Ukrainietė, padedanti klaipėdiečiams atrasti knygų pasaulį

Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali ir nepakartojama. Tačiau šį kartą pasakojimas apie žmogų, kuris spinduliuoja šviesą ir pozityvumą.

Kuris savo pavyzdžiu tik patvirtina, kad ir sunkiausiose situacijose žmogaus atkaklumas ir valia padeda rasti išeitį iš beviltiškos padėties.

Reikia tik norėti ir tikėti. Kad žmonės, kuriuos užklupo baisus karas, ne tik sulaukia pagalbos ir atjautos iš juos priėmusių svetimų žmonių, bet ir patys gali suteikti išminties, įgūdžių, būti naudingi naujai bendruomenei, kurioje jie šiuo metu gyvena.

Larysa Sydorenko - profesionali bibliotekininkė. Šiuo metu dirba Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoje bibliotekoje, Amerikos vardu pavadintoje skaitytojų salėje.

Ji savo dėmesiu apgaubia ir aptarnauja čia atėjusius klaipėdiečius bei miesto svečius.

Larysa, gal galite papasakoti apie savo gyvenimą Ukrainoje iki karo?

Gyvenimas Ukrainoje buvo geras ir laimingas. Mes galbūt tuo metu ne iki galo tai supratome ir vertinome. Esu kilusi iš nuostabaus Mykolaivo miesto pietinėje Ukrainoje, tiksliau, iš Mykolaivo srities.

Gimiau nedidelėje gyvenvietėje, ten baigiau mokyklą. Po to įstojau į Mykolaivo universitetą, baigiau bibliotekininkystės studijas.

Po studijų įsidarbinau Mykolaivo srities bibliotekoje. Pradžioje dirbau eiline bibliotekininke, vėliau, dar iki karo, užėmiau bibliotekos tarptautinės partnerystės skyriaus vedėjo pareigas.

Kokiomis aplinkybėmis ir kada atvykote į Klaipėdą?

Klaipėdoje aš atsidūriau 2022 metų balandžio viduryje. Kai prasidėjo tas nelemtas karas, aš buvau Mykolaive.

Tą dieną man paskambino sesuo ir pasakė, kad skubiai važiuočiau į vaikų gimdymo namus, nes ten yra rūsys. Jame mes kurį laiką ir slėpėmės.

O vėliau, kai bombos sugriovė mokyklą, kurioje aš mokiausi ir tuo metu dirbo mano sesuo, nusprendėme išvykti į Lenkiją, pas ten gyvenančią dukterėčią. 2022 metų balandžio 1-ąją mes kirtome Ukrainos-Lenkijos sieną.

Jau būdama Lenkijoje, iš nevilties susisiekiau su savo kolege Diana, kuri gyvena Lietuvoje ir anksčiau buvo dirbusi Gargždų bibliotekoje.

Su Diana mes susipažinome dar 2018 metais Ukrainoje, Lvivo srityje, vykusioje tarptautinėje konferencijoje.

Ji parekomendavo atvažiuoti į Klaipėdą ir pradėti darbuotis Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Aišku, prieš tai nuotoliniu būdu turėjau ne vieną pokalbį su bibliotekos vadove.

Ar sesuo pasiliko Lenkijoje?

Praėjusių metų birželį mūsų namų kieme sprogo bomba. Buvo pažeistas namo stogas, langai, sienos. Tai sesuo grįžo atgal į Ukrainą. Ji rūpinasi namo atstatymu.

Aš pati nuo karo pradžios į Ukrainą nebuvau grįžusi. Su giminaičiais susitinkame, bet ne Ukrainos teritorijoje. Jie pas mane į svečius buvo atvažiavę, važiavome į Lenkiją susitikti.

Jeigu sąžiningai, man baisu grįžti į Ukrainą, kol vyksta karas. Labai skauda širdį, jaudinuosi. Labiausiai kamuoja nežinia, kada ir kaip tas karas baigsisis.

Pakalbėkime apie Klaipėdą. Jums anksčiau yra tekę būti joje ar atvažiavote pirmą kartą?

Aš buvau girdėjusi apie šį miestą, žinojau, kur yra Klaipėda, bet iki tol niekada nesu buvusi Baltijos valstybėse. Taip išėjo, kad į Klaipėdą atvažiavau pirmą kartą.

Nuo Juodosios jūros krantų prie Baltijos jūros krantų?

Mykolaivo sritis tiesiogiai prie jūros neprieina. Ten pas mus yra marios. Prie atviros Juodosios jūros yra išsidėsčiusios dvi sritys - Chersono ir Odesos.

Chersono sritis dabar yra okupuota. Kai atostogoms vykdavome prie Juodosios jūros, tai būtent į Chersono sritį ir važiuodavome.

Kokie buvo jūsų pirmieji žingsniai ir patirtys atvykus į Klaipėdą?

Mano situacija, palyginti su kitais nuo karo bėgančiais žmonėmis, buvo geresnė.

Todėl, kad važiuodama čia aš jau žinojau, jog būsiu priimta į darbą bibliotekoje. Kažkaip važiuodama čia ir būdama laiminga, kad turėsiu darbą, visiškai nepagalvojau, kur reikės gyventi.

Bet bibliotekos direktorė labai geranoriškai pasirūpino, kad būčiau laikinai apgyvendinta bibliotekos teritorijoje esančiose gyvenamosiose patalpose.

Ten aš apsitojau ir gyvenau keturis mėnesius. Po to išsinuomojau butą, kuriame gyvenau su krikšto dukra.

Nuo praėjusių metų rugpjūčio iki šių metų birželio pas mane gyventi atvyko krikšto dukra, nes jos mama yra policininkė ir ji negali išvykti iš Ukrainos. O dabar krikšto dukra jau gyvena su savo močiute, o aš gyvenu atskrai nuomojamame bute.

Apsistojus Klaipėdoje, mano direktorė ir kitos kolegės labai padėjo tvarkytis reikalus su Migracijos tarnyba, padėjo ir dėl poliklinikos.

Tik atvykusi dar nežinojau, kad yra ukrainiečių grupės socialiniuose tinkluose, kur galima rasti įvairiausios naudingos informacijos, todėl pradžioje įvairiais buitiniais reikalais labai padėjo kolegės.

Dabar, Klaipėdoje gyvenant jau antrus metus, atsirado nemažas pažįstamų ratas iš Ukrainos. Mes periodiškai rengiame susitikimus bibliotekoje, universitete.

Dabar jau kur kas lengviau. Vienas kitam perdavinėjame informaciją. Stengiamės pasidalinti visa aktualia ir reikalinga informacija žmonėms, kurie naujai atvyksta iš Ukrainos. Nes žmonės nuolat keičiasi. Vieni atvažiuoja, kiti išvažiuoja.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji bilioteka yra vienas iš ukrainiečių bendruomenės centrų, nes čia organizuojamos įvairios veiklos ukrainiečiams.

Bibliotekoje vyko rankdarbių užsiėmimai, įvairūs koncertai, parodos. Buvo atvykę svečiai iš Charkivo srities. Organizuojami knygų ukrainiečių kalba pristatymai.

Praėjusiais metais mano kolegos Ukrainoje perdavė ukrainietiškų knygų siuntą čia gyvenantiems ukrainiečiams. Taip, tai nedidelė siunta, bet labai svarbu, kad Klaipėdoje gyvenantys ukrainiečiai turėtų galimybę skaityti savo gimtąja kalba.

Birželio mėnesį pas mus vyko Lietuvos ir Ukrainos bibliotekų forumas. Penkiolika bibliotekininkų iš Ukrainos svečiavosi Lietuvoje. Aplankė Lietuvos nacionalinę bilioteką, taip pat Kauno, Klaipėdos ir Kretingos bibliotekas.

Labai aktyviai gyvenate ir jaučiasi, kad veiklų netrūksta?

Stengiamės, kiek galime. Praėjusių metų pabaigoje Klaipėdoje buvo apie 7 000 karo pabėgėlių iš Ukrainos.

Šiomis dienomis, bendradarbiaujant su Raudonuoju Kryžiumi ir tvirtai palaikant bibliotekos administracijai, bus organizuojamas lietuvių kalbos klubas, skirtas ukrainiečiams, norintiems įtvirtinti lietuvių kalbos žinias.

Lietuvių kalba labai sudėtinga...

Taip, lietuvių kalba yra sudėtinga. Aš dirbu Amerikos skaitykloje ir man padeda tai, kad aš moku anglų kalbą. Bet sykiu šiuo metu aš mokausi ir lietuvių kalbos.

Visai neseniai mes buvome Klaipėdos universiteto organizuotoje vasaros akademijoje.

Planuoju papildomas individualias pamokas, nes manau, kad kai esi kitoje šalyje, labai svarbu mokėti tos šalies kalbą, jos pagrindus. Mokėdamas kalbą, tu išreiški pagarbą tos šalies istorijai, kultūrai.

Lietuviai yra labai geras pavyzdys ukrainiečiams, kaip reikia rūpintis savo istorija, kultūra, kalba, tradicijoms. Tai, ką turėjo ir turi Ukraina, ne visada buvo taip rūpestingai saugoma ir puoselėjama. Nors, aišku, tai diskusinis klausimas.

Ar Klaipėda jums patinka?

Klaipėda yra santykinai nedidelis miestas. Labai jaukus, tvarkingas miestas. Klaipėda yra populiarus miestas, nes jame lankosi daug užsieniečių. Man Klaipėda artimas širdžiai miestas.

Mykolaive iki karo gyveno daugiau nei 0,5 milijono žmonių. Miestas buvo triukšmingas. O čia, Klaipėdoje, kur kas ramiau ir geriau.

Nežiūrint į tai, kad Lietuva nėra didelė šalis, ji darė ir daro labai daug dėl ukrainiečių ir Ukrainos. Tai mums yra labai svarbu.