Toli nuo tėvynės atsidūręs ukrainietis skleidžia šilumą ir gerumą Klaipėdoje

Būtent toks yra Ivan Fedorovic, 61- erių metų ukrainietis, kurį su keletu brangiausių artimų žmonių negailestingo karo Ukrainoje audros nubloškė į Klaipėdą.

Susigraudinęs Ivanas pasakoja dar visiškai neseniai patirtus skaudžius išgyvenimus: „Vasario 24-osios ankstų rytą pažadino sūnaus, gyvenusio Kyjivo priemestyje, netikėtas skambutis. Sūnus paskambino 4.15 ir pasakė, kad prasidėjo karas, šalia jo namų krenta rusų bombos", - pasakojo Ivanas. Jau po penkių minučių, 4.20 val., bomba sprogo ir šalia jo namų, maždaug už 200 metrų.

Kai užklupo karas, Ivanas su šeima gyveno pačiame Kyjive, netoli centrinės geležinkelio stoties. Buvo baisu, didžiulė nežinomybė, bet, užuot panikavęs, Ivan susirinko savo artimiausius šeimos žmones: žmoną, dukrą, 4 metų anūkę, ir nuosavu autobusiuku išvažiavo į Ternopolį, miestą Ukrainos vakaruose, pas ten gyvenančius pažįstamus.

Pasilikti Kyjive buvo labai rizikinga, nes tuo metu Ukrainos sostinę talžė okupantų raketos ir bombos. Ivanas be jokių svarstymų nuo pat pirmos akimirkos rūpinosi savo artimųjų saugumu.

Karo veiksmams tik intensyvėjant, Ivanas su artimaisiais nusprendė, kad saugiau bus, jeigu laikinai išvažiuos iš Ukrainos. Kovo 15 d. su savo autobusiuku kirto Ukrainos-Lenkijos sieną. Kadangi Ivanas jau pensinio amžiaus, jam buvo leista išvažiuoti iš Ukrainos. Sūnus pasiliko. Iki šiol padeda ginti savo šalį nuo neprašytų užpuolikų. Tiesioginiuose karo veiksmuose nedalyvauja, tačiau padeda pervežti karius.

Kodėl Klaipėda? Kaip Ivanas su šeima atsidūrė mūsų mieste? „Taikos metu, gal prieš trisdešimt metų, apie 1992 metus, lankiausi Klaipėdoje darbo reikalais. Tada į uostą automobiliu vežiau didelį viršininką, nes jo kroviniai per Klaipėdos uostą keliavo. Bet niekada nesusimąsčiau, kad Klaipėdoje atsidursiu dar kartą, ir dar tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis“, - sako ukrainietis.

Kai kirto sieną, Ukrainoje likęs Ivano sūnus susisiekė su iš seniau pažįstamu klaipėdiečiu Sergejumi, kuris kadaise gydėsi Odesoje. Paprašė, kad padėtų nuo karo bėgančiai ukrainiečių šeimai. Sergejus mielai sutiko. Ir taip ukrainiečiai atsidūrė uostamiestyje.

„Esu be galo dėkingas ir laimingas, kad tiek daug gerų žmonių sutikau čia, Klaipėdoje. Visi padėjo, ištiesė ranką. Labai labai visiems ačiū“, - viso pokalbio metu Ivanas nenustoja dėkoti klaipėdiečiams.

Pirmąsias tris dienas Ivano šeima apsistojo protestantų bažnyčiai priklausančiose patalpose. Tada pastorius Saulius, kuriam už begalinį gerumą dėkoja Ivano šeima, nuėjo pas savo bažnytinę vadovybę ir gavo leidimą išnuomoti kambarius „Pajūrio vieškelio“ viešbutyje, esančiame Liepojos gatvėje. Jame šeima iš Kyjivo gyvena iki šiol.

Tik apsistojęs Klaipėdoje, Ivanas nieko nelaukdamas ėmėsi padėti kitiems nuo karo bėgantiems žmonėms. Kartu su pastoriumi Sauliumi tuo pačiu autobusiuku vyko į Varšuvą - tam, kad parvežtų kitus nuo karo žiaurumų bėgančius žmones. Ypač didelė pabėgėlių banga plūstelėjo po to, kai Rusijos okupantai susprogdino bombas Kramatorsko geležinkelio stotyje ir žuvo daug taikių žmonių.

Taip Klaipėdoje atsidūrė žmonės iš Mariupolio, Mykolajivo, Charkivo, kitų mietų. Šiuo metu „Pajūrio vieškelyje“ yra išnuomuota 18 numerių. Čia gyvena 60 žmonių bendruomenė iš įvairių Ukrainos vietų. Vaikai, moterys, vyresnio amžiaus žmonės. Vyriausiajai senolei - 92 metai.

Ivanas - šios bendruomenės siela ir didžiausias pagalbininkas. Sukasi lyg vijurkas. Kam reikia kokį baldą parvežti, kam maisto nupirkti ar kur žmogų nuvežti - Ivanas su savo autobusiuku visada pirmas.

„Aš visada buvau veiksmo žmogus. Man patinka judėti. Ne man ant pečiaus sėdėti. Visą gyvenimą padėjau žmonėms. Tiesiog kitaip nemoku. Man patinka padėti žmonėms“, - atvirauja geraširdis Ivanas.

„Gerai čia įsikūrėme, labai draugiškai mus priėmė lietuviai, pastorius Saulius. Visą gyvenimą jiems būsiu dėkingas. Anūkė jau čia eina į darželį, tik dabar apsirgo. Turime gavę leidimus gyventi Lietuvoje iki kitų metų kovo 4 d. Po to žiūrėsime, kaip bus. Viskas priklausys nuo įvykių Ukrainoje. Norime, kad kuo greičiau viskas baigtųsi ir galėtume sugrįžti į savo Tėvynę, į savo paliktus tuščius namus.

Va, žmona vakar internete skaitė, kad ukrainiečiams, kurie yra išvykę už sienos, patariama neskubėti grįžti, nes karo veiksmai tebevyksta, laukia šalta žiema, gali nebūti šildymo, elektros, vandens. Tai žiemą pragyvensime Klaipėdoje, o po to matysime, kaip bus. Nors dar norėčiau Klaipėdoje pasilikti - tam, kad padėčiau pastoriui Sauliui jo darbuose. Noriu atsidėkoti jam už parodytą gerumą. Tikrai, padėsiu, kuo tik galėsiu, juk visi esame žmonės ir turime žmoniškai bendrauti“, - pasakoja geraširdis Ivanas.

Paklaustas, ko trūksta, gal kokios pagalbos reikia jų bendruomenės žmonėms, Ivanas tvirtina, kad nieko netrūksta, visko turi ir yra labai dėkingi už klaipėdiečių gerumą. Dar daugiau, jis pats pasiūlo savo paslaugas. Jeigu reikės ką nors nuvežti ar parvežti, drąsiai skambinkite, ir Ivanas su savo autobusiuku akimirksniu atlėks.

Šio žmogaus širdis labai didelė. Jos nepaveikė ir karo randai. Žmogiško gerumo ir šilumos nesunaikinsi net pačiomis galingiausiomis bombomis. Ir gera žinoti, kad Klaipėdos gatvėmis su savo autobusiuku kažkam į pagalbą skuba gerasis Ivanas.