Varpų burtininkų bokšto istorija

Klaipėdos karališkojo pašto bokšte sumontuotas kariljonas su 48 varpais - viena iš uostamiesčio vizitinių kortelių, o savaitgaliniai, vidudienio koncertai per dešimtmečius miestui suteikė išskirtinę aurą.

Tik retas yra buvęs tame bokšte. Jame pakaitomis sėdi varpų burtininkai, valdantys mįslingąjį instrumentą, kurio atsiradimo istorija - pikantiška ir susijusi su gudriu klaipėdiečių akių dūmimu Maskvoje. O ir pats bokštas savo jaunystėje atrodė kitaip, buvo naudojamas kitiems tikslams.

Monarchų pėdsakai

Klaipėdos Liepų gatvę galima vadinti savotišku senosios architektūros muziejumi po atviru dangumi. Šioje erdvėje tarsi obeliskas į dangų stiebiasi bei dominuoja Karališkojo pašto kariljono bokštas. Tiesa, jau ne vienerius metus trupantis. Kaip ir pats pašto pastatų ansamblis, vis nesulaukiantis deramo valstybės ar miesto dėmesio.

Tai yra daugiau nei keista, nes jau pats pavadinimas tarsi sufleruoja, jog kalbame apie ypatingą, su karaliais siejamą istoriją. Tik karaliai čia negyveno. Nebėra net namo, kuris davė šį vardą.

Lietuvos menotyrininkas, architektūros istorikas Jonas Tatoris (1925-2004) yra rašęs, jog pirma žinia apie Klaipėdos paštą yra iš XVIII a.: 1785 m. jis buvęs dabartinėje Daržų gatvėje, o paštui vadovavo vadinamasis postmeisteris Vitė. J. Tatoris mini 14 numeriu paženklintą pastatą, kurį barbariškai 2019 m. nugriovė jo savininkai.

Vėliau pašto įstaiga vis keitė savo vietą: veikė Turgaus gatvėje, prie Biržos tilto, kol galutine stotele tapo Liepų g. buvęs istorinis pirklio Argelanderio namas, statytas 1790 m. Jame prabėgo pasaulinio garso astronomo Friedricho Wilhelmo Augusto Argelanderio (1799-1875) vaikystė. Pirmąjį karališkąjį pėdsaką šiame name ir šioje vietoje paliko 1807-1808 m. Mėmelyje laikinai apsistojusių Prūsijos karaliaus Wilhelmo Friedricho III ir karalienės Luizės vaikai. Jie čia gyveno.

XIX a. Argeladerio name (jį buvo įsigijęs miestas) įkūrus pašto įsttaigą ant fasado puikavosi įrašas „Karališkasis paštas“. Šis vieno aukšto su mansardomis pastatas tapo savotišku altoriumi, neliečiama vieta, nors pašto funkcijoms alikti vietos darėsi ankšta.

Priežastis - čia gyveno dar princu būdamas tuometis Prūsijos kaizeris, imperatorius Wilhelmas Didysis (Wilhelmas I). Jis neleido namo nei rekonstruoti, nei griauti. Teko laukti, kol mėlynojo kraujo atstovas numirs, ir tai atsitiko 1888 m. Senasis namas kaipmat buvo nugriautas.

Čia ir prasideda dabartinio miesto centrą puošiančio Karališkojo pašto istorija: šis ansamblis iškilo 1893 m. ir jį dar kartą apgaubė karališkasis šydas.

„Projektą prižiūrėjo ir koregavo pats karalius: brėžinio pakraštyje jis parašė pastabą, kad dėl stiprių pajūrio vėjų pašto frontonus reikia sutvirtinti su stogu metaliniais strypais. Šis nurodymas buvo stropiai įvykdytas“, - rašė J. Tatoris turėdamas omenyje paskutinįjį Prūsijos karalių Wilhelmą II (1859-1941).

Menotyrininko nuomone, didelio pašto ansamblio simetriją „trikdė ant dešiniojo pašto sparno užstatytas metalinis (42 metrų aukščio) bokštas“. Tai buvęs visai kitoks, nei dabar matome, - ažūrinis bokštas, ir iš jo kurį laiką į miestą ėjo telefono laidai. Jie buvo nuimti 1930 m., kai šalia pastatė komutatoriaus (jame buvo įrengti laidų skirstikliai) priestatą.

Bokštas buvo tapęs apžvalgos aikštele, tačiau neilgam: jis susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą.

1901 m. išsiųstas atvirukas. Kaizerio Wilhelmo I paminklas Liepų alėjoje. Šis monarchas vaikystėje nakvojo name, kurio vietoje 1893 m. iškilo Karališkasis paštas su bokštu. Deniso NIKITENKOS kolekcija.

Kariljono ištakos

Pokariu dar ilgą laiką nuskurdinto Karališkojo pašto Liepų g. pastatas stovėjo be sugriautojo bokšto. Buvęs gražus sodas pavirto daržu, darbuotojai ten augino bulves. Tik 1969 m. prasidėjo centrinio pašto pastato restauracija, ir bokštas įgavo dabartinę formą: yra uždaras, be ažūrinės apžvalgos aikštelės. Kadangi naudotos prastos kokybės sovietinės plytos, pajūrio vėjai negailestingai jas ardo, trupina.

Taip ir būtų likęs bokštas tik architektūrine dominante, jei ne praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje iniciatyvių Klaipėdos politikų galvose gimusi idėja pačiame viršuje įmontuoti tai, kuo didžiuodavosi kiekvienas miestas dar viduramžiais - kariljoną.

Kariljono, kaip atskiro muzikos instrumento, ištakos siekia XIII a. Jo gimtine laikomi Nyderlandai (ten yra net 178 kariljonai), nors pats pavadinimas kildinamas iš prancūziško žodžio „carillon“, reiškiančio varpų muziką. Viduramžiais, kai Europą niokojo epidemijos, buvo tikima, kad varpų garsas naikina maro bakterijas. Ore sklandydavo atitinkamo dažnio vibracijos, kurioms bakterijos esą nebuvo atsparios. Toks yra gajus mitas.

Na, o norint į Klaipėdą sovietmečiu atvežti ypatinguosius varpus ir bokšte sumontuoti kariljoną reikėjo imtis gudrybių.

Pasakojama, jog tuomečiam uostamiesčio vadovui Alfonsui Žaliui (1929-2006) ne kartą teko vykti į Maskvą. Tradiciškai - su dovanomis: rūkytomis dešromis, brangiais deficitiniais alkoholiniais gėrimais ir pan. Ir suokti tą pačią giesmelę: esą kariljono muzika įkvėps darbo liaudį, skambės tarybinės melodijos, maršai etc. Kremlius patikėjo ir skyrė lėšų. Instrumentą pagaminti buvo patikėta tuometėje Rytų Vokietijoje buvusiai Apoldos liejyklai.

Komunistinėje suskaldytos Vokietijos dalyje viskas ir vyko sovietiniu stiliumi. Varpų komplektą pavyko pagaminti (truko 5 metus) tik iš ketvirto karto. Ir dar tokį, kad buvo gėda. Kai į Klaipėdą įvertinti įrengtojo kariljono atvyko meistrai iš užsienio, vienas jų prisipažino taip baisiai skambančių varpų dar gyvenime negirdėjęs. O jo kolega atšovė, jog yra ir dar blogesnių… Naujojoje Zelandijoje.

Senieji varpai tarnavo beveik du dešimtmečius ir savo saulėlydyje vėl nuskambėjo ne itin gražiai. Demontuotus varpus buvo patikėta saugoti Klaipėdos universitetui, tačiau nesėkmingai: 6 (mažesnieji) buvo pavogti. Jie nerasti iki šiol. Tačiau mieste stovi 3 senieji varpai, kuriuos galima apžiūrėti: Tiltų g. 17, Šv. Jono bažnyčios vietoje Turgaus g. ir Karlskronos aikštėje prie Dangės. Beje, pastarasis varpas - didžiausias ir turi vardą Kristups (sveria apie 900 kg).

Bokšto viršūnėje. 48 lygaus profilio kariljono varpai sveria apie 5 tonas, o visas instrumentas su konstrukcijomis - apie 10 tonų. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Erdvės karalius

Muzikų pasaulyje yra sakoma: kaip vargonai vadinami salės karaliais, taip kariljonas dėl savo galingo garso yra lauko arba erdvės karalius. Dabartinių varpų gausmas sklinda iki 3 km atstumu.

Viso pasaulio kariljonams skirti varpai liejami tik trijose šalyse: Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje. Būtent pastarojoje, liejykloje „Royal Eijsbauts“, ir buvo nulieti dabartiniai, 2006 m. pradėję skambėti varpai. Mūsų Klaipėdos koncertų salei priklausantis kariljonas - vienas geriausių Europoje, itin kokybiško skambesio ir tembro instrumentas. Specialiai jam kūrinius yra parašę mažiausiai 16 Lietuvos ir užsienio kompozitorių.

Šių eilučių autoriui yra tekę lankytis kariljono bokšte bei gyvai stebėti, kaip meistriškai šį unikalų instrumentą su apie 5 tonas sveriančiais 48 varpais valdo aukštąjį kariljonieriaus mokslą Danijoje baigęs klaipėdietis Kęstutis Kačinskas. Kitas kariljonierius - Stanislovas Žilevičius.

Aukštąjį kariljonieriaus mokslą Danijoje baigęs klaipėdietis Kęstutis Kačinskas, savo skambinimo stilių apibūdinęs kaip romantišką. Deniso NIKITENKOS nuotr.

K. Kačinskas pasakojo, jog visi varpai turi būti suderinti chromatiškai (78 proc. varis, 22 proc. alavas), net matematiškai. Vieno kariljono instrumento gamyba - itin sudėtingas ir ilgas technologinis procesas, mat absoliučiai visas rinkinys turi būti tobulas. Jei paaiškėja, kad pagaminus varpų rinkinį bent vienas turi defektą, lydomas iš naujo ne jis, o visa partija...

„Atskirai po vieną varpą nekeičiama, nes gali pakisti bendra visų varpų skambėjimo visumos kokybė. Adaptuoti būtent kariljonui muzikinį šedevrą yra tikras menas. Iš dešimties kariljonui pritaikytų kūrinių devynis išmeti į šiukšlių dėžę, nes supranti, jog jie neskamba, netinka šiam instrumentui. Sudėtingas amatas. Grojimas kariljonu - ledkalnio viršūnė, nes prieš tai dar reikia išmokti skambinti fortepijonu, vargonais“, - pasakojo jau 36 metus kariljonu skambinantis klaipėdietis.

Žinoma, kiekvienas muzikantas turi savo stilių. Vieni kariljonininkai mėgsta skambinti „moteriškai“, šveniai, kiti - kapotai, griežtai.

„Aš - visaip, nelygu koks kūrinys, tačiau savo stilių išskirčiau kaip romantišką“, - nusišypsojo K. Kačinskas. Nuo daužymo į uosinius klavišus delnuose, jų briaunose net kietos nuospaudos per tuos dešimtmečius susiformavo. Mat daužoma ne tik kumščiais: naudojami ir pirštai, delno briaunos.

Beje, kitą savaitgalį, birželio 24 d. Klaipėdoje prasidės X Klaipėdos kariliono festivalis.

Tuometė Aleksandro gatvė su liepų alėja ir ažūriniu pašto rūmų bokštu, kuriame buvo įrengta apžvalgos aikštelė. 1933 m. išsiųstas atvirukas. Deniso NIKITENKOS kolekcija.