Toma Liutikė: „Būti kūrėju – nebūtinai kurti, gali tiesiog kūrybiškai gyventi“

– Esate gargždiškė, tačiau ilgą laiką gyvenote Vilniuje. Kodėl grįžote atgal į gimtąjį miestą?

– Vilniuje mano siela nerado vietos. Norėjosi ramaus krašto, o Vilnius man atrodė bekraštis. Į Gargždus grįžau prieš 7 metus, bet iš tikrųjų tik dabar pradėjau juos atrasti iš naujo.

Iš pradžių galvojau, kad grįždama žengiu žingsnį atgal. Nors čia mano šeima, draugai, ilgą laiką buvau sutrikusi. Tačiau laikui bėgant Gargždus pradėjau matyti kitaip. Supratau, kad čia yra tikrai daug entuziastingų žmonių, kurie turi motyvacijos kurti, gražinti miestą savo idėjomis, kelti jį į aukštesnį lygį ir tai man labai patiko, keitė požiūrį.

Dabar Gargždai man labai patinka, kaip sakė vietiniai politikai, čia yra gera žaidimų aikštelė. Tai vieta, kur gali daug dalykų išbandyti, pažiūrėti, nes žinai, kad tave supa jauki, pažįstama aplinka, labai draugiška bendruomenė. Taip šiemet aš pabandžiau „pažaisti“ kūrėjų būrelį.

– Kaip kilo idėja pradėti kūrybos būrelį?

– Turiu daug rašančių draugių, pati rašau. Vieną dieną netikėtai pagalvojau, o kodėl mums visoms nesusibūrus kartu. Galėtume viena kitai padėti, įkvėpti. Idėjai gimus, vasaros pradžioje nusipirkau daug knygų, skaičiau, analizavau, visą laiką gyvenau šia mintimi ir planavau, ką galėtume veikti.

Man tai yra labai artima. Studijavau žurnalistiką, kūriau žurnalą, dabar dirbu Klaipėdos jaunimo teatre. Kūryba lyg visada buvo šalia manęs, tačiau niekad neleidau pripažinti, kad esu kūrėja. Dabar, kai tą supratau, noriu pasidalinti su kitais.

– Kaip manote, ar kurti gali kiekvienas?

– Manau, kad kiekvienas. Vieni kūrybiškumą lavina nuo vaikystės, neretai jį padeda puoselėti tėvai, kiti kūrybą užmiršta, ją kaip tik užgniaužia šeima. Labai lengva jaunus žmonės paveikti. Užtenka tėvams būti blogos nuotaikos, grįžti pavargusiems iš darbo ir pasakyti, kokią čia nesąmonę nupiešei ar parašei.

Vaikai šiuos žodžius labai giliai įsirėžia į širdį ir apleidžia savo gebėjimus. Pati turiu vaikų ir matau jų norą kurti. Todėl aš stengiuosi juos skatinti piešti, džiaugiuosi kiekvienu darbeliu. Iš tikrųjų man atrodo, kad visi vaikai yra kūrybiški.

Net ir tie berniukai, kurie mėgsta žaisti futbolą. Visai neseniai prie manęs priėjo buvęs klasės draugas, kuris šiuo metu dirba gaisrininku, ir sako man, žinok, aš irgi esu menininkas. O jis laisvalaikiu organizuoja ralio lenktynes Gargžduose.

Pats kuria tą renginį, išleidžia visus savo pinigus, jo žmona nesupranta, kodėl vyras visa tai daro, sugaišta daug laiko, važinėja iš Vilniaus, bet jam tai labai patinka, jis tuo mėgaujasi. Kūryba – nebūtinai piešiniai, eilėraščiai, poezija. Kūryba yra visur, ji gali sklisti plačiai. Tu nebūtinai turi kurti, gali tiesiog kūrybiškai gyventi ir tai gali daryti kiekvienas.

– Kokie žmonės jus įkvepia kūrybiškai gyventi?

– Paauglystės meilė buvo Jurga Ivanauskaitė. Dabar vienas mėgstamiausių kūrėjų – Jonas Mekas. Neseniai perskaičiau knygą „Gyvenimo lai(š)kai: Jonas ir Adolfas Mekai“. Man ji labai patiko, skaitydamas jauti jų nepaliaujamą gimtojo krašto, likusios šeimos ilgesį.

– Daug skaitote, kokią literatūrą mėgstate labiausiai?

– Asmeniškai norėčiau skaityti dar daugiau. Todėl kūrėjų būrelyje paskatinau visas merginas burtis dar ir į knygų klubą, kad leistume visos sau skaityti grožinę literatūrą. Daugiausia vis tiek tenka rinktis profesines knygas siekiant tobulėti, taip pat apie vaikų auginimą, savęs pažinimą. Bet labiausiai mėgstu grožinę klasiką arba biografijas, noriu joms skirti daugiau laiko.

– Ar vis dar ieškote savęs?

– Manau jau nebe. Dabar labai gerai jaučiuosi dirbdama teatre, rašau knygą, įkūriau būrelį. Viskas tobula. Tiek dirbu su marketingu, kur daug strateguoju, galvoju apie pardavimus, tiek mane nuolat supa meniškos sielos žmonės, su kuriais aš labai gerai sutariu ir juos suprantu. Dabar esu toje gyvenimo vietoje, kur jaučiuosi tikrai laiminga.

– O kokią mieliausią vietą turite Gargžduose?

– Mėgstamiausia vieta Gargžduose – Minijos slėnis. Kokie magiški rytai, kai maudausi upėje, bėgioju. Aš ten praleidau savo jaunystę, netoli gyvenau. Man tai yra pati gražiausia vieta pasaulyje.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie bijo atskleisti savo kūrybą?

– Palinkėčiau sekti mane (juokiasi – aut. pastaba). Iš tikrųjų visų pirma labai svarbu norėti ją atskleisti ir to siekti. Tada paieškoti pagalbos, žmogaus, kuris tave palaikytų, padėtų ir įkvėptų. O svarbiausia nebijoti, tai didelis žingsnis, užima daug laiko, tačiau privalai išdrįsti. Kai atsakymų ieškai, juos visada randi.