Vaidotas Levickis: „Pastabus žmogus yra kuriantis žmogus“

Viena iš pagrindinių jo misijų - padėti organizacijoms ir verslams šimtu procentų panaudoti savo turimus resursus. Vaidotas teikia konsultacijas, susijusias su personalo disciplina, įsitraukimu, situacijų valdymu, strategijomis ar tikslų formavimu darbovietėje.

Vaidotai, papasakokite, koks yra produktyvus protas?

Man labai svarbu, kad žmonės, su kuriais dirbu, atskleistų visas pasireiškiančias produktyvumo savybes. Pirmoji yra tokia, kad efektyvus protas yra stebintis protas. Pavyzdžiui, sėdim ant suoliuko, kalbame, pastebime važiuojančius automobilius, aplinką, paukščius. Tokioje būsenoje mes galime atsakingai atlikti veiksmus, bet, jeigu nepastebime, kas vyksta su manim, su mano komanda, aplinka ir darbo santykiais, ką aš tada galiu nuveikti?

Čia pasireiškia antroji savybė - pastabus žmogus yra kuriantis žmogus. Jeigu aš pastebiu teigiamus ir neigiamus aspektus, tada galiu pagalvoti, ką aš galiu padaryti, kad mano darbo santykiai būtų geresni, kad darbe būtų mažiau įtampos, kad pasaulis sužinotų apie mano unikalią paslaugą.

Kartais vedu seminarus šia tema, kurie yra eksperimentinio pobūdžio - generuoju naujas idėjas, noriu jas išbandyti, dalinuosi su žmonėmis ir stebiu, kaip jie reaguoja. Taip suprantu, ar tos teorijos turi potencialo.

Gal žinote receptą, kaip valdyti nerimą?

Pasidalinsiu praktiniais patarimais, o ne tuo, ką išgirstumėte iš psichoterapeuto. Pirmas patarimas yra skirtas darbo žmonėms - konkretumas. Reikia kalbėti konkrečiai, jeigu kažko nesupranti, visada siekti konkretumo, ir nesvarbu, kalbame apie ateitį ar apie darbus.

Antras dalykas, nerimas kyla dėl kompetencijų stygiaus, o jį mažina kvalifikacijos kėlimas. Žmogus nori padaryti savo darbą gerai, bet nerimauja, kad jam gali nepavykti, tad tiesiog rekomenduoju kelti savo kvalifikaciją, užsiimti savistaba, tobulėjimu, o nuo to ir stresas mažėja.

Trečias punktas susidaro iš grįžtamojo ryšio, kurį labai svarbu gauti iš sau reikšmingo kokybės indikatoriaus. Indikatorių kiekvienas turi rasti sau tinkamą.

Man labai įdomu analizuoti, kaip skirtingų profesijų žmonės apibūdina savo grįžtamojo ryšio indikatorius. Pavyzdžiui, kavinėje labai pravartu stebėti, kokius puodelius grąžina klientai - pilnus, pustuščius ar tuščius. Jeigu tik padavėjai pradeda matyti, kad klientai grąžina neišgertus gėrimus, tai parodo labai stiprią indikaciją, kad kažkas negerai. Taigi, kiekviena profesija ar užsiėmimas turi savo kokybės indikatorių.

Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria tie, kuriuos jūs konsultuojate?

Anksčiau buvau labai naivus ir tikėjau, kad pagalba reikalinga tik tiems, kurie turi kažkokių problemų, bet vis labiau įsitikinu, kad žmonės, kurie turi problemų, mažai mokosi. Todėl problemos jų ir nepaleidžia, nes nevyksta pokyčiai. Norėčiau išvesti tarpinę perspektyvą: man atrodo, kad su didžiąja dalimi žmonių pokalbiai prasideda nuo noro pakeisti padėtį. Jų netenkina rezultatai, procesas ar paslaugų kiekis, todėl jie ir konsultuojasi, nes nori proveržio.

Ar jums nėra sunku nuolat bendrauti ir dirbti su žmonėmis?

Žmogus žmogui nelygus. Manau, kad visi renkasi tiek darbus, tiek darbo santykius siekdami lengvumo. Mes visi renkamės žmones, su kuriais patinka bendrauti. Sunkiausi yra narcizai - gali tokiems padėti, bet jie vis tiek galvos, kad patys už visus dirba. Narcizai darbovietėje yra reali destrukcinė jėga. Beje, aš stengiuosi nevertinti ir nekaltinti žmonių, nes kitaip nebeturėtume su kuo bendrauti. Tas toks, tas anoks, tai su kuo tada dirbsim?

Į kokį pagrindinį klausimą rekomenduotumėte atsakyti kiekvienam svarstančiam pradėti verslo konsultanto karjerą, bet abejojančiam?

Turi būti vienas noras - noras dalintis tuo, ką žinai arba darai. Kai atsiranda poreikis dalintis, nerimo tiesiog nelieka. Pažįstu daug ekspertų, kurie negali užgesinti savyje noro, ir akivaizdu, kad jo visa būsena yra sutelkta į tai, kad pasidalintų tuo, ką moka. Aš manau, kad verslo konsultantas yra labai panašus į mokytoją. O mokytojai pradeda mokyti visur, net namuose.

Vaidotai, įdomu, kaip atrodo jūsų darbo diena?

Neturiu standartinės dienotvarkės, bet man būtina per pirmas dvi savaitės dienas pasidaryti sunkiausius darbus, kurie reikalauja susikaupimo. Susitikimams su klientais, seminarams, kompetencijų mokymams ar strateginių sesijų moderavimui skiriu veiksmo dienas - trečiadienį, ketvirtadienį, penktadienį.

Kokias knygas skaitote laisvalaikiu?

Aš neskirstau knygų, kurias skaitau laisvalaikiu ar darbui, nes darbas ir yra mano asmeninio gyvenimo būdo išraiška. Paskutinė knyga, kurią skaičiau ir labai patiko, - Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“, teko ir su autoriumi asmeniškai susipažinti. Kita knyga - „Moralė“, ją parašė Džonatanas Saksas. Patinka man ir filosofija, ir grožinė literatūra, tačiau paskutiniu metu jaučiu, kad klausau daugiau podcast'ų, nei skaitau knygas. Šiuo metu klausau The Atlantic - „How to talk to people“.

Ar turite receptą, kaip reikėtų derinti darbą su poilsiu?

Po trejų metų darbo gali pradėti reikštis perdegimo simptomai, po kurių žmonės dažniausiai meta arba keičia darbus, o kiti persilaužia - jie išmoksta mėgautis darbu ir ilsėtis darbe, dirbti taip, kad tai duotų efektą. Kažkada girdėjau pasakymą, kad ilsėtis reikia taip, kad norėtum po darbo grįžti namo, o dirbti taip, kad ryte norėtum sugrįžti prie savo darbų.

Papasakokite apie laikotarpį, kai dėstėte universitete. Kas labiausiai įsiminė iš šio gyvenimo tarpsnio?

Beveik 17 metų dirbau LCC tarptautiniame universitete, Verslo administravimo katedroje. Tai tarptautinė mokslo įstaiga, tad didžioji dalis studentų yra ne iš Lietuvos, todėl man visada smagiausia būdavo susipažinti su studentų kultūriniu kontekstu. Pavyzdžiui, toks įdomesnis faktas: paskiri praktinį darbą, kurį atliekant studentas turi suskaičiuoti, kiek jam kainuotų konkrečios paslaugos teikimas, kokie būtų mokesčiai. Mūsų Lietuvos studentai tai priimdavo kaip normalią užduotį, o kaimyninių šalių studentai galvodavo, kad čia bausmė, jie įsivaizdavo, kad tai traumuojanti patirtis eiti į valstybines įstaigas.

2015 metais Bolonijoje jūsų komandos projektas užėmė 1-ąją vietą. Už ką gavote šį apdovanojimą?

Tai buvo vienas iš reikšmingiausių apdovanojimų, nes tuo metu mes turėjome trejus metus besitęsiančią programą, skirtą inovacijų išbandymui, o tame projekte dalyvavo penki skirtingi universitetai. Mes buvome sugalvoję gana intensyvią dviejų savaičių programą, kuri, pagal rezultatą, buvo tikrai reikšminga ir unikali. Per pirmą savaitę studentai dirbdavo su nurodytu verslo iššūkiu, pavyzdžiui, kaip pritraukti klientus. Antra savaitė buvo skirta asmeninių įgūdžių tyrimui. Tarkim, turiu savo karjerą, tad mano tikslas - maksimaliai pasiekti tai, ką galiu pats.