Henrikas Vaitiekūnas: Nuo žydų pranašo Mozės iki misterio Byno

Ar gali būti naudinga ir įdomu, jei rašinio tema paliečia vos vieną procentą pasaulio gyventojų? Vos vieną procentą. Arba, jei norite vaizdžiau, daugiau kaip... 80 milijonų.

Čia – apie mikčiojančius žmones. Apie tuos taip stipriai mikčiojančius, kad net mes, ruošdamiesi susitikti su jais, jaudinamės, nes atrodo tuoj patys pradėsim mik...sėti. Ir apie tuos, su kuriais ne pirmą ir ne antrą dieną bendraujame, tačiau nė neįtariame, kad žmogus turi tą mažytę negalią.

Bet sumaniai moka ją slėpti.

Kol jūsų dėmesys nenuslopo, skubu darsyk išvardinti ir jums, ir visam likusiam pasauliui žinomus mikčiotojus.

Ir, žinoma, sąrašą papildyti vardais, apie kuriuos šiame kontekste kol kas nė pagalvoti negalėjote.

Žydų pranašas Mozė mikčiojo taip, kad kalbas už jį sakydavo jo brolis Aronas. Mikčiais buvo Aristotelis ir Demostenas (pastarasis iškalbos mokėsi prisidėjęs į burną akmenukų), Izaokas Niutonas ir Čarlzas Darvinas, ir gražioji ponia Norma Jean Baker (mūsuose žinoma, kaip Merilin Monro).

Sąrašan esame priversti įtraukti ir garsųjį Anglijos karalių Jurgį VI, ir Vinstoną Čerčilį.

Bet štai ko nesitikėjote šalia jų išvysti: puikiai mikčiojimus slėpė Elvis Preslis, tebeslepia Džulija Roberts, Nikolė Kidman ir misteris Bynas – Rovanas Atkinsonas.

O garsiausiam britų šnipui Kim Philby mikčiojimas išgelbėjo gyvybę: mikčiodamas prieš melo detektorių, jis sugebėjo jį suklaidinti.

Dabar jau galėtume į fiziologines gelmes leistis ir aiškinti, kad žmonių kalbą reguliuoja trys pagrindiniai smegenyse esantys centrai. Bet ar atneš ką naujo mums tos detalės?

Geriau paklauskime specialistų, ar tiesa (žmonės teigia, kad būtent taip yra), jog mikčiojimą pagimdo jaunystėje ar vaikystėje patirtas išgąstis. „Taip“, – sako mokslininkai. Tačiau versija tinka tik... dešimčiai procentų atvejų.

O toliau viskas – individualu. Ir priežasčių – taip pat dešimtys. Egzistuoja ligoninės ir mokyklos, kurios stengiasi mikčiojimą gydyti. (Kiek vėliau užsiminsim apie pačius pažangiausius metodus). Bet į Generalinį klausimą – ar išgydoma TAI? – tiesaus atsakymo nebus.

Tad koks yra šio – ne mokslinio ir ne itin informatyvaus – rašinio tikslas? Ogi šiek tiek pagelbėti neprofesionalia (kartais tiesiog liaudiška) praktika.

Tradiciškai priduriant, kad prieš kiekvieno vadinamojo „vaisto“ vartojimą būtina pasitarti su šeimos gydytoju. (Prie „vaistų“ sąvokos šiandien priskiriu ir psichologų patarimus). Bet jie – kiek vėliau. Nes dabar, pagal ketvirtadieninių rašinių taisykles, laikas linksmesniems intarpams. Kartais jų mums „pametėja“ ir profesionalai.

Ne vienerius darbo metus mikčiojimo problemoms skyrusi VDU mokslų daktarė Vilma Makauskienė viename interviu pasakojo, kaip Afrikoje mikčiojantiems padeda šamanai: Burkino Faso studentui vietinis burtininkas patarė valgyti... gyvačių liekanas. Ir... padėjo – studentas trejetą metų nemikčiojo.

Mokslų daktarė teigė netgi prasmę tame įžiūrinti: girdi, gyvatės maitinosi augalais, turinčiais B grupės vitaminų. Ogi ir mūsuose mikčiojantiems rekomenduojami tos grupės vitaminai.

Tad kodėl gi ne? (Tik nepradėkite savarankiškai lietuviškų gyvačių odomis maitintis!).

O dabar jau atsisukite, jei turite mikčiojančių artimųjų, į kai kurias iš pažiūros tarsi ir nereikšmingas psichologines bei lingvistines detales.

Turėtumėte jas išbandyti.

Vienas efektyviausių būdų mikčiojimui stabdyti – bandyti kalbėti lėčiau. (Ir jokiu būdu nesistenkite padėti mikčiojančiam užbaigti sakinį: tepadaro tai jis pats!).

Veido išraiška ir komentarais, kuomet kalbate su į mikčiojimą linkstančiu, turite rodyti susidomėjimą pokalbiu, o ne tuo, KAIP kalbama.

Patarimai mikčiojančiam: kalbėti kuo trumpesniais sakiniais. Kalbėti negarsiai. Atpalaiduoti žandikaulio raumenis. Dažnai šią kalbos ydą turintiems gydytojai pataria garsiai skaityti.

Tai – geras patarimas. Bet yra ir geresnis: perskaityti galima garsiai arba tyliai, o paskui būtina tai, ką perskaitėte, ramiai kitiems papasakoti.

O štai vienam Lietuvoje žinomam politikui (apie jo mikčiojimą žino tik namiškiai) savo bėdelei paslėpti užteko vienos „lietuviškai šamaniškos“ formulės.

Jis sakosi nežinantis, kur jo mikčiojimo pradžia, todėl prieš kalbėdamas iš tribūnos visuomet „pasiunčia“ savo mikčiojimą ten pat, iš kur jis atėjo. Ir tuo metu nebemikčioja.

Kodėl taip atsitinka, sakosi negalįs paaiškinti.

Statistika skelbia, kad keturiems mikčiojantiems vyrams tenka vos viena mikčiojanti moteris. Ir ne tik mūsuose, bet ir pasaulyje. Viena versijų, kodėl taip yra, girdi, vyrai nebando gydytis liaudiškomis priemonėmis. Nes netiki jomis. Nežinau, ar tai tiesa, tačiau dabar parašysiu keletą receptų, kuriais naudojosi mikčiojančios Lietuvos moterys. Sako, kad po jų nebemikčioja.

Liaudiškas vaistas Nr.1 (dėl gamtos teks jo kiek palaukti) – dilgėlių sultys. Tačiau šioje vietoje būtina šeimos gydytojo konsultacija. Nes dilgėlių sultys gali ir pakenkti.

Liaudiškas vaistas Nr.2 – putino uogų gėrimas su medumi. Tai – visų gydytojų pripažintas sedatyvinis, nervų sistemą raminantis, vaistas.

O paskui mūsų močiutės jau „apyvarton leidžia“ ir ramunėles, ir viržius su apyniais. Bet ir po šitokių receptų menamą parašą tepadeda jūsų šeimos gydytojas.

Ir dar keletui nedidelių mikčiojimo problemų turėjusiems padėjęs liaudiškas fiziologinis pratimas: išsiaiškinkite (kada nors vis vien turėsite tai padaryti), kas gi yra teisingas diafragminis kvėpavimas.

Kuomet žinosite, galėsite nesunkiai jį kontroliuoti delną tarp pilvo ir krūtinės ląstos padėję.

Čia paminėtų problemų neturintiems rašinys – dėl to nė ginčytis nereikia – yra nuobodokas.

Tačiau pasitelkite empatiją.

Ar gebate suprasti žmogų, kasdien gyvenantį su mikčiojimo problema? Jei tai jaunas žmogus, šitoji iš pažiūros smulkmena jam tokia nėra.

Tai – pasaulį aukštyn kojom verčianti ir net vertybes perkainojanti problema. (Žurnalistikoje gausu pavyzdžių, kuomet dėl mikčiojimo žmogus prarado karjeros galimybes ar net renkamas pareigas).

Tad jei net šioji nedidelė bėda jus aplenkė, turėtume būti supratingi jos paliestiesiems.

Nes kažkur ne taip, kaip turėtų, o kažkaip kitaip – klaidingai – persipynė genetika ir neurofizika.

Ir patarimas ypač temos paliestiesiems: dar turėtume paskaityti apie Forbrain technologijas. Gal jos pagelbės?