Vaikus žudžiusios ir moteris žaginusios armijos atmintis gyva. Šilutiškiai neskuba su ja atsisveikinti

Panašių į šį objektą Vakarų Lietuvoje lieka vis mažiau. Praėjusią vasarą griuvo sovietinę armiją šlovinantys paminklai Palangoje, Klaipėdoje, Gargžduose, Tauragėje. Planuojama demontuoti raudonarmiečių palaidojimo vietą žymintį akmenį Kretingalėje.

Tačiau Usėnų akmenį sovietinę armiją šlovinančių atminimo ženklų demontavimo vajus aplenkė.

„Ten nieko tokio nėra parašyta. Buvome nuvažiavę, pažiūrėjome ir palikome“, - „Vakarų ekspresui“ sakė Usėnų seniūnas Algirdas Rauktys.

Bet ar tikrai ta atminimo lenta tokia jau nekalta?

Ką apie lentos likimą galvoja Šilutės rajono savivaldybės administracija, sužinosime straipsnio pabaigoje.

Klaipėdos rajone Akštkiemių kaime ant Dangės šlaito stovėjo taip pat „nekaltas“ akmenėlis, prie kurio buvo pritvirtinta lentelė: „Iš čia 1945 m. sausį 16-oji Lietuvos divizija pradėjo puolimą Klaipėdoje, kuris baigėsi visišku fašistų sutriuškinimu“. Kadangi prie jo mėgdavo rinktis koloradinių spalvų juostelių ryšėtojai, tai klaipėdiškiai jį nuvertė vieną pirmųjų.

Klaipėdos universiteto profesoriaus daktaro Vyganto Vareikio manymu, tokio pobūdžio propagandinių lentelių nebeturėtų likti. „Pirma, tai ne karių palaidojimo vietos, kurias reikėtų gerbti. Ar jie buvo Lietuvos kariai, ar prancūzai, ar rusai, ar vokiečiai.

Antra, sovietmečiu tokie paminklai, arba akmenys su lentelėmis, buvo statomi propagandiniais tikslais. Kaip Kuršių Nerijoje, devintajame kilometre buvo sovietų kario akmeninė galva ir įrašas apie čia 1945 metų pradžioje buvusį rusų desantą. 

Trečia, teksto konotacija yra istoriškai klaidinga ir propagandinė - minima 16 -oji lietuviškoji divizija, bet neminima, kokios armijos sudėtyje ji buvo. Paminima „vokiečių fašistų kariuomenė“ - dar vienas sovietinis propagandinis terminas.

„Žemaitijos išlaisvinimas“ - trečiais propagandinis terminas. Suprask kad, už „išlaisvinimą“ reikia būti „amžinai“ dėkingiems sovietų-rusų armijai.

Šilutės savivaldybės pozicija yra keista švelniai tariant. Ypač Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje ir informacinio karo kontekste“, - „Vakarų ekspresui“ sakė V. Vareikis.

Klaipėdos miestiečių draugijos valdybos pirmininkas Benas Volodzka pridūrė, kad tekstas yra klaidinantis ir dar vienu aspektu: „Klaipėdos kraštas, kuriam priklausė Usėnai (vok. Madewald), niekada nebuvo Žemaitijos dalimi. Tai buvo atskiras šiaurinis Rytų Prūsijos regionas. Net šiuolaikinėje Lietuvoje yra atskiras istorinis etnografinis regionas Mažoji Lietuva, kuris praktiškai apimą visą anuometinį Klaipėdos kraštą, kuris nėra Žemaitija. Todėl šio užrašo, kaip klaidinančio, neturėtų likti“, - sakė B. Volodzka.

O kas vis tik vyko toje vietoje 1944 m. spalį?

Sovietiniais metais apie vadinamuosius „nuožmius mūšius“, kuriuose dalyvavo 16-oji lietuviškoji divizija buvo rašoma daug ir įvairaus žanro kūrinių. Tačiau be propagandos tose rašiniuose nėra nė krislo teisybės, todėl ir susidaryti kokį nors tikresnį vaizdą gana sunku.

Knygoje „Lietuvos TSR išvadavimas“ vienas iš 16-osios divizijos vadų generolas Vladas Karvelis apie ties Usėnais vykusias operacijas rašė: „Spalio antrojoje pusėje kautynės jau vyko Klaipėdos krašte. Čia priešas itin stipriai gynėsi, mesdamas į kontr­ataką visus vietinius ir iš Rytprūsių atvykusius rezervus. Ypač smarkios kautynės buvo dėl Pagėgių. Tačiau mūsų kariai tvirtai stovėjo Lietuvos žemėje. Iki spalio 23 d. mūsų dalys, užėmusios stipriai įrengtus priešo atsparos punktus ir svarbius kelių mazgus — Pagėgius, Šilutę ir vėliau Priekulę,— pasiekė Nemuno žemupį, perkirto ko­munikacijas (išskyrus susisiekimą jūra), jungiančias Klai­pėdą su Tilže ir kitais Rytprūsių rajonais“.

Viskas.  Apie didvyriškas kovas dėl Usėnų – nė žodžio. Gal tai lėmė, kad V. Karvelis divizijai vadovavo tik iki 1944 rugsėjo 11-osios? O aprašomu laikotarpiu vadu buvo Adolfas Urbšas.

Nedidelis pastebėjimas: V. Karvelio „parašytoje“ knygoje ištisos pastraipos nurašytos nuo buvusio 1-ojo Pabaltijo fronto vado maršalo Ivano Bagramiano knygos „Taip mes artėjome prie pergalės“ ir 43-osios armijos Afanasijaus Beleoborodovo „veikalo“ „Visada mūšyje“ skyrių, kuriuose karvedžiai aprašinėja vadinamąją puolamąją Mėmelio operaciją. O gal visi generolai „savo“ knygas rašė pagal bendrai pateiktus paruoštukus?

„Holivudinė“ istorija

Šiek tiek daugiau apie mūšius ties Šilute sužinome iš 16-osios divizijos kulkosvaidininkės Danutės Stanelienės apdovanojimo I-ojo laipsnio Šlovės ordinu lydraščio. Jame aprašomi D. Stanelienės žygiai verti holivudinės ekranizacijos. „Ypač pasižymėjo Mėmelio operacijoje. 1944 m. spalio 8 d. vykstant kovoms ties Vainutu pasisiūlė nunešti pranešimą į šaulių kuopą. Pakeliui ją apšaudė vokiečių snaiperis. Nepasimetusi pasislėpė, susekė snaiperio poziciją, slapta prisėlino prie jo ir automato ugnimi priešą sunaikino. Vėliau, lydėdama du karininkus į priešakinę liniją, sunaikino vokiečių automatininką. Kai priešakinis būrys perkirto plentą Tilžė – Klaipėda, mūsų karių grupė susidūrė su 20 vokiečių karių būriu. Kilusiame susišaudyme mergina sunaikino tris priešo karius, o vieną paėmė į nelaisvę“.

Kažkodėl mūšiuose „didvyrė“ nenaudojo savo priskirto ginklo – kulkosvaidžio, neaišku.

Kaip ji tapo didvyre šiek tiek daugiau aprašo Vytautas Voveris knygoje „Šventasis karas“. Jo duomenimis, D. Stanelienė buvo divizijos vado pavaduotojo politiniams reikalams generolo-majoro Jono Macijausko sugulovė. Kitaip – „lauko žmona“. Turėdama tokį įtakingą globėją D. Stanelinienie tikrai nereikėjo kulkosvaidžio tampyti, nei mūšiuose dalyvauti. Moteris ordinus gavo atlikusi kur kas svarbesnes „užduotis“.

D. Stanelienė buvo vienintelė moteris Raudonojoje armijoje, apdovanota visų trijų laipsnių Šlovės ordinais. Tai buvo lygu Sovietų Sąjungos didvyriui, kurie gaudavo Aukso žvaigždę (dažniausiai po mirties), tačiau kur kas retesnis atvejis. Už tuos tris ordinus buvusi kulkosvaidininkė buvo renkama į Sovietų sąjungos liaudies deputatų tarybą, į jos namus klausytis pasakų atvykdavo pionierių organizacijos.

Beje, 1985 m. Lietuvos televizija sukūrė dokumentinį filmą apie šią „didvyrę“ „Močiutė ir kulkosvaidis“.

Rusiškai rašytose propagandinėse knygose apie 1944 m. spalio mėnesio kautynes ties Usėnais teigiama, kautynės prie Usėnų buvo pačios įnirtingiausios ir kruviniausios 16-osios divizijos istorijoje. Netektys esą siekė net 40 procentų.

Šiais laikais rusai šiek tiek objektyvesni. Andrejaus Petrenkos knygoje „Stalino Pabaltijo divizijos“ rašoma, kad 1944 m. spalio mėnesį 16-osios divizijos netektys siekė iki 600 karių. Šis skaičius jau šiek tiek arčiau tiesos.

Tad kurie teisūs?

M. Milinio ir A. Verkelio knygoje „Mėmelio šturmo blefas“ mūšiai ties Usėnais išnagrinėti  išsamiau. 16-osios divizijos, kuri tuo metu buvo priskirta 2-ajai gvardijos armijai, užduotis buvo išlaikyti užimtą plento ir geležinkelio Klaipėda-Tilžė ruožą ties Usėnais ir svarbią sankryžą.

Knygos „Mėmelio šturmo blefas“ autoriams, išstudijavusiems 16-osios divizijos 1944 m. spalio kovinių veiksmų žurnalą (KVŽ), neatrodo, kad čia būtų vykę smarkūs mūšiai. Taip, divizija nukraujavo, žuvo daugiau nei 100 karių, tarp jų nemažai su svetima vėliava kovojusių lietuvių, tačiau nuostoliai nebuvo katastrofiški.

1944 m. spalio 10 d. žuvo 30 divizijos karių, 118 sužeista. Užtat esą sunaikinta iki 400 vokiečių.

Spalio 11 d. žuvo 4, sužeisti 62. „Sunaikinta“ iki 500 vokiečių.

Spalio 12 d. žuvo 22, 108 sužeisti, 8 dingo be žinios, „sunaikinta“ 420 vokiečių.

Spalio 13 d. apie lietuvių nuostolius nerašoma, užtat tą dieną buvo „sunaikinta“ 900 vokiečių.

Spalio 14 d. nuostolių nepatirta, bet „sunaikinta“ 500 vokiečių.

Spalio 15 d. žuvo 33, sužeisti 95, 4 dingo be žinios, „sunaikinta“ net 1200 vokiečių.

Spalio 18 d. lietuvių esą nežuvo, užtat 156 buvo sužeisti, trims sunkvežimiams „Studebaker“ užvažiavus ant minų.

Ir taip iki pat spalio 23 d.

Nuo spalio 9 iki 22 d. 16-osios divizijos nuostoliai – 655 (124 žuvo, 519 sužeista, 12 dingo be žinios).

Jei skaičiuotume, kad 1944 m. spalio 1 d. 16-ojoje divizijoje buvo 6603 kariai, tai negrįžtami nuostoliai tesudaro apie 2 procentus. Galbūt prasimanyti divizijos nuostoliai, kurie liudytų apie ne ką menkesnes pergales, tebuvo politvadovų, norėjusių įsiteikti viršininkams ir taip pelnyti ordinus, fantazijos vaisius?

Juolab kad fantazijos stoka jie nesiskundė. Ties I. Bagramianass, tiek kiti autoriai savuosiuose „memuaruose“ daugiausiai dėmesio skiria ne objektyviems karinių operacijų aprašymams, o patoso persunktoms liaupsėms komunistų partijai ir atskirų eilinių raudonarmiečių didvyriškumo stebuklams. Maršalas, pasirodo, žinojo, ką prieš mirtį galvojo granatą į tanką metęs eilinis Ivanovas. O paskutiniai jo žodžiai, kaip taisyklė, buvo skirti komunistų partijai, neklystančiam Stalinui ir kitokie kliedesiai. Visa tai užrašyta jo ir kitų „kūrybingų“ karvedžių memuaruose.

Tik noru įsiteikti valdžiai galime paaiškinti ir tą faktą, kad priešų tomis dienomis, politrukų „skaičiavimais“, sunaikinta fantastiškai daug – nukauta net 5200 vokiečių. Išguldyta beveik visa karo metų divizija!

Bet ar tikrai vokiečiai patyrė tokių nuostolių?

Tiesą sužinoti galima lyginant. Vokiečių frontą tarp Šilutės ir Tauragės atakavo 2-oji gvardijos armija: dešimt šaulių divizijų, 1-asis tankų korpusas (apie 150 tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų), artilerijos daliniai ir kt. 16-oji divizija buvo tik viena iš galybės.

Prieš šią gynėsi 3-iosios tankų armijos 5-osios tankų divizijos daliniai, generolo majoro M. von Laucherto tankų grupė ir IX korpuso keturių pėstininkų divizijų likučiai.

3-iosios tankų armijos, kurios daliniai kovėsi šiame ruože, 1944 m. spalio 13 d. KVŽ apie įvykius ties Usėnais skirti vos du sakiniai:

„Patyręs didelių nuostolių, ypač netekęs daug tankų per puolimą piečiau Usėnų (vok. Mädewald), priešas nebemėgina prasiveržti centriniame tankų armijos sektoriuje, o apsiriboja tik silpnais bandymais XXXX tankų korpuso ruože, kurie atremiami. Puldami dešinįjį tankų parašiutininkų divizijos „Hermanas Gėringas“ sparną, prasiveržė apie 2 km piečiau Usėnų, tačiau nuo Mėmelio (Nemuno) buvo atblokšti ir fronto linija sutrumpėjo. Mingės placdarme baigiami išgabenti civiliai gyventojai.“

Per visą spalį, įskaitant 548-osios divizijos katastrofą prie Kelmės–Lyduvėnų (245 žuvę, 985 sužeisti, 1781 dingęs be žinios), vokiečių 3-oji tankų armija prarado 725 žuvusiuosius, 2912 buvo sužeisti, 2636 dingo be žinios. Sovietų 2-osios gvardijos armijos puolimo frontas nuo Kintų iki Tauragės apėmė 70 km plotį. 16-osios lietuviškosios divizijos frontas tarp Vaitkaičių ir Usėnų siekė apie šešis kilometrus. Žemaičių Naumiestį gynė negausi, bet mobili M. von Laucherto tankų grupė.

Per visą 1944 m. spalį M. von Laucherto grupė prarado 11 žuvusiųjų, 33 buvo sužeisti, 11 dingo be žinios. Apytiksliai skaičiuojant, 16-osios divizijos politvadovai padidino vokiečių nuostolius ne mažiau kaip 200 kartų.

Nuo „išvaduotojų“ kentėjo civiliai

Pirmieji su raudonarmiečiais spalio 9 d. susidūrė iš Priekulės besitraukiantys civiliai. Kariškiai puolė plėšti bėglių turtą, prievartauti moteris, taip pat žudyti niekuo dėtus nuo karo ugnies besitraukiančius ūkininkus. Iš baimės šie metė arklius, vežimus su visu savo turtu ir pėsčiomis traukėsi iki Kuršių marių krantų ir toliau – Mingės link.

Šilutės muziejuje saugomi trys tomai vietinių gyventojų prisiminimų apie to meto įvykius, kuriuos patyrė Rytų Prūsijos, tame tarpe ir Mažosios Lietuvos, gyventojai.

2007 m. tuometinio dienraščio „Lietuvos rytas“ korespondentė Šilutėje Aldona Aleksejūnienė rašė, kad pirmieji civilių gyventojų susidūrimai su Raudonąja armija įvyko kelyje Klaipėda – Tilžė. „Šilutiškis J. Balčiauskas prisimena: „Atvažiavus į Priekulę ,sutemo, pervažiavus tiltą, už kokio kilometro priekinė kolonos dalis pateko į ugnį. Rusų dalinys gulėjo griovyje ir šaudė į mus. Mūsų kolona buvo netoli degančios vilkstinės, aš iššokau iš mašinos, bet visur aptikau sugriuvusius žmones... Netoli sprogo sviedinys ir pasipylė automatų ugnis į gulinčių žmonių masę, pasigirdo moterų ir vaikų klyksmas, dejavimas...“

Kintų gyventojos Lidijos Auškelienės pasakojimas užrašytas 2004 m:“.. tą pačią spalio 9-ąją besitraukiančius žmones užpuolė rusų tankų būrys ir nesirinkdamas, kaip prasilenkti su važiuojančiais ir pėsčiomis einančiais, griovė žmones, važiavo ant vežimų ir arklių – gyvi išliko tik tie, kas iš po tankų vikšrų pabėgo“, - vietinių gyventojų prisiminimus savo straipsnyje citavo A. Aleksėjūnienė.

Tad apie kokį išvadavimą bylo ši lenta Usėnuose?

Teisybės dėlei reikėtų pripažinti, kad 16-osios divizijos vadas generolas-pulkininkas A. Urbšas griežta draudė savo kariams Klaipėdos krašte marodieriauti ir žaginti moteris.

Šilutės atsakymas nustebino

Dėl Šilutės rajono savivaldybės pozicijos kreipiausi prieš pradėdamas rašyti straipsnį. Atsakymą administracija kūrė net keturias dienas. Atsakymas nustebino.

Pateiksiu jį nekupiūriuotą:

„Usėnų seniūnijoje likęs 16-osios divizijos „veiklą“ 1944 m. įamžinantis paminklinis akmuo. Kokie motyvai lėmė, kad jis liko nedemontuotas?

Informuojame, kad Šilutės rajono savivaldybės administracija (toliau – Administracija), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijos įstatymo 4 straipsnio 11 punktu, kreipsis į tarpinstitucinę desovietizacijos komisiją su prašymu dėl sovietinių simbolių, esančių ant paminklinio akmens Usėnų seniūnijoje, panaikinimo. Gavusi pritarimą Administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 3 ir 41 punktais, inicijuos Tarybos sprendimo projektą dėl pritarimo sovietinių simbolių, esančių ant paminklinio akmens Usėnų seniūnijoje, demontavimą.

Administracijos direktorius Andrius Jurkus.“