Žolininkės patirtis – iš pačios įveiktų sunkių ligų

Pastarąjį dešimtmetį J. Danielienės vardas per Lietuvą nusklendė labiau kaip gydomųjų augalų žinovės – gyvendama sename Plungės rajono Babrungo seniūnijos vienkiemyje ji įsteigė turtingą vaistažolių ūkį, surinko gausią augalų kolekciją: sodybos teritorijoje išvien su Klaipėdos universiteto mokslininke Rita Nekrošiene ir jos studentėmis surado 248 vaistinius augalus, o su Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo mokslų daktare Ona Ragažinskiene sodyboje įrengė mokomąją bazę – pasodino 110 rūšių retų vaistinių augalų.

Tačiau po antrojo vyro Edmundo mirties ji įsikūrė Kretingoje, arčiau dukters pedagogės Aušros Mizgirienės ir jos šeimos. Kretingą, tikino Janina, įsimylėjusi jau seniai, dar prieš Atgimimą, kai tekdavo atvykti į Caritas bendruomenę skaityti paskaitų, vėliau į čia atitekėjo duktė, gimė anūkai.

Šiandieną J. Danielienė sakė nebeturinti tokių erdvių ir sąlygų užsiauginti augalų, juos džiovinti, paruošti gydomųjų arbatų, jų mišinių, kaip buvę anksčiau, tačiau savo pomėgio neatsisakanti. „Per tas arbatas dabar dar ir delnas operuotas, tai – profesinė liga, gi kokius kiekius žolių tenka sukarpyti po centimetrą“, – neslėpė pašnekovė. Žolės ją lydėjo nuo vaikystės, tačiau labiau jomis susidomėjo prieš tris dešimtmečius, kai pirmąkart pačią užklupo žarnyno vėžys.

Užaugo žiniuonių aplinkoje

Moteris savęs profesionalia žolininke nevadina: „Nesu nei medikė, nei biologė ar chemikė, aš labiau – etninės kultūros puoselėtoja, net kelintos kartos mano proseneliai buvo kaimo žiniuoniai. Tos žolės į mane su krauju atitekėjo iš abiejų močiučių – tėvo motinos dvarininkaitės Domicelės Sidabrienės iš Dambravos, o labiausiai iš mamos motinos Pranciškos Kalėdienės.“ Pastarąją, gyvenusią Kauno mariomis vėliau užtvindytame Dvareliškių kaime, kur prabėgo Janinos vaikystė, ji vadina tikra vaikščiojančia tautosaka.

„Močiutė Pranciška nuo mažumės vesdavosi mane žoliauti: pasakodavo apie žoles, jų savybes, kas ką gydo, kas tinka karvėms, kiaulėms, ir liepdavo jų pririnkti gyvuliams. Ligi šiol atsimenu, kaip glėbiais priraudavome gelsvalapės usnies, kuri turi daug chlorofilo, tinka žarnyno peristaltikai, virškinimui. Močiutė sakydavo, kad šis plačialapis augalas eina kiaulėms į lašinius, su kapokle ją „sučeškavodavome“, apiberdavome miltais, ir kiaulės ją gardžiai čiaumodavo. Visos namų palubės būdavo nukabinėtos žolių ryšuliais, kitos – sudėtos į lininius maišelius. Močiutė jų – šiukštu – neleisdavo trupinti, kad neišeitų kvapas. Sakydavo: stiebas – tai augalo gyslos, kuriomis vaikšto jo kraujas ir kvapas. Lig šiol šventai laikausi šio principo – neliesti žolių, kol ne laikas“, – vaizdingai pasakojo moteris.

Pradžiamokslis – iš maldaknygės

Tos žolės taip paviliodavo mažąją Janiną, kad ši viena išbėgdavo į rėvą, per upelį ir klampią pelkynę, o ten – tokia slėpininga augalijos karalystė. „Ne sykį už tai gaudavau beržinės košės: prie staktos kabėdavo rykštė ir diržas. Sykį už patirtą bausmę taip supykau – pabėgau ir po didele varnalėša įsikūriau namus. Vakare temsta, bobutė ieško, šaukia. Tegul verkia, galvojau, man negaila, kaip ir jiems manęs negaila“, – maištingą vaikystę prisiminė pašnekovė ir pajuokavo, kad galbūt dėl to ligi šiol jai tokia miela ir vertinga žolė tebėra varnalėša.

Močiutę Prancišką Janina vadina ir pirmąja savo gyvenimo mokytoja – pas ją, dar neturėdama 6-erių išmoko ir skaityti iš maldaknygės, kurios raidės tuomet jai atrodė tokios įdomios. Vakarais skaitydavę litanijas, kurios ir tapo pirmuoju Janinos elementoriumi.

Kaip keista, atviravo pašnekovė, nors abi jos močiutės, šiandienos supratimu, buvo sveikuolės, per savo gyvenimą neprarijusios nė vienos tabletės, abi mirė nuo žarnyno vėžio. „Slaugiau, mačiau ligos eigą, todėl nebebuvo labai netikėta, kai ir pati pajutau pirmuosius šios ligos simptomus – pirmiausia, dažną niežulį toje pačioje pilvo srityje, bet neskubėjau kreiptis į gydytojus“, – moteris pasakojo, kaip prieš 30 metų jai išsyk aptiko ketvirtos stadijos žarnyno vėžį, o Genetikos tyrimo institute nustatė – ši liga paveldima.

Atsiuntė du skirtingus išbandymus

Vėžys Janiną lydėjo visą gyvenimą: sirgo pati, slaugė ir numarino artimuosius. Ligi lemtingos diagnozės, neslėpė, netausojusi sveikatos, buvusi maksimalistė – jei imdavosi kažkokio darbo ar užduoties, tai reikalaudavo iš savęs daug ir su kaupu.

„Tuomet – Atgimimas, emocinis pakylėjimas, bet kartu – ir nemiga, stresas, fizinis išsekimas. Dvasia pakylėta, bet kūnas pavargęs. Kažką nujaučiau, sakiau – o Dieve, siunti man kažką nepaprasta. Ir tikrai, atsiuntė dvigubą išbandymą: pirmąjį – paruošti popiežiaus Jono Pauliaus II sutikimą Lietuvoje, ir tam Vyskupų konferencijos buvau išsiųsta pusei metų į Austriją, į Šv. Pranciškaus katechetikos ir anglų kalbos universitetą, o po to sekė įtemptas darbas Lietuvoje, ir antrąjį – vėžį“, – atviravo pašnekovė.

Nors jau anksčiau šią ligą viename neoficialių susitikimų joje įžvelgė Kauno klinikų gydytoja gastroenterologė Elena Lukaševičienė, tačiau Janina ignoravo, kol sykį susmuko klasėje. Atliekant kolonoskopiją – tuomet šis metodas buvo naujovė Lietuvoje, ji matė savo žarnyną, suprato gydytojų komentarus. Sutiko su pasiūlytu modernios raudonosios chemoterapijos eksperimentu, studentų konsultavimu. „Kasdien lydėjo malda, bendrystė su Dievu – kalbantis ir dėkojant, o kartais – ir barantis su juo“, – neslėpė pašnekovė.

Po tuomet išpjauto dalies žarnyno, vėliau liga atsikartojo, dabar ji – po 4 onkologinių operacijų. Po vienos jų, sunykusi ir išsekusi, išvyko savanoriauti į Ukmergės parapiją, puošdavo bažnyčią lauko žolynais. Pasinėrė tik į žaliavalgystę: „Įsidėjau į galvą, kad krakmolingi augalai skiria gleives, kuriomis minta vėžys. Kurį laiką maitinausi vien mirkytomis kruopomis ir augalais, bet po truputį vietiniai žmonės įtikino valgyti naminės triušienos, vištienos, nes šie gyvūnai minta augalais.“

Patyrė džiaugsmą ir netektį

Vėliau, dirbant Rokuose Kauno rajone, kur statė Šv. Antano parapiją, vėlgi persitempė, ir ją ištiko antras vėžys: „Staiga užėmė gerklę, nustojau kalbėti, burnoj – jodo skonis. Pati išvažiavau tirtis, mano daktarė gastroenterologė Elena nukreipė, kur reikia, paėmė biopsiją ir nustatė skydliaukės vėžį. Jį operavo, abiejose pusėse palikdami po mažą „žirnelį“.

Tačiau būtent Rokuose likimas jai atnešė ir dovaną – čia sutiko savo būsimą antrąjį vyrą Edmundą Pakalniškį, koplyčios statybos komiteto pirmininką. „Jis ilgai mane, buvusią partietę, tyrinėjo, ar neblefuoju, ar tikrai aš esu giliai tikinti, kol galop pasipiršo. Nusivežė į savo tėviškę Žemaitijoje: aplinkui – dilgėlynai, varnalėšynai, o mano širdis džiaugėsi, kad galiu panirti į žoles. Ten norėjau pasilikti, ten ilgainiui ir įkūrėme vaistažolių ūkį“, – kalbėjo J. Danielienė.

Su Edmundu sykiu pragyveno 7-erius metus, kol jį pasiglemžė kraujo vėžys. „Dėl to onkologinės ligos mane privertė labiau domėtis ne tik vaistažolėmis, bet ir į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis, kad viską, ko mums reikia, turime šalia, kaip ir tai, kuo galime sau pakenkti – baimes, įtampą, nežinią, kad kas ko nepamatytų, nesužinotų, o kas ką pagalvos?“ – kalbėjo Janina.

Gyventi dėkojant

Pernai per Žolinę, Kretingos bažnyčios šventoriuje pristatant Jurgio Pabrėžos herbariumus ir vedant edukacijas, Janinos sveikatą dar pakirto ir insultas, kuris darsyk ją pamokė, kad žinoti neužtenka, bet reikia tomis žiniomis ir gyventi: „Nuo ryto buvau nevalgiusi ir negėrusi, kepiau saulėje, nors krepšyje tarp žolynų gulėjo butelis vandens. Gyveni ir mokaisi. Žmogus turi gyventi tvarkingai, bet šiandieną suprantu, kad mano gyvenimas nebuvo tvarkingas.“ Todėl žolininkė tikino nedalinanti kitiems patarimų, kaip teisingai gyventi – ji tik žino vaistažolių naudą organizmui ir žiniomis, receptais gali pasidalinti su tais, kam jų reikia. Bet – ne gyvenimo receptais.

„Nereikia peikti gyvenimo ir kaltinti Dievo, o dėkoti Jam už suteiktas gyvenimo pamokas. Žinau, kad esu bloga mokinė – žinau, bet nedarau, o tai yra dar blogiau negu nežinoti. Mes niekados neįvertiname to, kad jaučiame rankas, kurios viską padaro, ar kojas, kurios mus neša. Tačiau kaip tai tampa svarbu po insulto, kai pusė kūno suparalyžiuota. Bet, jeigu staiga galūnės pradeda veikti, tik tuomet suvoki begalinį dėkingumą“, – gyvenimiška patirtimi pasidalino pašnekovė.

Gydo ir suvokimas, kad viskas, kas duota – ir nelaimės, ir bėdos, ir sutikti žmonės, – duodama tam, kad labiau pažintum save. Gyventi meile dienai – atsikėliau, ir tai yra laimė, sutikti žmogų, kuriam galiu padovanoti šypseną. Dėkoti už viską – kiek daug grožio aplinkui, kokia laimė matyti jį mažuose dalykuose. Pasitikėti, o ne gyventi baimėje.

---

Janina Danielienė pasidalino populiariais receptais

Vaistažolių mišinys virškinimui gerinti: paprastoji kraujažolė, beržo lapai, paprastoji jonažolė, paprastasis kietis, vaistinė dirvuolė, mėta, vaistinė medetka.

Vaistažolių mišinys kraujotakai gerinti: paprastasis raudonėlis, pelkinė vingiorykštė, paprastoji jonažolė, paprastoji kraujažolė, raudonojo dobilo žiedai, apynių spurgai, juodojo serbento lapai. 

Vaistažolių mišinys organizmui valyti: karpotojo beržo lapai, siauralapis gaurometis, didžioji dilgėlė, paprastasis raudonėlis, petražolių lapai, rūgtis takažolė, šilinis viržis.