Tai, ką prarandame, staiga pasidaro be galo reikalinga

Geras vyras arba graži protinga žmona? Viešpatie, kaip nuobodu. Įkyrėjo. Banalu. Rutina. Ech, kad taip naujų pojūčių patyrus.

Kokia neįtikėtina kančia – nugyventi tą paprastą, pilką gyvenimą su tuo vienu ir tuo pačiu žmogumi. Privalumai? Kam jie reikalingi, jeigu širdį drasko nuotykių ilgesys? Vaikai? Nieko baisaus, jau ne maži – supras.

Puikus charakteris? Jau geriau audringas būtų. Sprogstamas. Kad su skandalais. Kad būtų įdomu. Kad aistros čirkštų tarsi aliejus keptuvėje. Tačiau pakanka tik gauti tai, ko troškome, ir kas „nenuobodu“ – kas tuomet atsitinka?

Iš visų pusių pasigirsta riksmai, pagalbos šauksmai ir maldavimai atleisti. Ir ankstesnis gyvenimas jau nebeatrodo nykus, pilkas, nuobodus, jį dabar prisimename kaip tikrą pasaką, prarastą rojų.

Naujoji „meilė“ išties pasižymi labai bjauriu charakteriu, nuolat kelia skandalus. Dabar – nenuobodu, nemonotoniška. Ne rutina…

Tačiau taip norisi sugrįžti atgal…

Aha, tik traukinys jau nuvažiavo. „Nuobodybė”, nuo kurios su tokiu entuziazmu pabėgome, jau susirado žmogų, kuris pajėgs įvertinti ramų šeimos uostą, taiką, ramybę, santarvę, harmoniją.

Tylus, ramus, įprastas gyvenimas. Kas iš mūsų jį vertina? Ką ten vertina – jį visi keiksnoja, koneveikia. Mums visada negana. Per mažai. Visada kažko trūksta. Joks gausybės ragas tokių apetitų nepasotins.

Ir štai tu pasiimi, ko norėjai. Ir netikėtai ateina supratimas, kad viskas, ko reikia laimei, jau buvo duota. Bet viso to nesimatė, visa tai užgožė nepasitenkinimo jausmas.

Keista, kad norint išmokti pasiilgti šaunių pasivaikščiojimų po parką, tenka laukti, kol būsite uždaryti namuose. Kad norint išmokti mėgautis paprastu ir skaniu maistu, reikia jo pagaminti kuo mažiau.

Kad norint suprasti, kaip stipriai mylėjote žmogų, reikia jį prarasti. O kas tau trukdė būti laimingam, kai viskas buvo normalu? Koks piktadarys tai padarė?