Tempo miegančiam miestui - Remigijaus tempo!

Aš irgi nesu pėsčias, o jeigu jaučiuosi teisus, tai nelinkstu nusileisti. O tada aš iš tiesų buvau teisus, ir mes, aišku, susirėmėm. Po kurio laiko, gal po metus trukusios mūsų diskusijos, jis paskambino man, sako, gerai, rizikuoju savo rinkėjų balsais, imuosi tavo problemos.

Taip aš pradėjau dirbti su Remigijumi Žemaitaičiu.

Mano keliama problema buvo susijusi su mano - gydytojo anesteziologo ir reanimatologo - darbu, ją žinojo visi šalies medikai. Lietuvoje buvo susidariusi keista situacija, kad turėjome gaivinti ir neatgaivinamą žmogų, kai jau visos gydymo galimybės išsemtos ir nebėra jokios prasmės dirbtinai palaikyti gęstančią gyvybę.

Būdavo, jau ir artimieji prašo palikti žmogų ramybėj, leisti jam numirti, bet ligoninė dirba pagal įstatymus, ir mes negalim pažeisti įstatymo, kad ir koks jis beprasmiškas būtų.

Medikai savo rate apie tai vis pakalbėdavom ir padejuodavom, bet pakeisti nieko mes negalėjom. O pakeisti reikėjo žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių nustatymo įstatymą, tik nė vienas politikas nerizikavo tuo užsiimti. Keletas pažįstamų man patarė kreiptis į R. Žemaitaitį.

- Tai nesustabdomas tankas, - sakė jie man. - Jeigu įtikinsi jį, jis pereis visas kliūtis!

Įtikinti lengva nebuvo. Man ir nereikėjo tikėtis, kad patyręs politikas strimgalviais puls, kur pamosi ranka. Juk problema ne tik teisinė, ne tik medicininė, bet moralinė, gal net liečianti tam tikras religines normas. Kada galime žmogų palikti mirčiai, ar įmanoma nustatyti aiškius kriterijus, kada gaivinimas nebetenka prasmės?

Taip, įmanoma, ir mes turėjome juos apibrėžti. Vienas Seimo narys padaryti to negalėjo, o dar jis turės įtikinti Seimą, kad šis balsuotų už pakeitimus. Įtikinti Seimą, kai pats esi opozicijoj? Misija beveik neįmanoma!

- Duodi argumentus! - pasakė jis man.

Kibom į darbą. Tada pamačiau, ką reiškia dirbti su šituo ugnikalniu. Jei reikia kokios statistikos, tai reikia dabar - ne rytoj, ne kada nors, reikia dabar, ir jokių „negaliu“! Jau suprantu, kad ne visi gali dirbti su juo, kiti neatlaiko šitokio tempo. Galiu pasigirti - aš atlaikiau! Man netgi patiko tas įtemptas laikas, tai buvo vienas iš pačių vaisingiausių mano darbų.

Juk ir aš prisidėjau prie įstatymo pataisų, o Remigijus jas įregistravo Seime. Tiesa, viena Seimo poniutė projektą uždarė stalčiuje, bet praeitos kadencijos pabaigoje jis buvo ištrauktas, pačios pozicijos panaršytas, panagrinėtas, patobulintas ir galiausiai priimtas. Dabar jis atitinka ir medicinos, ir moralės normas, palaikytas netgi Bažnyčios, kas būna retai.

Mes dar diskutavome dėl donorystės įstatymo. Kada žmogus gali tapti organų donoru? Ar tik tada, kai yra pareiškęs šitokį norą, ar ir be jo paties sutikimo, jeigu prieš mirtį nėra pasakęs „NE“ ir yra giminių sutikimas? O jei giminių nėra arba jie išsibarstę po visą pasaulį? Į tai turi būti atsižvelgta.

Šį rudenį Remigijus buvo visai nepagrįstai apkaltintas - girdi, nori donorystę žlugdyti. Jokiu būdu! Jis irgi už organų donorystę, tik ji neturi prieštarauti mūsų visuomenės moralės nuostatoms. Gal kada nors toks požiūris į organų donorystę pasidarys įmanomas, bet dabar jis būtų per ankstyvas. Politika, kaip ir medicina, negali pažeisti moralės ribų.

Man patinka Remigijaus gebėjimas pažvelgti į problemą iš visų pusių ir išvengti neapgalvotų veiksmų. Iš tiesų tai giliai mąstantis, įžvalgus politikas.

Jau keletas metų mes susitinkame vis dažniau. Iškilo grėsmė, kad dalis neurochirurgijos paslaugų iš Klaipėdos universitetinės ligoninės bus perkeltos į Kauno klinikas. Konsultuojamės su R. Žemaitaičiu - kuo jis galėtų mums padėti? Juk tai būtų didžiulė skriauda ne tik Klaipėdos medicinai, bet ir visam mūsų kraštui.

Kodėl mūsų žmonės jau būdami sunkios būklės būtų vežami kažkur į Kauną, jeigu ir čia dirba kvalifikuoti specialistai, netgi tie patys Kauno neurochirurgai? Buvo aišku, kad tai - tik konkurencijos klausimas dėl pacientų skaičiaus.

Tačiau atimti paslaugų jiems nepavyko. Remigijus sakė: pajudinkit visuomenę, paklauskit žmonių nuomonės. Mes taip ir padarėme. Sujudo ne tik medikai. Ėjome į gatves ir klausėm žmonių: ar norit atiduoti Kaunui dalį neurochirurgijos paslaugų, ar sutinkat dėl jų važiuoti į Kauną? Kas tau norės! Ir kas tau ryšis po to eiti prieš visą Klaipėdą? Remigijus buvo teisus: jie nesiryš...

Sėkminga buvo ir Vitės bendruomenės akcija prieš geležinkelio keliamą triukšmą bei prieš naftos terminalo skleidžiamą smarvę. Remigijus konsultavo mane, kaip įveikti valdininkų biurokratizmą, kai jie ignoruoja problemą. Jis jau žinojo apie tai, buvo įsigilinęs į Klaipėdos taršos bėdas.

Keletas Remigijaus teisinių patarimų, ir valdininkai jau sutinka apie tai diskutuoti. Bendruomenės atkaklumo dėka jau pastatyta geležinkelio garsą blokuojanti sienutė, tęsiami darbai naftos terminale, kuriais turėtų būti sumažintas skleidžiamas dvokas. Taip žingsnis po žingsnio, po mažą žingsnelį...

Bet žingsnis po žingsnio Klaipėdai yra mažai!

Mes nebegalime laukti.

Trečias šalies miestas. Turime du universitetus, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos padalinį, keletą kolegijų, o gyvenimas mieste vos rusena. Kas čia dar vyksta, be Jūros šventės, kuri virto girtavimu? Turime jūrą, bet visuomenei prieinama pajūrio infrastruktūra tokia vargana! Turime darbo, bet po jo pailsėti nelabai yra kur.

Transporto, automobilių parkavimo problemos... Žmonės palieka miestą, keliasi ten, kur gali jaustis geriau. O pas mus - išeini į užpustytą gatvę, pamatai miesto centre klimpstančius automobilius, ir pasidaro aišku - čiagi nėra šeimininko!

Klaipėda turi pabusti.

Aš manau, laikas mums, visiems klaipėdiškiams, pasakyti - gana! Kas nenori, tegu nedirba. Yra žmogus cunamis, tikras ugnikalnis, kuris gali sudrebinti liūną. Ir dar turintis tiek patirties ne tik teisėje, ne tik politikoje, bet ir ekonomikoje! Tai nepraleiskime šanso, pastatykime dirbantį žmogų miesto meru.

Tempo, tempo miegančiam miestui - Remigijaus tempo!

Politinė reklama, apmokėta iš partijos „Laisvė ir teisingumas“ rinkiminės sąskaitos. Užsakymo nr. 307318