieti taurius dalykus su mūsų tradicijomis. Juk moliūgas ir žvakutės gali derėti ir vertybiškai, ir estetiškai, ir kultūriškai.
Toks derinys gali būti padėti vaikams susitelkti, susikaupti, šiuolaikiškiau ir pasaulietiškiau paminėti išėjusių atminimą emociškai lengvesniu ir linksmesniu turiniu“, – apie švenčių derinimą pasakoja R. Bilbokaitė.
Tradicijas kuria žmonės
Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos direktorė, profesorė R. Bilbokaitė sako, kad senųjų tradicijų išlaikymas yra labai svarbus visai visuomenei, jos identitetui.
Anot jos, būtent žmonės yra gyvi paminklai mirusiųjų atminimui. Tai reiškia, kad ritualai per Vėlines yra labai svarbu – tai gali būti ir žvakelių deginimas, susibūrimai, prisiminimų apie mirusiuosius dalijimasis, jaukus buvimas kartu.
Pasauliui panašėjant, vykstant tarptautinei migracijai, glaudžiai bendraujant skirtingų kultūrų žmonėms gali būti sudėtinga išlaikyti senąją kultūrą, tačiau tradicijas išlaikyti būtina – kitaip tapsime visi kaip viena, lyg be savo šaknų, ką pasakysime ateities kartoms – kad mes tiesiog save ir savo praeitį pamiršome?
„Tradicijos ir norimi pokyčiai jose yra kuriami žmonių. Ne knygos, ne biblija ir kiti raštai kuria tradicijas, o būtent žmonės, visuomenė.
Ir jei visi matys tame prasmę, jie gali labai daug dalykų pakeisti, sukurti, adaptuoti.
Jau ir dabar atsiranda iniciatyvios grupės žmonių, kurie savo gražiu pavyzdžiu skatina susitelkti per Vėlines, degti laužus, žvakeles, susitelkti ties mūsų kultūros šaknimis. To ir norėčiau – kad mūsų šalies žmonės įvertintų senąsias tradicijas ir jų nesigėdytų, o puoselėtų jas ir skatintų jų išsaugojimą to mokant vaikus“, – sako Renata Bilbokaitė.
Rašyti komentarą