Naujasis Klaipėdos universitetinės ligoninės vadovas iš Anglijos grįžta įgyvendinti prieš dešimtmetį siūlytų pokyčių
(5)18 metų Kornvalio grafystėje dirbęs gydytojas laimėjo Sveikatos apsaugos ministerijos skelbtą konkursą ir nuo spalio 9 dienos vadovaus Klaipėdos universiteto ligoninei (KUL).
„Kadangi ta idėja vėl grįžo, pagalvojau, kad noriu būti ištikimas savo principams, padaviau pareiškimą, nes universiteto ligoninė buvo mano svajonė, kad ten būtų“, – interviu BNS sakė Anglijoje darbus bebaigiantis A. Šimaitis.
Į gimtinę kardiologas grįžta su Jungtinės Karalystės sveikatos sistemoje gauta patirtimi ir idėjomis, kurias Lietuvoje įgyvendinti troško daug metų.
Atidėjęs planus anksčiau išeiti į pensiją, dviračių entuziastas A. Šimaitis džiaugiasi, kad Lietuvoje bus arčiau anūkų – čia gyvena vienas iš dviejų sūnų.
– Gerbiamas Audriau, kaip susiklostė, kad keliai jus kaip mediką nuvedė dirbti į Didžiąją Britaniją?
– Išvykau dėl to, kad jaučiausi, jog toje terpėje, kur dirbau ir gyvenau, nebegaliu daugiau – dėl sistemos. Man atrodė, kad sistema nepriima mano pasiūlymų, idėjų, yra korumpuota ir aš nenoriu turėti su ja reikalo.
– Manote, kad sistema iš esmės pasikeitė?
– Negalvoju taip. Galvoju, kad dabar yra geriau šiek tiek. Pagal mano vertinimą iš naujausių kontaktų, ypač su ministerija, kolegomis, matau, kad atsirado noras daryti kitaip ir keistis.
Žmonės ir sistemos keičiasi lėtai, tikėtis, kad atvažiuoju į rojų – tikrai ne. Ir draugams, ir pažįstamiems minėjau, kad jei grįšiu, tai su sąlyga, kad galėsiu dalyvauti esminiuose pokyčiuose.
– Nuo 2005 metų gyvenate ir dirbate Didžiojoje Britanijoje. Kokia jūsų dabartinė veikla?
– Esu gydytojas-konsultantas, Lietuvoje tokių pareigų atitikmens nėra. Tai kaip Lietuvoj kardiologijos mokslų daktaras ar profesorius reikšmės prasme.
Mano pirminė, pagrindinė veikla – teikti aukščiausio lygio paslaugas, esu didžiulės komandos vadovas. Į konsultanto rolę įeina viskas: ir gydymas, ir vadovavimas komandai – tai yra visa vadyba, taip pat mokslinė veikla. Kaip konsultantas vadovauju ir jauniesiems gydytojams, ir slaugytojoms, ir išmaniosioms slaugytojoms.
Įvairiais tarpsniais buvau intervencinių procedūrų audito vadovas, buvau klinikinis vadovas, šiuo metu esu kardiovaskulinių tyrimų mokslinės krypties vadovas. Ketverius metus apskritai buvau viso departamento vadovas.
Gydytojo darbas užimą pagrindinę dalį: aš ir vizituoju palatose, ir operacinėje daug dirbu, ir ambulatorinės konsultacijas teikiu.
Klinikinis darbas užima tris ketvirtadalius laiko, 25 procentus – visa tai, ką prieš tai sakiau.
Buvau pirmas Rytų europietis, kurį įdarbino mūsų ligoninėje. Man buvo šokas dirbti Anglijoje, jiems buvo šokas įdarbinti.
Kardiologijos klinikos vadovas po konkurso priėjo ir sakė: prisipažinsiu, buvo didžiulis iššūkis įdarbinti iš Rytų Europos.
Dabar nebekreipia dėmesio, ar lenkas, ar kroatas, vengras – tiesiog Europa, europietis, Rytų ar Vakarų – gerokai pasikeitę.
– Atrodo, kad ligoninei tokio specialisto netektis yra didžiulis praradimas. Kaip jūsų kolegos įvertino naujas profesines ambicijas?
– Vėlgi vienas žodis – tai buvo šokas. Apskritai konsultanto išėjimas iš darbo Anglijoje yra didelis įvykis visomis prasmėmis. Jei palygintume, mes aptarnaujame panašų regioną kaip Klaipėdos, apie 450 tūkst. gyventojų Kornvalio grafystėje, ją šefuoja dabartinė karalienė, jai priklauso šios žemės.
Įsivaizduokite, jei Klaipėdos apskrity yra apie 50 kardiologų, mes tą patį darbą darome 13 žmonių, nes daug jaunų gydytojų, išmanių slaugytojų, ligoninės gydytojų, visa komanda mes prižiūrime. Ir staiga iš serviso aš atsitraukiu.
Iš kitos pusės, sveikino ir džiaugėsi su nauju karjeros žingsniu. Ir stebėjosi, nes buvau šeimoje ir darbe pasakęs planus, kad 60 metų išeisiu į pensiją, o man dabar 58-eri.
Kadangi mano darbinė pensija – ne oficiali Anglijos, bet atskira darbo pensijos schema – tai leidžia, planavau, kad pratęsiu pora metų privačią praktiką ir grįžtame į Lietuvą po trejų-ketverių metų.
Ir štai – toks karjeros posūkis. Jaunesnysis sūnus juokauja – fantastinis tavo pensijos planas išėjo.
– Kokios priežastys jus paskatino vis dėlto neiti į pensiją, o stabilų gyvenimą iškeisti į naują ir atsakingą ligoninės vadovo poziciją?
– Neįmanoma vieno komponento išskirti, bet manau ir prigimtis tokia – nuolat noriu keisti ir daryt kitaip.
Kai išvykau iš Lietuvos 2005-aisiais, visąlaik buvo noras, o ką iš tos pozityvios patirties būtų galima perkelti į Lietuvą. Pamenu, stoviu operacinėje, operuoju, pamatau sistemą, valdymo principą, vadybos principus, praktikos, darbo organizavimo – vis galvodavau, kaip būtų gerai tą ir aną padaryti Lietuvoje.
Pirmus penkerius–septynerius metus ištisai ėjo paralelė, lietuviška linija. Maždaug 2007 metais pradėjau skelbti labai daug straipsnių spaudoje.
Tais metais Seimas norėjo įforminti, kad rezidentūra yra studijos, jaunieji gydytojai sukilo, susitikome su jų asociacija, kartu padarėme veiksmų planą, išvystėme viešą akciją, kurios dėka pavyko keisti jaunųjų gydytojų kryptį.
Tas projektas artimas širdžiai, su jaunais gydytojais daug bendrauju ir dabar, mokau.
Vėliau gimė idėja – sukūriau visos Lietuvos sveikatos sistemos reformos planą, kurį pristačiau daugybėje institucijų.
Supratau, kad Lietuvoje reforma nepavyks, kol dominuoja Vilnius ir Kaunas, ir paslaugų prieinamumas Vakarų Lietuvos gyventojams sumažintas gerokai, atitinkamai ir finansavimas.
Supratau, kad reikia Vakarų Lietuvos regione steigti universiteto ligoninę, tad pirmas žingsnis reformoje buvo Klaipėdos universitetinės ligoninės įsteigimas.
Tada įdėjau daug pastangų, bet 2012 metais supratau, kad atsidūriau aklavietėje. Viduj nusprendžiau, kad neperspektyvu šią idėją stumti, nėra pakankamai atsako.
Tuomet pasitraukiau iš viešo gyvenimo.
Ir dabar, kadangi ta idėja grįžo, pagalvojau, kad noriu būti ištikimas savo principams, padaviau pareiškimą, nes universiteto ligoninė buvo mano svajonė, kad ten būtų.
– Klaipėdos universitetinei ligoninei keliasdešimt metų vadovavo Vinsas Janušonis, Jūrininkų ligoninei – Jonas Sąlyga. Vadovausite įstaigai, kurioje tradicijos buvo nusistovėjusios daug metų, kaip esate nusiteikęs? Kokią gerąją praktiką ketinate pritaikyti iš svetur?
– Negaliu pasakyti, kol nesusitiksiu su žmonėmis, bet niekada nėra lengva daryti kažką visiškai naujo, niekada pasauly nebūna, kad naujų idėjų visi laukia išskėstomis rankomis.
Daugybėje konferencijų esu dalyvavęs, knygų perskaitęs, kaip įgyvendinti pokyčius.
Atsiranda apie 10–15 proc. kurie labai palaiko, 10–15 proc., kuriems nepatinka, kurie priešinasi, o visi kiti stebi. Tokia bendra taisyklė.
Vadovausiuosi tuo, kas vadinama klinikiniu valdymu.
Tai sistema įvairių priemonių, kurių dėka suteikiamos aukščiausios ir saugios paslaugos, atitinkančios pacientų ir visuomenės poreikius – tai yra klinikinis auditas, rizikų valdymas, praktika, pagrįsta nuolatiniu kokybės rodyklių stebėjimu, detali mirčių ir sunkių atvejų analizė, išmoktos pamokos.
Fiksuoti įvairius incidentus, iš jų mokytis ir užkirsti kelią galimiems kitiems incidentams. Ištisa sistema, integruota į vieną visumą. Daugybė dalykų įvairiomis formomis neabejoju, kad jau vyksta.
– Kokia yra jūsų KUL vizija sąveikaujant su Klaipėdos universitetu – ar įstaigai pakanka mokslinio potencialo stiprybės?
– Universiteto potencialo tikrai nepakaks. Palietėte įdomią temą: minėjau ir ministerijoje, ir spaudoje – universitetinė ligoninė turi tris pagrindines funkcijas.
Pirma funkcija – aukščiausio lygio paslaugos, antra – nepriklausomų gydytojų ir išmaniųjų slaugytojų rengimas. Ligoninė neturi būti Vilniaus ar Kauno universitetinių ligoninių baze.
Mano artimiausias strateginis tikslas kartu su Klaipėdos universitetu ir visomis valstybinėmis institucijomis, tarp jų ir ministerija, Vilniaus ir Kauno universiteto ligoninėmis, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Seimo Sveikatos komitetu įkurti podiplominių studijų katedrą prie Klaipėdos universiteto.
Tai viena iš pagrindinio universiteto ligoninių uždavinių, nes jei įsteigėme KUL, pasakėme A, turime pasakyti ir B.
Trečia funkcija – vystyti mokslą. Jis iš dalies vystomas, tą kryptį stipriai plėtosime kartu su Klaipėdos universitetu. Daug mokslinių darbų atliekama universiteto ligoninėje: profesorius Narimantas Samalavičius – vienas Europos robotinės chirurgijos lyderių.
Taip pat vystoma onkologijos, kardiologijos srityse. Stiprinsime, sisteminsime šitą kryptį.
Kai kalbėjau apie dominavimą Vilniaus ir Kauno, vienas iš dalykų, kur reikės keisti ir vystyti – rezidentų ir slaugytojų rengimą.
Visi sako: kodėl jaunieji gydytojai nenori iš Kauno ir Vilniaus išvažiuoti? Jie įpranta prie tų ligoninių, patinka išmaniosios slaugytojos, kodėl turi išvažiuoti?
Taip kartu būtų sprendžiamas ir kadrų klausimas visai Vakarų Lietuvai: kurie dirbs penkerius–šešerius metus Klaipėdos universiteto ligoninėje, trys ketvirtadaliai ar du trečdaliai pasiliks Vakarų regione dirbti toliau.
– Medikai Lietuvoje pastaraisiais metais yra kalbėję apie mobingą, viena tokių įstaigų ir Klaipėdos ligoninė. Ką ketinate diegti siekiant išvengti šios problemos?
– Tai visada labai aktuali tema, dabar naujausias terminas turbūt net ne mobingas, o necivilizuotas elgesys, kuris apima ir mobingą, ir patyčias, ir apskritai keistą elgesį, juokavimą toj vietoj, kur nereiktų juokauti, įsiveržimą, kai žmonės dirba, aiškinimąsi.
Daugybė mokslinių tyrimų padaryta, kad necivilizuotas elgesys 38 proc. mažina darbingumą, 40 proc. mažėja noras prisidėti prie organizacijos gerovės – toks dalykas, kuris muša ir darbuotojo iniciatyvą, ir produktyvumą.
Dalis, apie 25–30 proc., neigiamą energiją vėliau perduoda pacientams.
Anglijoje tam skiriamas ypatingas dėmesys: atsiradus tokiems atvejams, kad būtų imamasi priemonių, kabo visur įvairios iškabos, skrajutės, ką daryti, kur kreiptis. Jei taip atsitinka, Anglijos ligoninėje žinai, kad gausi profesionalią ir gerą pagalbą.
Mūsų departamente labai reti atvejai, kai būna mobingas, net neatsimenu, kada būtų buvęs rimtas atvejis. Šitą pavyko Anglijai per daugybę metų išgyvendinti.
Lietuvos medicinoje yra daug vadinamosios hierarchinės struktūros. Pagal vadybą tai transakcijinis vadovavimas, kai iš viršaus nuleidžiama, galia ateina iš noro valdyti žmones.
Kitas būdas – transformacinis, kai sukuri viziją ir įgalini žmones. Lietuvoje per daug hierarchinio transakcijinio valdymo būdo. Tame modelyje, kuris pagrįstas valdžios suvokimu, mobingas labiau klesti, nes nusistovi ydingi santykiai tarp žmonių.
Reikia keisti vadovavimo kultūrą, kad kiekvienas žmogus, kuris dirba ligoninėje, ar priėmime, ar durininkas, ar slaugytojas – jie visi yra partneriai, vadovas – taip pat.
Tuo ir ketinu vadovautis, kitaip neįsivaizduoju. Toks visada buvau, esu dėkingas Anglijai, kad tą sistemą patyriau, tą žmogaus orumo, vertės pajutimą, vertybių, kito žmogaus asmens gerbimą. Šito tikrai išmokau, mokau ir mokinuosi toliau.
Gyvensiu ir vadovausiuosi remiantis tais principais.
– Lietuvoje gyventojai skundžiasi ilgomis eilėmis pas gydytojus. Klaipėdoje, kur atvyksta ir regiono gyventojai, eilės buvo nusidriekusios lauke, belaukiant registracijos pas kardiologą. Ar ši problema pastebima ir Anglijoje, kaip jos sprendžiamos?
– Patekti pas kardiologą pas mus grafystėje daug ilgesnės eilės nei Lietuvoje, ta problema labai rimta – čia popandeminis palikimas.
Pas mus mažiausiai šeši mėnesiai patekti pas kardiologą, kartais ir ilgiau. Imamasi priemonių tas problemas spręsti, bet procesas yra sunkus.
Pirmas dalykas Anglijoje, kas yra gera praktika, yra visas departamentas, keli administratoriai, kurie tas eiles stebi.
Pacientai gali skambinti, sukuriamas skaidrus mechanizmas, kad niekas negali patekti be eilės.
Kita vertus, Lietuvoje, susidarė įspūdis iš spaudos ir pokalbių su kolegomis, yra per daug nepasitikėjimo šeimos gydytojo institucija. Kokia problema – iškart nori patekti pas specialistą.
Tai viena iš priežasčių, kuri prisideda prie eilių, bet kol kas komentuoti dėl ligoninių pajėgumų negaliu. Reikėtų stiprinti tą instituciją.
Anglijoje yra daug didesnis pasitikėjimas, mano manymu. Net pas mane atėjęs pacientas visada sako: „mano daktaras“, jis manęs nevadina savo daktaru. Jauti iš pokalbio, kad yra ryšys su šeimos daktaru.
– Aplink žmogaus širdį sukasi jūsų profesinis gyvenimas, o savo širdies darbą intensyvinate mindamas dviratį. Kaip seniai jus lydi šis pomėgis?
– Jaunystėje pats sugalvojau, nieko nelankiau, labai daug dviračiu važinėjau.
Visą Lietuvą su draugais esu išvažinėjęs turistinėse kelionėse į Rytų Lietuvą, palei Nemuną, Vakarų Lietuvoje, po keturias–penkias dienas su kuprinėmis, dviračiais.
Po to šeima, gyvenimas, darbas, sportas nuėjo į antrą planą, bet prieš 11 metų sūnus Aistis mokėsi Oksforde, tapo Oksfordo dviračių čempionu, įkvėpė atgaivinti jaunystės aistrą, palaipsniui pradėjau važinėti, taip išaugo į tolimas ilgas distancijas.
Mano pagrindinis dalykas gyvenime ir širdy, kad jei sportuoju – turiu pusiausvyrą. Čia kaip meditacija, pilnai atsijungiu nuo darbo, atsigaunu, tai man labai svarbi gyvenimo dalis turėt gerą sportinę formą.
Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį 128 km nuvažiavau vienu važiavimu, birželio vidury penktą kartą nuo Ženevos iki Nicos įveikiau 550 kilometrų – per dvylika kalnų, per šešias dienas su „Sport Active“ komanda, su kuria treniruojuosi aštuonerius–devynerius metus.
Dabar važiuosiu liepos 9 dieną „Tour de France“, yra vienas atviras etapas mėgėjams – 157 kilometrai per dieną, šeši dideli kalnai. Su jauniausiu sūnumi žadame įveikti atstumą.
Ištvermės sportai patinka, esu įsigilinęs iki didžiausių smulkmenų – ir mitybą, fiziolologiniai, techniniai dalykai. Čia atskiras gyvenimas, didelis hobis.
Tai yra aistra, kuri pasiekia kartais beprotybės lygį.
BNS
Rašyti komentarą