Ukrainoje gyvenantis lietuvis: „Stiprybės mums visiems“

Pirmadienį Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pripažino Maskvos remiamų separatistų valdomų Donecko ir Luhansko regionų nepriklausomybę, taip atverdamas kelią prie Ukrainos sienų šiuo metu laikomų pajėgų dislokavimui šiose „respublikose“.

Kaip į politinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą, dėl kurio grasoma net trečiuoju pasauliniu karu, reaguoja uostamiestyje gyvenantys ukrainiečiai, „Vakarų ekspresas“ pasiteiravo tradicinės ukrainiečių kultūros klubo „Prosvit“ pirmininkės Irenos Petrulionienės.

„Prieš porą savaičių televizija norėjo sukviesti Lietuvoje gyvenančius ukrainiečius į laidą. Nepavyko. Nei Vilniuje, nei Klaipėdoje neatsirado norinčiųjų kalbėti apie įvykius Ukrainoje. “Prosvit" yra kultūrinė organizacija, mes nuo politikos atsiribojame. Nuo 2014 metų Ukrainos ir Rusijos santykiai yra labai jautri tema. Yra žmonių, kurių nuomonės kardinaliai skiriasi.

Dabar tvyro tokia įtampa ir skausmas, kad ne toks žvilgsnis, ne tokia intonacija - ir iš karto blyksnis.

Mano pačios išgyvenimai - bendražmogiški. Manau, kad karas, melas yra blogis", - sakė I. Petrulionienė.

Pašnekovė atviravo pati prieš savaitę susipykusi su drauge ruse ir su Ukrainoje gyvenančiu tautiečiu. „Negaliu patikėti, kaip protingi žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą, gali klausyti tokios žiaurios rusų propagandos ir tikėti nesąmonėmis. O ukrainietis visai neadekvačiai sureagavo į mano pasidalijimą Lietuvos praeities įvykiais, kai mes kovojome už savo laisvę. Jis labai įskaudino mane, paklausdamas, nejaugi noriu, kad Ukrainoje taip pat gatvėse pasirodytų svetimos šalies tankai“, - graudindamasi dalijosi savo išgyvenimais I. Petrulionienė.

Nuo 1991 metų su ukrainiečių diaspora Klaipėdoje dirbanti pašnekovė turi daug draugų Kijeve, Lvove ir kitose Ukrainos srityse.

"Jie nieko nekalba, nepasakoja, bijo. Sako, kad dabar niekuo negali pasitikėti, visa erdvė yra monitoringuojama. Nors jie nekalba, jaučiu, kad yra savo šalies patriotai. Jie nesvarsto bėgti iš šalies, sako, kad nori gyventi ir dirbti savo žemėje.

Žmonės sukandę dantis gyvena ir dirba. Šįryt susirašinėjau su rašytoja iš Ivano Frankovsko, kuris yra Priekarpatėje, Vakarų Ukrainoje. Ji sakė: „Pas mus labai daug kalba apie karą. Aš bijau.“ Ji yra vyresnio amžiaus, neįgali.

Ten situacija yra žiauri. Vaikai kiekvieną rytą eidami į mokyklą kartu su knygomis nešasi pledą, žibintuvėlį, vandens, maisto, nes bet kuriuo metu gali būti evakuoti į slėptuves nuo bombų sprogimų.

Kitas bičiulis sakė: „Mes visi, ir vyrai, ir moterys, esame pasiruošę ginti savo žemę“, - pasakojo ukrainiečių nuotaikas I. Petrulionienė.

200 km į pietus nuo Kijevo, Čerkasuose, su žmona ir sūnumi gyvenantis klaipėdietis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas Rimantas Sliužinskas sakė, kad panikos nejaučia.

"Vyksta normalus kasdienis gyvenimas. Sekam ramiai įvykius per televiziją, internetą. Viskas kol kas veikia: mokyklos, miesto transportas, parduotuvės, eilių prie maisto nėra, tačiau situacija - neaiški.

Jeigu karinė akcija pasibaigs neperžengus Donecko liaudies respublikos ribų - tada viskas „ok“. Jeigu eis toliau - tada blogai. Mūsų draugai Kijeve, Charkove, Odesoje ir Dniepre to labiausiai bijo. Kur tada bus agresijos ribos? Artimiausiomis dienomis tai paaiškės.

Putinas suvienijo Ukrainos žmones. Jo totaliai čia visi nekenčia. Tai karo nusikaltėlis. Ačiū Vokietijai už „Nord-Stream“ uždarymą. Kol kas... O Europa atskleidė seniai žinomą savo impotenciją. Stiprybės mums visiems. Ateitis išlieka neaiški ne tik Ukrainoje", - sakė R. Sliužinskas.