Vandenyno klajūnai ne savo noru

Kas tas Stivenas Kalahenas?

Apie šį nepaprastą žmogų visas pasaulis sužinojo tada, kai jis vienas sugebėjo išgyventi vandenyne - dėl savo gyvybės amerikietis buriuotojas kovojo 76 dienas.

Pasirodė, kad net vandenyne visiškai įmanoma išlikti, tik svarbu turėti pagrindinių žinių, įgūdžių ir pasižymėti stipriu savisaugos instinktu.

S.Kalahenas gimė 1952 m. JAV, Pensilvanijos valstijoje. Jis yra burlaivių konstruktorius ir laivų statytojas. Jūra ir kelionės jūriniais laivais - jo stichija.

Per gyvenimą Stivenas daugybę kartų dalyvavo ne tik įvairiausiuose kruizuose, bet ir jūrų lenktynėse, kitus mokė išgyvenimo jūroje įgūdžių.

Be to, S.Kalahenas redagavo „Cruising World" ir rašė straipsnius apie jachtas kitiems leidiniams. Tiesa, jis niekada negalvojo, kad visas šis žinių bagažas padės jam pačiam išsaugoti gyvybę.

Stivenas buvo žinomas siauruose sluoksniuose, o štai pasaulyje išgarsėjo 1982 m. Tada jis išvyko į dar vieną kelionę jūra, bet jo laivas patyrė avariją ir nuskendo.

Stebėtina, bet pripučiamu galbėjimosi plaustu Stivenas vienas perplaukė Atlanto vandenyną ir liko gyvas.

Jo istorija pribloškė visą pasaulį, savo išgyvenimus Stivenas aprašė knygoje „76 dienos jūros nelaisvėje" („Adrift: Seventy-six Days Lost at Sea"). Šis žmogus tikrai gali būti pavyzdžiu tiems, kas abejoja savo jėgomis ir yra linkę pasiduoti.

76 dienos akis į akį su vandenynu

Ši istorija prasidėjo 1981 m. rudenį: Stivenas Kalahenas savo 7 m vienstiebiu burlaiviu išplaukė į regatą. Praėjus nemažai laiko La Korunjos (Ispanija) rajone laive netikėtai kilo techninių problemų. Stivenas nutarė plaukti link Kanarų salų, kur galėtų susitaisyti gedimus.

Tačiau pakeliui į salas jūreivis pateko į stiprią audrą, trukusią net 7 dienas. Be to, jo burlaivį įsisiautėjusioje jūroje stipriai aplamdė banginis. Laivas nuskendo, o Stivenui teko pasinaudoti pripučiamu plaustu.

S.Kalahenas turėjo tentą, kuris jį gelbėjo nuo plieskiančios saulės, patogų miegmaišį, žemėlapį, harpūną, nedidelę maisto produktų ir vandens atsargą.

O štai navigacijos instrumentų jis neturėjo, ir tai apsunkino padėtį. Kur ir kiek plaukti, buvo neaišku. Tada Stivenas susimeistravo neįprastą navigacijos prietaisą iš jam likusių pieštukų, kad galėtų bent nustatyti Saulės aukštį, vadinasi, ir geografines koordinates.

Produktų ir vandens užteko savaitei. Gelbėjo paukščių medžioklė ir žūklė. Tiesa, visą mėsą ir žuvį teko valgyti tik šviežią arba vytintą (laužo guminėje valtyje nesusikursi).

Su vandeniu buvo gerokai sudėtingiau. Prietaisas vandeniui nudruskinti suteikė galimybę gauti tik pusę litro geriamojo vandens, o tiek buvo labai mažai. Gelbėjo lietus.

Taip laukdamas, kol jį pastebės koks nors laivas, jūreivis bent jau nemirė iš bado ir dehidratacijos. Laukti prisiėjo ilgas 76 dienas, mat Stiveno pripučiamas plaustas buvo nedidelių gabaritų, ir laivai jo tiesiog nematė. Stiveno plaustas ne kartą pateko į audrą, ir tai buvo rimtas išmėginimas.

Nemalonus ir pavojingas įvykis nutiko 42-ąją dreifavimo dieną. Medžiojant sulūžo harpūnas, o jo aštriu galu S.Kalahenas netyčia užkabino laivelio kraštą. Jo nesuremontavus tragedija buvo neišvengiama. Stivenas plaustą taisė 11 dienų.

Jam tai buvo sunkus fizinis ir dvasinis išmėginimas, vos neišvedęs jo iš proto. Visą tą laiką keliautojui prisiėjo kęsti neigiamą jūros druskos poveikį, kepinančią saulę, kovoti su rykliais ir net ištverti apsinuodijimą maistu.

Išgyvenimo pamokos

Stivenas pasitikėjo savimi ir dėl to nenuleido rankų. Išsigelbėjimas atėjo 75 -ąją dieną jūroje. Jo plaustą jūra išmetė Mari Galanto saloje, esančioje netoli Gvadelupės, o kitą dieną (1982 m. balandžio 20-ąją) Stiveną pamatė ir išgelbėjo vietos žvejai.

Taigi, per 76 dienas jūreivis ne tik išliko gyvas, bet ir įveikė apie 3359 km, perplaukdamas Atlanto vandenyną. Stivenas buvo nuvežtas į ligoninę apžiūrėti.

Pasirodė, kad per 76 dienas vandenyne, nepaisant tokių išmėginimų, jo sveikata iš esmės nepašlijo. Tiesa, nuo tokio „jūros valgiaraščio" S.Kalahenas gerokai sulyso, o nuo nuolatinio kontakto su jūros vandeniu išopėjo oda.

Viską, kas jam nutiko jūroje ir kaip jis išgyveno, Stivenas aprašė knygoje. Ši knyga - tarsi vadovėlis tiems, kas pateks į panašią padėtį.

Nors vandenynas jo vos nepražudė, Stivenas ir toliau buriavo, dalyvavo regatose ir žygiuose vienas bei su komanda, mokė kitus statyti laivus, skaitė paskaitas, kaip išgyventi jūroje.

2023 m. amerikiečiui buriuotojui sukako 71 metai, ir jis yra vis dar žvalus ir kupinas planų.

Robertsonų šeimos kelionė aplink pasaulį

Nepaprastai sunkiomis sąlygomis sugebėjo išgyventi ne tik buriuotojas S.Kalahenas. Panaši istorija nutiko Robertsonų šeimai.

Šios legendinės šeimos galva Dugalas Robertsonas (Dougal Robertson) gimė 1924 m. Edinburge (Škotija), tarnavo Dž.Britanijos prekybos laivyne.

Žmoną Liną (Lyn) jis sutiko 1952 m. Honkonge. Sutuoktiniai apsigyveno viename iš Anglijos pieno ūkių. Šeimoje gimė keturi vaikai ir pora ilgai visą dėmesį skyrė jiems.

Kartą pusryčiaudama šeima išgirdo apie kelionę jachta aplink pasaulį. Ir visi nutarė pasekti šiuo pavyzdžiu, nes jų žinių tokiai kelionei turėjo pakakti.

Šeima keliauti aplink pasaulį jūra rengėsi dvejus metus: nusipirko škuną „Lucette" ir 1971 m. sausį išvyko iš Falmuto. Pakeliui užšoko į Kanarus ir paėmė du laikinus keleivius.

Jie apsilankė Bahamose, Jamaikoje, Panamoje ir Naujojoje Zelandijoje, o toliau susirengė vykti į Prancūzijos Polineziją. Jų laive vietoj pirmųjų dviejų atsirado naujas pakeleivis Robinas Viljamsas (Robin Williams), o vyriausioji dukra liko Kanaruose.

Bėdos niekas nesitikėjo. Tai įvyko 1972 m. birželį. Netikėtai prie jų prisiartino orkų būrys ir puolė laivą. Stiprus smūgis pramušė laivo šoną. Skylė buvo didžiulė, škuną teko palikti visiems 6 įgulos nariams.

Kelias į išsigelbėjimą

Žmonės perlipo ant nedidelio plausto ir į gelbėjimo valtį, spėję pasigriebti produktų, vandens savaitės atsargą ir vieną kitą daiktą. Buvo baisu, kad orkos vėl puls žmones ir tąsyk jiems nepavyks išsigelbėti.

Bet to neįvyko. Ant plausto jie aptiko avarinį komplektą, kuris dabar buvo reikalingas kaip oras. Vis dėlto šešiems žmonėms visko nebūtų ilgai pakakę - reikėjo išlikti bet kokia kaina.

Sprendimas buvo rastas: jie rinko lietaus vandenį, gaudė ir valgė žalią žuvį, jūros vėžlius, paukščius, net gėrė vėžlio kraują. Plaustas vis subliukšdavo, jį reikėdavo pripūsti, semti vandenį. Laikui bėgant prisiėjo persikelti į valtį, pasiėmus tik būtiniausius daiktus.

Šešiems žmonėms joje buvo labai ankšta. Po dviejų tokio plaukiojimo mėnesių prasidėjo konfliktai. Atrodė, kad jų niekas taip ir neras.

Bet stebuklas įvyko po 38 dienų. Roberstonų šeima pamatė japonų žvejybinį laivą, kuris dėl laimingo atsitiktinumo netikėtai pakeitė kursą, o iš laivo buvo pastebėti nelaimėliai keliautojai.

Tai ir tapo valties su šešiais keliautojais išsigelbėjimu. Robertsonų šeima ir jų pakeleivis Robinas Viljamsas išgarsėjo visame pasaulyje.

Tiesa, po tokio žiauraus išmėginimo Linos ir Dugalo santuoka subyrėjo, bet parašyta knyga apie kelionę jūromis padėjo jiemspraturtėti. Dugalas ir toliau plaukiojo savo jachta (mirė 1991 m.), o Lin ūkininkavo.