Toma Šlimaitė-Bubelienė: „Kūrybos procesas suteikia vis kitokių spalvų“

Meną mylinčioje šeimoje augusi Toma Šlimaitė-Bubelienė nestokoja padėkos žodžių savo tėvams: „Esu labai laiminga, kad tėvai, ypač mama, pastebėjo mano talentą dailės srityje ir link to mane pastūmėjo. Buvo smagu augti šeimoje, kuri į gyvenimą mokėjo ir moka žiūrėti menininko akimis.“

Kaip pasukote meno keliu?

Augau Žlibinų kaime (Plungės r.), kuriame, man atrodo, gavau labai daug inspiracijos kūrybai. Šiame kaime, kai buvau maža, darželis neveikė, todėl aš visą vaikystę praleidau namuose, kuriuose pagrindinė mano ir sesers veikla buvo piešimas. Tas posūkis meno keliu, manau, įvyko kažkaip natūraliai. Mama matė mano ir sesers polinkį į meną ir pati link to mus vis pastūmėdavo. Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje prasidėjo rimtesnis darbas, ten gimė ir noras gyvenimą sieti su daile.

Ką vaikystėje dažniausiai piešdavote?

Šypseną keliantys prisiminimai... Visada dominuodavo kažkokie juokingi princesių ir princų siužetai. Taip pat piešiniuose pasirodydavo ir šeimos nariai. Labiausiai dabar mane stebina tai, kad būdama dar vaikas aš buvau be galo kruopšti ir kantri. Kai dabar pasižiūriu į savo darbus, kuriuos piešiau būdama penkerių, šešerių, net stebiuosi, kiek daug juose smulkių detalių. Bet tai turbūt yra atsakymas į tai, kodėl aš pasirinkau būtent grafikos kelią.

O su sese dvyne kurdavote panašius dalykus ar kaip tik - skirtingus?

Kažkaip anksčiau niekada nepagalvojome, kuo mes skiriamės iš meninės pusės. Kai po magistrantūros grįžau atgal į Klaipėdą ir aplankiau savo buvusius Eduardo Balsio menų gimnazijos dėstytojus, šie sakė, kad matė tarp mūsų skirtumą, bet man iki galo taip ir nepasakė, koks jis. Dabar aš pati matau, kad mano kūryboje daugiau chaoso, margumo, minkštumo, tamsesnis koloritas, o sesės Vilmos kūryba - monumentalesnė, šviesesnė.

Kada pasirodė jūsų pirmieji didesni darbai?

Pabaigus Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklą, mano mokytojai siūlė, kad aš su sese stočiau į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją. Jie tikino, kad pabaigus šią gimnaziją ir norint stoti į Vilniaus dailės akademiją (VDA), tai padaryti bus daug lengviau. Tada pakalbėjusios su tėvais taip ir padarėme. Pirmieji rimti darbai pasirodė būtent mokantis Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Pirmoji paroda, kurioje man teko dalyvauti, įvyko jau studijų metais. Tai buvo 2006 m. grupinė jaunųjų grafikų paroda galerijoje „Sofa“, Druskininkuose.

Kodėl pasirinkote būtent grafikos kelią?

Manau, tai išėjo savaime. E. Balsio gimnazijoje mes turėjome rinktis kryptį, kuriai skirsime daugiau dėmesio, ir aš pasirinkau grafiką. Ji man buvo artima. Kai įstojau į VDA grafikos studijas, ten man teko išbandyti viską: piešimą, tapybą, kompoziciją, kaligrafiją, iliustraciją ir t. t. Žinomas tapytojas Mindaugas Skudutis man sakė, kad galėjau būti ir tapytoja, bet mano širdis vis tiek palinko į grafiką.

Baigėte VDA. Kokie prisiminimai iš studijų laikų? Ar studijos jums kaip menininkei daug davė?

Mes su sese įstojome į pusiau mokamas vietas. Kadangi buvome labai darbščios ir gabios, po pirmo pusmečio atsidūrėme pirmose eilėse ir gavome finansavimą. Mūsų kurse buvo labai didelė konkurencija ir mūsų grupė tikrai nespindėjo draugiškumu.

Dėstytojai visada sakydavo, kad mūsų kursas yra labai stiprus ir, kai baigsim studijas, tarp mūsų tikrai bus garsių menininkų. Taip ir nutiko.

Bet pats studijų laikas nebuvo lengvas, pabaigus akademiją teko nusiimti rožinius akinius. Žinoma, viskas priklauso nuo požiūrio ir asmeninių siekių. Dabar kai pagalvoju, galėjau truputį daugiau atsipūsti. Bet už tą mano darbą ir triūsą trečiame kurse pagal Erasmus mainų programą mane išsiuntė į Italiją. Tada aš nuo visko šiek tiek atitrūkau. Kai grįžau, dėstytojai sakė, kad kažin ar buvo gera idėja ten mane išsiųsti (juokiasi). Aš išvykau į Urbiną, labai gražų miestelį, autentišką ir senovišką. Ten gyvenimas buvo kitoks. Čia, Lietuvoje, atrodo, girdėdavai kiekvienų spaustuvės durų girgždesį... O ten tave supa toks malonus žmonių šurmulys, visi eina kartu pietauti - jautėsi bendruomeniškumas. Tai buvo vienas iš smagiausių dalykų studijų metais.

Bet aš labai džiaugiuosi, kad VDA mums paskaitas dėstė, mintimis ir žiniomis dalinosi garsūs Lietuvos menininkai, grafikai, ir aš tikrai jiems esu dėkinga už kiekvieną paskaitą. Jie ne tik mokydavo tam tikrų taisyklių, jie leido mums pasinerti į sudėtingą meno pasaulį.

Ar buvo kada nors kilęs noras atsisakyti menininkės kelio?

Turėjau vieną skaudų smūgį. Kol studijavom, šalia akademijos mums duodavo mažus kambariukus, kuriuos vadinome celėmis. Jose ir dirbdavome. Po bakalauro studijų aš nusprendžiau stoti į magistrantūrą, o sesuo išvyko į Škotiją - pasukome skirtingais keliais. Kai aš grįžau į stojamuosius, atrakinusi celę pamačiau tik tuščias lentynas, nors buvau palikusi savo grafikos darbus nuo 2 iki 4 kurso, taip pat ir diplominius. Tada nesuvokiau, ar tai yra tikra. Pradėjus magistro studijas man kažkaip labai sunkiai sekėsi kurti, nes vis negalėjau atsigauti. Tie darbai buvo tarsi mano kūdikiai, kuriems atidaviau visą save. Bet aš nepasidaviau ir po tam tikro laiko pradėjau vėl kurti. Aš atsistojau ir ėjau toliau.

Dar ir dabar nežinote, kur jūsų darbai?

Nežinau. Turbūt seniai kažkur išsibarstę, būtų smagu, kad bent garbingai kabėtų pas žmones ant sienų.

Ką jums asmeniškai duoda kūryba?

Menas man suteikia atsipalaidavimą, leidžia atitrūkti nuo realybės, panirti į savo vidinį pasaulį.

Jūs labiau mėgaujatės kūrybos procesu ar rezultatu?

Man procesas yra labai svarbus dalykas. Žinoma, norisi gerų rezultatų, bet pats procesas man teikia daugiau malonumo. Kaip ir kiekvienas žmogus, aš pavargstu nuo rutinos, todėl kūrybos procesas į gyvenimą įneša vis kitokių spalvų. Bet tai taikoma koliažų kūrybai. Kai aš raižau, yra šiek tiek kitaip. Tada norisi kuo greičiau pamatyti patį rezultatą. Pats raižymo procesas yra man tarsi meditacija, o spausdinimo momentu naudoju eksperimentavimą ir, žinoma, sutelkiu savo kruopštumą, atidumą.

Prieš pradėdama darbą jūs įsivaizduojate galutinį rezultatą. Ar dažniausiai jis būna būtent toks, kokio siekėte, ar būna staigmenų?

Iš grafikos pusės nepavyksta visada gauti jau iš anksto įsivaizduojamo rezultato. Tai tokia meno technika, kuriai būdingas netikėtumas. Kartais aš neįsivaizduoju, koks bus tas rezultatas. Bet tai yra pats įdomumas. Matyt, manyje esama kažkokio azarto. Kalbant apie koliažus, išvis sunku nuspėti, koks bus darbo rezultatas. Tu turi mintį, bet kaip ją išvystysi iki galo, nėra aišku. Rezultatą paveikia emocijos, įkvėpimas ir visi kiti panašūs dalykai.

Iš kur semiatės idėjų?

Kiekvieną kartą, kai man šauna idėja, aš ją užsirašau į tokią savų idėjų knygelę. Tada atsiradus laiko aš ramiai jas vystau. Toje knygelėje yra likę ir neįgyvendintų idėjų, bet man smagu jas ten rasti. Gal kada jos bus „išgimdytos“. Bet, žinoma, idėjos gimsta iš asmeninių potyrių, asmeninės aplinkos.

Kai atsikrausčiau į Klaipėdą, pajutau jos melancholiją, ir mano darbai tapo švelnesni, abstraktūs. Gyvenant prie jūros kažkaip atrodo neįmanoma nuo jos nutolti, todėl grįžau prie jos tematikos. Pagalvoju, kad dažniausiai mes jūrą matome nutapytą. Aš asmeniškai niekur nemačiau išraižytos jūros, tad man kilo idėja tai padaryti pačiai. Todėl paskutinis mano grafikos ciklas yra susietas su jūra ir jos netradiciniais motyvais, kurie buvo perkelti ant cinko, neorganinio pluošto ir raižomi, spausdinami.

Kuri paroda, kurioje dalyvavote su savo darbais, jums labiausiai įstrigo atmintyje?

Sunku atsakyti. Turbūt personalinė paroda, kuri pirma man dabar šauna į galvą - „Nežemiški vaikai“, nes šiai parodai gavau labai gerą erdvę KKKC Parodų rūmuose. Joje buvo labai daug erdvės, todėl mąsčiau, kaip ją geriausiai galiu išnaudoti. Sugalvojau, kad parodos metu bus rodomas dokumentinis filmas apie vaikus, pasiskolintas iš vyro Mindaugo senelio. Ten įamžintos mano anytos ir jos brolio vaikystės kasdienybės iškarpos. Tai papildė parodą konceptualiai.

Iš grupinių parodų galėčiau paminėti tarptautinę meno mugę „ArtVilnius'21“, atstovavau vienai iš trijų menininkių Klaipėdos galerijai. Joje buvo susirinkę daug garsių menininkų, su kuriais turėjau progą susipažinti ir pasikalbėti.

Teko dalyvauti ir grupinėse parodose užsienyje.

Turbūt dažniausiai kuriate namuose. Ar namai nepradeda virsti dirbtuvėmis?

Anksčiau aš kaip rezidentė dirbdavau KKKC grafikos dirbtuvėse. Kai ten įvyko tam tikri pasikeitimai - pasibaigė sutartis, kurios prasitęsti galimybės nebuvo, teko išsikraustyti iš šių patalpų. Iš tikrųjų man labai skaudu, kad Klaipėdoje nėra erdvės, grafikos dirbtuvių, kuriose dirbti galėtų profesionalūs grafikai. Aš su mielu noru sumokėčiau mėnesio nuomą. Tad šiuo metu grafika yra sustojusi, nes aš realiai neturiu tam sąlygų. Gaila.

Esate mama. Ar savo vaikus stengsitės nukreipti į menininko kelią?

Atvirai kalbant, mes vaikystėje neišvengiamai susiduriame su tuo, ką daro, dirba mūsų tėvai. Karantino metu aš su vaikais praleidau labai daug laiko, todėl natūralu, kad užsiimdavome visokiais meniniais dalykais. Dabar kartu su vaikais mėgstame pasinerti meno terapijas. Bet visa tai išeina savaime. Taip pat matau, kad vaikai tai daro noriai, atsipalaiduoja ir linksminasi. Aš tikrai kažkaip specialiai jų neskatinu imtis piešimo ar kažko panašaus. Jie daro tai, ką nori daryti patys.

O kaip sekasi dirbti su vaikais Klaipėdos licėjuje?

Kai baigėsi mano motinystės atostogos, pradėjau ieškotis darbo, nes nebuvau tokia drąsi, kad galėčiau gyventi tik iš meno. Aš niekada ir nenorėjau užsidirbti tik iš savo kūrybos. Tie, kurie tai daro, kartais turi pataikauti publikai, o man tai daryti labai nepatinka. Man patinka kurti tai, ką aš noriu pati.

Gal kartais mano idėjos nėra visiems suprantamos, bet aš noriu pasilikti sau bent šitokį malonumą - laisvai kurti.

Prieš tai dirbau Nidos meno mokykloje ir Neringos gimnazijoje. Prisimenant savo darbo laiką Nidos meno mokykloje užplūsta šilti ir geri jausmai. Pernai atsidūriau Klaipėdos licėjuje - vėl kitokios patirtys.

Man patinka dirbti su vaikais. Žinoma, būna įvairių dienų ir įvairių situacijų. Tačiau mažesni vaikai duoda savo energijos, aktyvumo. Labiausiai man patinka jų nuoširdumas ir atvirumas. Mažesni vaikai tiesiog trykšta idėjomis, kurios dažnai būna originalios. Vyresni vaikai yra supratingesni, jų ramybė, paslaptingumas ir mąstymas mane taip pat labai žavi. Man patinka dirbti su įvairaus amžiaus vaikais.

Ar vaikai šiais laikais yra smalsūs?

Galiu pasakyti - yra visaip. Šiaip dauguma licėjaus mokinių yra motyvuoti, dėl šios priežasties jie įvairiuose konkursuose ir skina prizines vietas. Licėjuje yra gabių, protingų, intelektualių, nuoširdžių mokinių. Ir aš randu savo „perliukus“, su kuriais daug dirbame ir dalyvaujame įvairiuose konkursuose, parodose.

Sausio pabaigoje gavote džiugią žinią, kad jūsų dvi mokinės - E. Jakštaitė ir R. Razmaitė tapo I amžiaus grupės laureatėmis nacionaliniame mokinių piešinių konkurse „Ateities miestai“. Kaip jautėtės, kai tai sužinojote?

Šios merginos yra pirmos, pelniusios prizines vietas. Bet konkursų jau esame turėję prieš tai. Kadangi aš esu užsispyrusi žemaitė, tai visada vaikams sakydavau, kad nenusiminkime ir vis bandykim iš naujo. O kai sužinojau, jog laimėjome, žinoma, labai džiaugiausi. Aš visada palaikau ir nelaimėjusias mokines, nes jos į savo darbus taip pat įdeda daug darbo. Skatinu nenusiminti ir dalyvauti kituose konkursuose.

Konkursas „Ateities miestai“ buvo labai rimtas, organizavo VDA Architektūros katedra, darbų buvo per 400. Iš šios begalybės darbų buvo išrinkta 20 laureatų, nugalėtojų, tarp jų - dvi mano mokinės. Ir dabar šypsausi tai prisiminusi. Šie darbai buvo eksponuojami Seime, pagerbiant Kovo 11-ąją - Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo dieną, o po to keliaus į kitas Lietuvos ekspozicines erdves.

Galiu pasigirti, kad šiais metais pirmą kartą ruošiau mokinius dailės olimpiadai. Neseniai sužinojau, kad mano mokinė M. Afanasjeva laimėjo ir pateko į respublikinę 28-ąją dailės olimpiadą Vilniuje. Tai labai džiugina, dabar tam ruošiamės.

Galbūt dabar galvojate kūrybą atidėti į šalį ir save žadate 100 procentų atiduoti darbui su vaikais?

Pradėjus dirbti su vaikais kūryba savaime yra šiek tiek pastumta į šoną, nes fiziškai nebegali visko aprėpti. Bet aš tikrai nenoriu sustoti. Kai tik turiu laiko, prisėdu prie koliažų, nes turiu vieną mintį, kurią vis vystau. Bet savęs nespaudžiu. Einu kurti, kai pati to noriu. Tada pasiekiamas geresnis rezultatas.

Ką šiuo metu ruošiate?

Koliažų ciklas, kurį dabar aš kuriu, mano mintyse sukosi jau kelerius metus. Bet apie jį nenoriu daug pasakoti, tegul tai lieka paslaptyje.

Koks jūsų pagrindinis gyvenimo tikslas?

Gal nuskambės banaliai, bet, be meno, darbo, karjeros, mano tikslas yra būti laimingu žmogumi. Norisi keliauti, norisi mėgautis gyvenimu - jis duotas tik vienas.