Vandens „žydėjimas“ Kuršių mariose suteikia progą įdomiems tyrimams ir dovanoja kosminius vaizdus

Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto Pajūrio aplinkos ir biogeochemijos laboratorijos vadovas dr. Mindaugas Žilius „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad vandens „žydėjimas“ vadinamas eutrofikacija. Tai reiškinys, kai dėl per didelio maistmedžiagių – azoto, fosforo kiekio, jų santykio vandenyje augalai suveši ir paviršiuje sudaro matomą sluoksnį.

Kuršių mariose toks reiškinys susidaro, kai intensyviai dauginasi dumbliai, fitoplanktonas.

„Dėl maistmedžiagių pertekliaus tiek vidaus vandens telkiniuose, pavyzdžiui, upėse, ežeruose, tiek ir kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, Kuršių mariose, Baltijos jūroje, pradeda gausiai daugintis fitoplanktonas ir tai vadiname „žydėjimu“, - teigė M. Žilius.

Mokslininko teigimu, šį reiškinį galima pamatyti ir pavasarį, tačiau tada žydi kitokie dumbliai, kurie yra sunkesni, skęsta, o vasarą žydėjimą daugiausia sukelia besidauginančios melsvabakterės.

„Melsvabakterės savo ląstelėse turi vakuoles, kurios yra užpildytos dujomis, tad juda į vandens paviršių. Joms reikia saulės, tad taip paviršiuje ir susidaro žalios plėvelės“, - paaiškino mokslininkas.

Kaip apskritai vandens telkiniuose susidaro maisto medžiagų perteklius? M. Žiliaus teigimu, kalbant apie Kuršių marias, į jas maistmedžiagės patenka iš kelių šaltinių.

„Šiek tiek jų gali patekti iš atmosferos, bet nedaug, o didžioji dalis patenka su Nemuno upės prietaka. Nemunas apima didžiąją Lietuvos teritoriją bei dalį Baltarusijos. Taigi, maistmedžiagės, patekusios į žemyninės dalies upelius, su jais patenka į Nemuną ir galiausiai atnešamos į Kuršių marias. Tai sudaro didžiulį kiekį.

Dar vienas šaltinis yra susikaupusios dugno nuosėdos. Šių šaltinių svarba priklauso nuo metų laikotarpio“, - pasakojo pašnekovas.

Intensyvus „žydėjimas“ prasideda birželį ir paprastai tęsiasi iki rugsėjo mėnesio. Tuomet melsvabakterės žūva arba yra išnešamos į marias bei jūrą. Vis dėlto, mokslininko teigimu, matomos tendencijos, kad palengva „žydėjimas“ vis labiau slenkasi rudeniop.

Kai kuriais atvejais, jei sąlygos yra palankios, „žydėjimą“ galima pamatyti ir giliau rudenį. Pavyzdžiui, šiemet rugsėjo pabaigoje ir spalio pradžioje Kretingos rajone buvo užfiksuotas gausus tvenkinio „žydėjimas“, kai vanduo buvo tapęs ryškiai žaliu. Vėliau paaiškėjo, kad į tvenkinį buvo leidžiamos nuotekos.

Pasak M. Žiliaus, visos aplinkybės ir sąlygos atlieka svarbų vaidmenį eutrofikacijai. Bet kartais net esant tam tikroms sąlygoms „žydėjimas“ gali būti menkas. Pavyzdžiui, pernai „žydėjimas“ mariose buvo gana neintensyvus, palyginti su ankstesniais metais, nors sąlygos buvo palankios.

Mokslininkas svarstė, kad aplinkos temperatūra kai kuriais atvejais gali nebūti lemiamas faktorius – svarbesni tuomet yra maistmedžiagių kiekis, azoto ir fosforo santykis vandenyje, kartais net ir vyraujančio vėjo kryptis.

Įvairūs mokslininkai mini, kad įtaką eutrofikacijos procesui daro ir žemės ūkio veikla ir dėl jos į vandens telkinius patenkančios medžiagos. Kai kur nurodoma, kad net pusė perteklinių maisto medžiagų vandens telkiniuose atsiduria būtent dėl žemės ūkio.

Vis dėlto, pasak M. Žiliaus, tiksliai išmatuoti ir įvertinti žemės ūkio įtaką vandens „žydėjimui“ yra sudėtinga.

„Šiuo metu iš principo neįmanoma atsakyti. Aplinkos apsaugos agentūrai ir Aplinkos ministerijai yra pateikta informacija, kaip būtų galima identifikuoti ir prognozuoti iš žemės ūkio ateinančią taršą. Tai būtų priemonė, kuri kartu įvertintų ir maistmedžiagių pernešimą iš žemyninės dalies į Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Bet kaip greitai tokia priemonė bus įgyvendinta, priklauso nuo Vyriausybės“, - sakė mokslininkas.

Kodėl svarbu tirti eutrofikacijos procesą ir jo poveikį? Dešimt metų Klaipėdos universiteto mokslininkų vykdomi tyrimai rodo, kad „žydėjimas“ daro poveikį vandens skaidrumui, kuris ženkliai sumažėja. Tokiu atveju daugiau nei 95 proc. dugno nuosėdų ir ten gyvenančių organizmų atsiduria tamsoje.

„Tai reiškia, kad šviesos prasiskverbimas į gilesnius sluoksnius sumažėja dėl paviršiuje plūduriuojančių melsvabakterių. Taigi, sumažėja vandens skaidrumas, sumažėja šviesos prasiskverbimo gylis, dugnas lieka nuolatinėje tamsoje.

Tai reiškia, kad likęs fitoplanktonas, vietoje to, kad gamintų, pats vartoja deguonį, kuris yra likęs visiems vandens mikroorganizmams kvėpuoti.

Dėl to nusistovėjus ramiems orams, kai vanduo „žydi“, vanduo nejuda. Į gilesnius priedugnio sluoksnius nebepatenka deguonis, nes jis suvartojamas dar iki tol.

Galiausiai susidaro situacija, kad deguonies ima trūkti, susidaro trumpalaikiai deguonies trūkumai.

Stambesni organizmai, pavyzdžiui, uodo trūklio lervos, yra prisitaikę iškęsti trumpalaikius deguonies trūkumus, bet labiausiai paveikiami smulkiausi mikroorganizmai, gyvenantys įsirausę į dugno nuosėdas arba ant jų.

Na, o žuvys, jei pajaučia deguonies stygių, migruoja“, - pasakojo M. Žilius.

Deguonies trūkumas Kuršių mariose, anot pašnekovo, gali susiformuoti labai greitai – esant ramiems orams tai gali įvykti greičiau nei per parą.

Mokslininkas prisiminė, kad yra buvę atvejų, kai vandens telkiniuose susidarius deguonies stygiui į gilesnius vandens sluoksnius net būdavo pumpuojamas vanduo, o kai kur užsienyje, pavyzdžiui, Italijoje, sakoma, kad naudinga tokiame vandens telkinyje pasivažinėti kateriu ir taip sujudinti ramius vandenis.

„Kuršių marios yra labai didelės ir saugoma teritorija, tad čia tokie sprendimai nelabai tinka. Šiame kontekste lieka susitaikyti su situacija.

Vis dėlto esame tokioje geografinėje zonoje, kurioje pakankamai dažnai vyrauja stiprūs vėjai. Kadangi marios seklios, stiprūs vėjai padeda vandenims persimaišyti.

Žinoma, jei turėtume labai ramią savaitę be vėjo, situacija galėtų būti ir kitokia“, - kalbėjo M. Žilius.

Pašnekovas paaiškino, kad ilgiau besitęsiant deguonies trūkumui, iš dugno nuosėdų ima skirtis tam tikros medžiagos, įskaitant ir fosforą, kuris reikalingas melsvabakterėms.

„Susidaro tarsi užburtas ratas – melsvabakterės, kurių plėvelė riboja deguonies patekimą, gauna joms daugintis reikalingų medžiagų iš dugno nuosėdų ir taip dar labiau dauginasi. Tačiau kad toks ratas susidarytų, reikia kelių dienų“, - sakė mokslininkas.

Apskritai „žydėjimas“ Kuršių mariose, pasak M. Žiliaus, yra įspūdingas reginys, kurio paprastai nuo kranto nepavyksta pamatyti. Mokslininkas prisiminė, kad vienais metais teko stebėti neeilinį spalvingą reginį, priminusį kosminius vaizdus.

„Kartais marios veikia kaip filtras, apvalantis vandenį, pavyzdžiui, marios sulaiko apie 40 procentų su Nemuno vandeniu atnešamų nitratų. Bet kartais jos veikia ir kaip reaktorius, kai „žydėjimas“ gausėja, augalijos sluoksnis išnešamas į jūrą, po to žalias vanduo slenka link Girulių“, - pastebėjimu dalijosi M. Žilius.

Nuosekliai Kuršių marias tiriantys mokslininkai kartą per mėnesį ar net dažniau ima vandens mėginius, stebėdami, kas atiteka ir kas išteka iš Kuršių marių, kokie mikroorganizmai gyvena, kiek dugno nuosėdos sugeria ar išskiria azoto ir fosforo ir kt.

Vykdomi įvairūs tyrimai, įskaitant nuotolinius bei molekulinius, o, pavyzdžiui, azoto koncentracija marių vandenyje fiksuojama ir šiltuoju, ir šaltuoju metų laiku.

Gaunamos žinios leidžia daryti prielaidas, kuria linkme reikėtų dirbti siekiant sumažinti „žydėjimą“. Tyrimų rezultatai prisidėtų ir ateityje kuriant priemonę „žydėjimams“ prognozuoti.

Mokslininkai taip pat atkreipia dėmesį, kad atsiranda ir naujų teršalų, kurių poveikis eutrofikacijai ir sykiu vandens telkinių ekosistemoms nėra žinomas.

„Tyrimai šioje srityje tik įsibėgėja. Kalbame apie ftalatus, vaistų likučius, kitus junginius, kurių poveikis, kaip jie keliauja, kur kaupiasi, dar nėra žinoma. Šie tyrimai tik pradinėje stadijoje ir daug ko dar nežinome“, - pabrėžė M. Žilius.