Iš Čekijos – į Kretingą
Visos trys seserys Suchanekaitės prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimė Kretingos dvare, iš čia ir iškeliavo amžinybėn. Apie seniesiems Padvarių gyventojams įsiminusias seseris, kurių gyvenimas daugeliui atrodė paslaptingas, „Pajūrio naujienoms“ papasakojo jų tolimas giminaitis pagal tėvo liniją kretingiškis Vytautas Ruzgaila.
O vienas itin įspūdingas eksponatas, saugomas Kretingos muziejuje – senovinės žnyplės plaukams garbiniuoti – pasakoja apie seserų buitį ir poreikį gražintis.
Seserų tėvas Vladislovas Suchanekas buvo nagingas dvaro stalius, Čekijoje vedęs jų motiną Juzefą, ir su ja atvykęs grafų pakviestas. Manoma, kad jo tėvas buvęs muzikantu ir grojęs grafų orkestre. Juzefa dirbo grafų virtuvėje.
Visos trys jų dukterys gimė Kretingoje, tačiau mokėsi Lenkijoje. Apie tai liudija dokumentai, kuriuos išsaugojo V. Ruzgaila: tai – Irenos ir Elžbietos gimimo vietą, užimtumą bei pilietybę patvirtinantys liudijimai, išduoti Čekijos valstybinėje institucijoje.
„Įdomi detalė: Irenos 1938-aisiais išduotame liudijime įrašyta, kad ji gimė 1911 m. Kretingoje Lietuvoje, tačiau 1936 m. Elžbietai išduotame įrašyta, kad ji gimė 1913 m. Kretingoje Lenkijoje“, – rodydamas raštus, kuriuose nurodytos skirtingos valstybės, stebėjosi V. Ruzgaila.
Jis taip pat išsaugojo ir I. Suchanekaitei 1938-aisiais išduotą Čekijos pilietės pasą, kuris galiojo iki 1943 m. Šis išsilaikė tokios geros kokybės tarsi būtų visai naujas.
Dvaro stalius Vladislovas Suchanekas ir jo duktė Irena.
Pagelbėdavo ūkio darbuose
Kada gimė jauniausioji sesuo Stefanija, V. Ruzgaila tiksliai nežino, nes į jo rankas nepakliuvo nė vienas jos asmeninių dokumentų.
Mano, kad iki Pirmojo pasaulinio karo, nes per jį šeima buvo pasitraukusi į Rusiją, o po karo apsigyveno Juozapo Tiškevičiaus Užutrakio dvare. 1937-aisiais grįžo į Kretingą, grafas J. Tiškevičius Suchanekų šeimą apgyvendino ūkvedžio name, iš kiemo pusės leido prisistatyti nedidelį priestatą. Tėvams mirus, seserys čia ir pasiliko gyventi ligi savo amžiaus pabaigos.
„Suchanekai visur keliaudavo kartu su grafais: vasaras dažniausiai leisdavo Užutrakyje, žiemas – Kretingos dvare. Jų gyvenimas sutilpdavo į kelis kelioninius lagaminus, aš išsaugojau du iš jų“, – tvirtino V. Ruzgaila.
Vyras pasakojo, kad vaikystėje ir paauglystėje jis mėgęs leisti laiką pas seseris, pagelbėdavo joms ūkio darbuose – skaldydavo malkas, prinešdavo anglių. O po darbų jo visuomet laukdavo skanūs pietūs ir pilna lėkštė Elžbietos prikeptų skanėstų.
„Per didžiąsias šventes jų namai kvepėdavo pyragais, atsimenu, kaip iškaitindavo „pečių“, ir Elžbieta į jį kišdavo velykinę „bobą“, – į šiltus prisiminimus paniro vyras.
Šiomis žnyplėmis, tikėtina, atsigabentomis iš Čekijos, seserys Suchanekaitės garbiniuodavosi plaukus.
Traukė paslaptingas seserų gyvenimas
Seserų namuose vaiko akį traukė įdomūs buities daiktai: vėduoklės, siuvinėti ir nėriniuoti jų rankdarbiai, šventųjų paveikslai, masyvus kryžius, iš Čekijos atsigabenti indai, virtuvės įrankiai.
„Seserų gyvenimas man atrodė kažkoks paslaptingas, kitoks negu visų žmonių.
Jos mėgdavo ilgai vakaroti, užsidangstydavo langus, skaitydavo lenkiškus laikraščius.
Po to ilgai miegodavo, anksti negalėdavau jų trukdyti, ateidavau tik priešpiet“, – kalbėjo pašnekovas.
Po karo ligi pensijos Irena dirbo buhaltere, Stefanija – vaikų darželyje Palangoje, o Elžbieta rūpindavosi namais. Visos trys sulaukė gilios senatvės: pirmoji iškeliavo Stefanija, paskutinioji, jau sulaukus nepriklausomybės, mirė Elžbieta.
V. Ruzgaila sakė, kad itin domėdavęsis seserų tėvo V. Suchaneko dirbtuve, kurioje buvo išlikę įvairūs įrankiai, staklės.
Dalis jų dabar eksponuojama viename Kretingos muziejaus dvaro sodybos renovuotų pastatų.
Rašyti komentarą