Veidrodžiai gali pievomis paversti gėles

Studija nejučia, pamažu apaugo dešimtimis veidrodžių ir nedidelis kambarys pavirto beribiu. Pagrindinė traukos vieta - veidrodžių tunelis, kuriame atsiveria begalybė. Kuriant studijos interjerą, atrodė harmoninga po didelį veidrodį pakabinti priešingose kambario pusėse, vieną prieš kitą. Taip susikūrė netikėta optinė iliuzija - vienas kitą atspindėdami, veidrodžiai kiekvieną tarp jų pakliuvusį nusineša gilyn vėl ir vėl pakartodami.

Ne tik gilyn, bet ir aplink veidrodžiai ėmė tarsi savaime daugintis - integruoti grimo staliukuose, pastatomi ant lentynų - kad patogu būtų į rankas pasiėmus apsižiūrėt iš visų pusių, pasitinkantys įeinančius pro duris, virš praustuvės - ten jų įsisuko mozaika iš kelių.

Ėmiau gundytis veidrodžiais antikvarinėse krautuvėlėse, jie susirasdavo mane ir tirštuose Rytų šalių turguose, ir prancūziškuose boutique. Grįžę su manimi į studiją, veidrodžiai akimirksniu pritampa erdvėje, nepastebimai įsilieja, dovanodami vis daugiau atspindžių.

Atspindžiai maloniai susuka galvą. Kambarys atrodo tarsi be sienų, pamerktos vazoje gėlės - kaip žiedų pievos, o užsukę svečiai praranda laiko ir vietos nuovoką.

Pasiklydus tarp atspindžių, gerokai įdomiau fotografuoti. Gali atidžiai įsižiūrėti į atskiras detales, sukoncentruoti dėmesį į pasirinktus bruožus, ištraukti paveikslą iš aplinkos ir kurti naują, savą kontekstą. Ilgus metus fotografavusi tik kitus, veidrodžių dėka radau būdą ir save pačią apgyvendinti fotografijose. Pasirinkto veidrodžio atspindyje susirandu sau paveikslą, galima iškart su rėmeliais, ir į jį „įlipu“ - o tada, stebėdama save paveikslo viduje, randu kūno kalbą, rakursus, santykį su aplinka.

Šiais metais į tokį žaidimą įtraukiu ir kūrybinio įkvėpimo atvykstančius savo svečius. Pasiūlau kiekvienam susikurti autoportretą tame veidrodžiais apaugusiame Kambaryje. Paskui kartu analizuojame, aptariame jų radybas. Kartais mano svečiai taip gerai „pasislepia“, jog aš juokdamasi prašau parodyti man tą vietą, kur gimė jų portretas - nors Kambarys nedidelis ir savas, paklaidina ir mane pačią.

Veidrodis - ypatingas aplinkos elementas, padedantis sukurti laisvės, erdvės pojūtį interjere, įvairias optines iliuzijas. Sumaniai parinkus veidrodžių proporcijas ir vietą aplinkoje, galima patalpą padidinti dvigubai, sukurti šviesos įspūdį. Veidrodis, pakabintas prieš langą, interjere atkartoja gyvą šviesų paveikslą. Kuo daugiau atspindžių, tuo labiau siurrealus atrodo pasaulis aplink.

Stikliniai veidrodžiai, panašūs į tuos, kurie mus supa dabar, atsirado tik maždaug XV amžiuje. Pirmieji veidrodžiai galėjo būti tiesiog lygus atspindintis vandens paviršius, o pradėti gaminti iš vulkaninių uolienų, obsidiano - jų paviršių poliruojant iki blizgesio. Vėliau imta naudoti bronzos, sidabro, aukso diskus. 1279 metais buvo atrastas ir aprašytas būdas, kaip stiklo paviršių padengti plonu švino sluoksniu, bet technologija buvo labai sudėtinga. XVI-XVII a. Venecija tapo veidrodžių iš garsiojo Murano stiklo produkcijos centru, ir iš čia jie pasklido po visą Europą. Dar ilgą laiką veidrodžiai laikyti didžiausia prabanga, verta daugybės hektarų derlingos žemės ir mirties bausmių meistrams, išdavusiems savo darbo paslaptis.

Legendose ir pasakose veidrodžiai apipinti magiškomis savybėmis, jie - tarpininkai tarp skirtingų pasaulių. Senovės Kinijoje buvo tikima, kad veidrodis turi galios sugerti neigiamą ir skleisti teigiamą energiją. Viduramžių Prancūzijoje veidrodėlio turėjimas buvo vienu iš raganystės įrodymų, o lietuviai nuo senų laikų tikėjo, jog mirus žmogui būtina namuose atspindinčius paviršius apdangstyti - esą tai palengvina sielų kelią anapusybės link.

Gal ir ne kiekvienas veidrodėlis turi galių pakuždėti, kas pasaulyje gražiausia, bet atspindžiai mums dovanoja galimybę geriau pažinti save, o pasiklydusiam tarp jų sužadina vaizduotę. Ir jei išėjusi iš namų prisimenu kažką užmiršusi ir sugrįžtu, būtinai žvilgteriu į veidrodį ir sau nusišypsau.