Psichiatrė: karantinas dalį paauglių pastūmėjo į emocinę krizę

Ši situacija ypač skaudžiai atsiliepia paaugliams, kurių raidos tarpsniui būdingi intensyvesni emociniai išgyvenimai.

Psichikos sveikatos specialistai pastebi, kad pastaruoju metu skubiai psichiatro konsultacijai vis dažniau kreipiasi paaugliai dėl savižalos, suintensyvėjusių minčių apie savižudybę.

Apie paauglių išgyvenimus ir tai, kada paauglio elgesys signalizuoja ne šiaip prastą nuotaiką, o rimtesnius sunkumus, pasakoja psichoterapijos ir psichoanalizės „Asmens sveikatos klinika“ specialistė Kamilė Plėšnytė-Čapkauskienė.

Paaugliai jaučiasi dvigubais įkaitais

Vaikų ir paauglių psichiatrė sako, kad paauglystė – daug ambivalentiškų jausmų keliantis etapas, kai vienu metu norisi ir priklausyti šeimai, ir atsiskirti nuo jos, todėl atribojimas nuo bendraamžių, asmeninės erdvės ir bendrų veiklų ribų sumišimas, priverstinis buvimas namuose kelia daug įtampos.

Negalėdami gyvai susitikti su draugais dalis paauglių jaučiasi vieniši, atstumti.

„Paaugliams, turintiems emocinių ir kitų sunkumų, stabilūs ir nuoseklūs ryšiai su draugais dažnai atsveria įtemptus, komplikuotus ar nenuoseklius santykius namuose. Ilgai besitęsianti socialinė izoliacija ypač išbalansuoja tuos paauglius, kurie sunkiau adaptuojasi prie dabartinės situacijos, yra labiau linkę į savižudiškas mintis, savižalą“, – sako psichiatrė.

Karantino laikotarpiu paauglys tampa tarsi dvigubu įkaitu – įprasti santykiai su draugais nutrūksta, o namuose paauglio emociniai poreikiai dažniausiai nėra tinkamai patenkinami, nes kiti namiškiai irgi patiria daug lėtinio streso, išgyvena nerimą, liūdesį, baimę.

Tokiu atveju paauglys dažnai bando atsiriboti, atsitraukti ir rasti kaip patenkinti savo poreikius socialiniuose tinkluose, kompiuterinių žaidimų metu ar bandant psichoaktyviąsias medžiagas.

Eksperimentai su pastarosiomis, pasak K. Plėšnytės-Čapkauskienės, įprastai veikia kaip protesto prieš tėvus forma.

Šiuo protestu paauglys siekia išbandyti ribas, o tėvų uždavinys – jas išlaikyti ir saugiau atstatyti. Tačiau karantino metu paaugliai, kuriems dar trūksta gebėjimų tinkamai išreikšti emocijas, nusiraminti, gali būti labiau nei įprastai linkę išbandyti psichoaktyvias medžiagas, kurių vartojimas leidžia trumpam atsitraukti nuo sunkumų. Vis dėl to vėliau nerimas sukyla dar stipriau ir paauglys papuola į užburtą ratą.

Psichiatrė pastebi, kad nors gyvas bendravimas ir ribojamas, psichoaktyvių medžiagų paaugliai gali gan paprastai įsigyti internetu, kur jais tampa dar lengviau manipuliuoti.

Taip pat karantino metu pastebima daugiau psichozinių sutrikimų pasireiškimų, prie kurių prisideda lėtinis nerimas, įtampa, stresinės situacijos, sutrikęs miego ir poilsio režimas, socialinė atskirtis.

Psichoziniams epizodams gali būti būdingos savižudiškos mintys ir bandymai, tad tėvams svarbu stebėti paauglius ir į tokį elgesį reaguoti rimtai, kreiptis į specialistus vos tik pastebėjus pirmus nerimą keliančius požymius.

Psichinei sveikatai įtakos turi ir aktyvesnis naudojimasis telefonu bei kompiuteriu – jis gali būti susijęs su depresija, miego sutrikimais, išsivysčiusia priklausomybe nuo išorinių ryšio priemonių (pvz., patiriamą stiprų nesaugumo jausmą su savim neturint telefono), lėtiniu nuovargiu. Iš kitos pusės, būtent bendravimas internete gali bent iš dalies kompensuoti per karantiną apribotą bendravimą su bendraamžiais.

Stipriausiai šiuo metu pažeidžiami tie paaugliai, kurie ir prieš karantiną patyrė skirtingo pobūdžio – psichologinių, socialinių ar medicininių – sunkumų.

"Tie paaugliai, kurie ir anksčiau išgyveno socialinę izoliaciją, kuriems stigo šeimos palaikymo ir kitų psichologinių resursų, sunkiau prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, išgyvena stiprias neigiamas emocijas, yra psichikos sutrikimų pasireiškimo rizikos grupėje“, – sako psichiatrė K. Plėšnytė-Čapkauskienė.

Radikaliai pasikeitęs elgesys signalizuoja apie rimtesnes problemas

Tėvai karantino metu turėtų atkreipti dėmesį į paauglio nuotaikas, rasti laiko jį išklausyti, o jei kyla pykčio protrūkių – kuo ramiau reaguoti į juos. Tačiau reikia suprasti, kad paaugliui norisi išlaikyti ir savo privatumą, tad reiktų sudaryti sąlygas jam pabūti vienam, paklausyti muzikos, nuotoliniu bendrauti su draugais ir pan.

Psichiatrė sako, kad sunerimti dėl paauglio jausenos reiktų tada, kai tėvai pastebi, jog jis nebegeba užsiimti savo kasdiene, įprasta veikla, tampa apatiškas, atsiranda ar išryškėja ligos, mirties baimė, jis atsiriboja nuo bendraamžių (pats neberodo inciatyvos kontaktui palaikyti, sako, kad santykiai nebesvarbūs, vengia susitikti lauke ar kitoje leistinoje erdvėje, ką anksčiau darydavo noriai), kai jam sutrinka miegas, atsiranda įkyrios mintys.

Tokiu atveju svarbu nedelsti ir, aptarus situaciją su pačiu paaugliu, konsultuotis su specialistu.

Taip pat psichiatrė atkreipia dėmesį, kad nors paauglystė yra toks etapas, kai normalu svarstyti apie būties prasmę, gyvenimo tikslus ir pan., tačiau bet kokius pasisakymus, kurie leidžia įtarti paauglį turint savižudiškų minčių, reiktų traktuoti rimtai. Nedelsiant reaguoti reikia tada, jei mintys apie savižudybę tampa nuolatinės, dažnos, pasisakymai yra lydimi pažemintos nuotaikos arba ironijos.

Tuomet pasikeičia paauglio elgesys – jis tampa labiau užsisklendęs, atsitraukęs, uždaras, arba priešingai, atrodo, neadekvačiai linksmas.

„Svarbiausia suprasti, kad elgesio apraiškos gali būti skirtingos, tad jei tėvams kyla nerimas, jie pastebi stipriai pasikeitųsi paauglio elgesį, reiktų nedvejojant kreiptis į specialistus. Tik to nereikia daryti slapta.

Paaugliui turite paaiškinti, kad nerimaujate dėl jo būsenos ir tokiu būdu siekiate pagalbos. Be to, kreipiantis į specialistus su paaugliu reiktų aptarti, kad ši pagalba greičiausiai nebus vienkartinė – terapinis konsultavimas gali užtrukti ir metus ir ilgau“, - sako psichiatrė.

Atviras kalbėjimas su paaugliu svarbus ir tada, jei jis yra bandęs žudytis. Grįžus po stacionarinio gydymo, pasak specialistės, labai svarbu išlaikyti sveiką pusiausvyra tarp priežiūros ir asmeninės erdvės palikimo.

Svarbu iš anksto aptarti, kad aštrūs daiktai, kuriais lengva susižaloti, pakeis vietas – taps vienu žingsniu sunkiau pasiekiami. Kvietimas į atvirą santykį ir bendradarbiavimą yra labai svarbus užtikrinant saugumą ir leidžiant išlaikyti savivertę.

Balansas tarp kontrolės ir laisvės – emocinių sunkumų prevencija

Tėvai turėtų stengtis išlaikyti pusiausvyrą tarp kontrolės ir laisvės, tad namuose turėtų būti ne tik šilti ir palaikantys tarpusavio santykiai, bet ir aiškios ribos, kurių išlaikymas taip pat teigia saugumo ir leidžia sieti elgesį su pasekmėmis.

Labai svarbu padėti paaugliui suprasti, kad karantino laikotarpiu jausti įtampą, nerimą, liūdesį, baimę, pyktį yra normalu, tačiau dar svarbiau yra nebijoti išdrįsti apie tai pasikalbėti. Jei tėvai pastebi, kad paaugliui kyla daug nerimo dėl patiriamų sunkumų, galėtų būti tikslinga suskirstyti juos į kelias grupes – tuos sunkumus, kuriuos galima išspręsti ir pakeisti, ir tuos – su kuriais reikia susitaikyti.

Pasak psichiatrės, kaip ir kitose situacijose, kurios kelią nerimą, aiškumas ir konkretūs susitarimai tampa labai svarbia saugios aplinkos dalimi, todėl svarbu iš anksto susitarti namų taisykles, apimančias mokyklos ir namų darbų, buities darbų ir laisvalaikio veiklos atlikimus ir planavimus.

Fizinė veikla taip pat turėtų užimti tam tikrą dienos plano dalį – buvimas gryname ore,

skirtingų sportinių veiklų išbandymas daug prisideda prie geros emocinės būklės palaikymo. Čia galima laisvai improvizuoti kuriant namų iššūkius ar bendrus tikslus, orientuotus į kiekvieno šeimos nario galimybes. Taip pat labai svarbu būtų neužmiršti siekti išmokti kažko naujo.

Paaugliui turėtų būti primenama, kad jei jaučiasi vienišas, nuobodžiaujantis, nusivylęs, piktas, priešiškas ar nerimastingas – drąsiai kreiptųsi pagalbos į suaugusius šeimos narius.

Paauglys  © Pixabay.com / nuotr.