Vaiko požiūris į rėkiančius suaugusius žmones

Mes nematome savęs iš šalies, kai pakeliame savo balsą ant bet kurio amžiaus savo vaiko. Nematome beprotiška ugnimi degančių akių, iškreipto veido, viso to pykčio, besiliejančio iš mūsų didžiausiais kriokliais, negirdime savo siaubingų žodžių ir išsireiškimų.

Bet užtat mus mato mūsų vaikas. Ir mato jis mus būtent tokius: piktus, rėkiančius, nepasitikinčius savimi, baisius ir skleidžiančius aplink save baimę.

Šiomis akimirkomis jis gauna baimės užtaisą visam gyvenimui, nuo kurio paskui teks ilgai „valytis“, atsikratyti arba pačiam, arba mokant pinigus specialistams.

Ką matome mes?

Į kamuoliuką susigūžusi būtybė, svajojanti tik apie vieną dalyką: kad visa tai kuo greičiau pasibaigtų! Matome kupinas baimės ir ašarų akis.

Kodėl daugelis žmonių ir toliau rėkia ant savo vaikų?

Pirma – todėl, kad vaiko baimė teikia savotišką malonumą. Deja, būtent taip ir yra. Kitaip mes to nedarytume. Savo laiku, savo vaikystėje, mes gavome savo nuoskaudų ir baimės porciją.

Paskui mes augome katastrofiškai nemylimi, vėl ir vėl nudegdavome, bijojome, suklupdavome, klydome, kaupėme nuoskaudas ir baimes. Mums gimęs vaikas tapo objektu, į kurį tarsi į unitazą galima nuleisti visą savo negatyvą, kurio dėka galima pajausti savo beribę valdžią bejėgės būtybės atžvilgiu. Deja.

Suprantama, mes to nedarome tyčia. Suprantama, mes pasipiktinsime išgirdę žodžius apie gaunamą malonumą. Tačiau gamtos logika negailestinga, ir ji skelbia: „Pasikartojančios gyvenimo situacijos mums teikia malonumą, kitaip jos nesikartotų“.

Antra – keistis sunku. Sudėtinga. Norint pakeisti situaciją, reikia pažvelgti į save iš šalies, pasibaisėti tuo, ką pamatėme, atleisti sau, priimti save, pamilti save.

Pakeisti save nėra lengva, tačiau įmanoma

Pirmas žingsnis. Būtina pamatyti save rėkimo momentu. Taip, taip, pamatyti tą rėkiančią būtybę, kuri kelia šiurpą.

Antras žingsnis. Priimti save tokį, koks esate. Jokiu būdu nekaltinti savęs. Neieškoti sau pasiteisinimų. Nemėginti ieškoti kaltininkų aplink save. Jūs esate toks, kadangi šiuo metu jūs pats pasirinkote būti tokiu.

Trečias žingsnis. Dabar, kai žiūrite į save negailėdami savęs ir nekaltindami. Kai sąmoningai nustūmėte į šalį savo emocijas ir blaiviai pažvelgėte į situaciją, pats laikas užduoti sau klausimą: kodėl aš, tiesą sakant, apskritai rėkiu? Nejaugi mano rėkimo priežastimi iš tikrųjų tapo brangiausios būtybės pasaulyje elgesys? Kas, kieno mintys, veiksmai, baimės yra tikroji rėkimo priežastis?

Ir, pagaliau, svarbiausias klausimas: KODĖL aš rėkiu? Arba kitais žodžiais: ką būtent stengiuosi pasiekti savo rėkimu? Tikiuosi tuo pakeisti situaciją? Laikau tokį metodą pačiu efektyviausiu?

Ketvirtas žingsnis. Tikiuosi, jau seniai nustojote rėkti, atsiprašėte savo mažylio ar paauglio (amžius neturi reikšmės), radote atsakymus į anksčiau minėtus klausimus ir pasidarėte išvadas.

Labai svarbu: neduokite sau jokių įžadų ir pažadų, neprisiimkite perdėtų įsipareigojimų, nesistenkite tapti tobula mama ar tobulu tėčiu. Jei visa tai sau užsikrausite, vadinasi, vis dar sau neatleidote. Deja.

Visiškai pakanka matyti save iš šalies rėkimo momentu. Išmokite sustabdyti save. Sulig kiekvienu nauju atveju gausis vis geriau ir geriau. Rėkimas tiesiog praras bet kokią prasmę.

Vaiko nuomonė

Vaikui jūsų pakeltas balsas iš pat pradžių neturi jokios prasmės. Jis paprasčiausiai nesupranta, kodėl mylima, švelni, gera mamytė staiga pavirto ragana.

Daugeliu atvejų jūsų transformacijos prasmė vaikui lieka absoliučiai neaiški. Kitaip sakant, visas tas rėkimas yra skirtas išimtinai jums pačiai, o ne vaikui. Ir tai – dar viena priežastis mesti šį kenksmingą užsiėmimą.

Ir dar. Paklauskite vaiko apie savo trūkumus, kas jam nepatinka, kodėl viskas vyksta būtent štai taip, ką galima būtų padaryti. Išgirsite labai įdomių dalykų.

Rezultatai bus tiesiog nuostabūs. Jūs pagaliau pradėsite girdėti savo vaiką, imsite įsiklausyti į jį, o jis – į jus. Jūsų namuose įsiviešpataus taika, ramybė ir meilė, o argi būtent to mes nevadiname laime?