Vairuotojas su adata rankoje

Anksti neteko tėvų

Damijonas Starkutis gimė 1933 metais Stalgo kaime, Plungės rajone. Neilgai džiaugėsi nerūpestingos vaikystės dienomis – sulaukęs vos ketverių metų neteko mylimos mamos, tuo pačiu namuose neliko ir ramybės.

Ją sudrumstė pagiežinga pamotė. Septynerių Damijonas išėjo piemenauti ir pas tėvą grįžo tik po gero dešimtmečio, 1949 metais. Bet ir tada laimė truko neilgai.

Tais pačiais metais tėvas susirgo plaučių uždegimu. Viena kaimo moterėlė dievagojosi, kad išvirs žolelių arbatų, pagirdys ligonį ir šis tikrai išgis.

„Be reikalo klausėm tos moteriškės, reikėjo į ligoninę geriau iškart vežti – žolės nepadėjo, tėvas pradėjo blūdyti. Tada kaimynas paskolino savo arklį, lakinom jį į ligoninę, bet nespėjom – tą patį vakarą pasimirė nabagas“, – skaudžius išgyvenimus prisiminė pašnekovas.

Paliktas likimo valiai

Po tėvo laidotuvių, likęs našlaitis, užuovėjos ieškoti Damijonas išėjo pas tėvo seserį Antosėlę į Kvėdarną. Laikinai ten apsistojo, bet moteris pati gyveno varganai, vos galą su galu sudurdama, tad neliko nieko kito, kaip tik ieškotis naujos pastogės.

Kad ir kaip sopėjo širdį, panarinęs galvą grįžo atgal pas pamotę, kuri su savo dukra nė dėmesio nekreipė į jį. Leido prisiglausti vos vienai nakčiai, o tada išgrūdo lauk pro duris.

Sulaukęs keturiolikos metų, jaunuolis pradėjo gyventi „ant savęs“. D. Starkučio kraitis buvo skurdus – tik bulvinis maišas ir kailiniai. Atėjus žiemos speigui glausdavosi tai pas vieną, tai pas kitą žmogelį kur prie krosnies ant grindų.

Vyriškis pasakojo, kad kartais net po trejetą dienų nieko nevalgęs išbūdavo, akyse imdavo žaliuoti ir galva suktis. Labiausiai tuo metu svajojo, kad jį į kariuomenę tarnauti paimtų. Bet nebuvo lemta ir šiai svajonei išsipildyti – sveikatos patikrinimo metu medikai plaučiuose rado juodą dėmę...

„Kaip šiandien atsimenu, kad iš to bado sykį į kolūkio žirnių lauką buvau įlindęs: tol žirnius ėdžiau, kol prigavo darbininkai. Galiausiai užrašė mane prie darbo – linus rauti. Viską dariau, kad tik išvengčiau bausmės, paskui tris vasaras paeiliui ganiau karves“, – porino prisiminimus D. Starkutis.

Senolis pasakojo, kaip būdamas jaunas vaikis, sugalvojo kitą pragyvenimo šaltinį. Nuėjęs pas Rietavo gatvėje, Plungėje, gyvenantį kalvį Gadeikį, į delną šiam įspraudė sutartą dvidešimtinę. Už ją meistras laikinai paskolino tokią seną, sutrūkinėjusią mentį – su ja eidavo pas žmones į bulviakasį. Toji kurį laiką jį maitinusi mentis iki šiol guli Damijono palėpėje.

Sunki vaikystė atvėrė kelius į kūrybą

Vos tik užėję pas D. Starkutį į svečius, tuoj pat buvome pakviesti pasižiūrėti, kokia veikla mėgstantis užsiimti nuo paauglystės iki pat šiol. Ant lovos gulėjo du pagalvių užvalkalai, iš tolo šviečiantys siuvinėtais ryškiais gėlių žiedais.

„Žiūrėk, vaikeli, čia yra grynai mano paties rankų darbas. Kaip išmokau siuvinėti būdamas keturiolikos metų, taip iki pat šiol, kiek sveikata leidžia, užsidėjęs akinius ir siuvinėju“, – porino pašnekovas.

Plungiškis pasakojo, kad pamotė jo neišmokiusi jokių darbų, kadangi pati buvo nemokyta. O jam štai kilo noras sužinoti, kaip reikia marškinius pasisiūti, kojines nusimegzti. Po truputį vis pasižiūrėdamas, kaip kitos moterys siuva ir mezga, kibo į darbus. Jeigu pamatydavo, kad kuriai nors rankose siūlai pinasi, suimdavo toks siutas, kad pagatavas būdavo pats paimti ir padaryti.

Iš to smagumo siūlais audeklus marginti ir per naktis galėdavo nemiegoti. Parduotuvėse vis dažniau būdavo galima rasti siūlų, likdavo tik raštus išsipiešti ir pasinerti į kūrybą. Vieną staltiesę siuvinėjo net trejus metus ir dabar ji – tarsi D. Starkučio vizitinė kortelė: gali atidžiai nagrinėti tiek vieną, tiek kitą jos pusę, niekur nerasi jokio išlindusio siūlelio ar mazgelio.

Drabužių, kepurių ir staltiesių kolekcija

Išrodęs visus pačio siuvinėtus audeklus, kuriais labai mėgsta puošti kiekvieną namų kertelę, senolis skubėjo praverti spintų duris ir pademonstruoti sukauptą drabužių ir staltiesių kolekciją. Užaugęs nepritekliuje, išmoko kiekvieną rūbelį ar rankon pakliuvusį daiktelį saugoti ir taupyti kaip nežinia ką.

„Drabužėlius visada labai mylėjau ir saugojau, visada parėjęs iš daktaro ar iš bažnyčios visų pirma eidavau persirengti, dailiai pasverdavau ant kėdės atlošo ar į spintą pasikabindavau. O vėliau, kuomet prabagotėjau, tai išvis strainas vyras buvau, turiu pasisiuvęs net kepurių kolekciją“, – kalbėjo pašnekovas.

Netrukome tuo ir patys įsitikinti, pamatę spintoje tvarkingai sukabintus vienas už kitą dailesnius kostiumus, su kuriais, pasirodo, ne į pasimatymus lėkdavo, o į tuo metu lankytus tautinių šokių kolektyvo užsiėmimus.

Negali nestebinti ir D. Starkučio sukaupta staltiesių kolekcija. Ir kokių tik staltiesių čia nėra: parvežtos iš svečių šalių, įsigytos pagal tematiką, gėlėtos, languotos, raštuotos, kokių tik nori spalvų. Už vieną nepagailėjo ir 70 rublių sumokėti...

Prie automobilio vairo – iki pat 90-ies

Visą brandų amžių pradirbęs vairuotoju, Damijonas vairuotojo pažymėjimą giliai stalčiuje paslėpė vos prieš metus. Ir dabar pasakojo, kad puikiai be jo išsiverčia – yra viešasis transportas ir kojos, kurios iki parduotuvės, bažnyčios ar kapinių dar nuneša.

O „Plungės transporte“ pradėjęs dirbti šoferiu, įsėdęs į mašiną be atokvėpio, negailėdamas jėgų ir sveikatos, vairuodavo dieną naktį. Sako, gaudavęs solidų atlyginimą, todėl buvo verta stengtis.

„Vairuodamas akylai stebėdavau kelią, kad tik kokio išbėgusio zuikio ar ežiuko nepervažiuočiau. O kartą veržiau pilną mašiną arbūzų, bet, gink Dieve, nė durų priekabos nebuvau pravėręs, kad ir kaip norėjosi to arbūzo pakaštavoti. Sustojau parduotuvėje, sumokėjau keletą kapeikų ir nusipirkau arbūzą. Užtai už dorą elgesį visada buvau gerbiamas ir vertinamas aplinkinių.“

Vaikystėje bei jaunystėje patyręs daug sunkių ir skaudžių akimirkų, sutikęs nedorų žmonių, praradęs sveikatą, dabar vyriškis iškėlęs nykštį į viršų sako: „Pagaliau gyvenu puikiai“.