Gydytoja papasakojo apie du labai sunkios būklės pacientus: suvalgė raudonųjų musmirių

„Kai miškuose uždera grybai, man uždera komentarai žiniasklaidai. Ir taip kiekvienais metais. Aš draugauju su žiniasklaida, matau tame didelę prasmę, per metus apie 70–80 kartų pasikalbame apie vaistus, psichoaktyvias medžiagas, alkoholio žalą, elektronines cigaretes, o žiemos sezonu apsinuodijimus dujomis ir pan. Bet kiekvieną rudenį rekordus skina komentarai apie apsinuodijimus grybais“, – rašė G. Laubner-Sakalauskienė

Pasak gydytojos, šiemet itin populiarūs grybautojų forumai ir grupės, kuriose skelbiama informacija labai toli nuo teisybės. Ši informacija ne tik klaidina, bet realiai gali rimtai susargdinti ar net pražudyti.

„Per savaitę mūsų ligoninėje dėl labai sunkios būklės gydyti du žmonės, kurie suvalgė raudonųjų musmirių. Jų būklei pagerėjus, klausiau kodėl jie jų valgė. Atsakymai buvo nuo „mačiau reportažą per TV, kur Jūs kalbate apie musmirių žalą, bet nepatikėjau kad „tokios mažos raudonosios musmirės gali padaryti kažką blogo“ iki „internete rašo, kad jie gerina miegą, apsaugo nuo ligų ir išgydo vėžį“.

Raudonosios musmirės (Amanita muscaria) sudėtyje yra muscimolio ir iboteninės rūgšties“, – rašė gydytoja.

Medikė paaiškina, kad muscimolis sukelia daugumą apsinuodijimo simptomų. Struktūriškai jis panašus į GASR (gama amino sviesto rūgštis – pagrindinis nervų sistemos slopintojas), ji yra atsakinga už mieguistumą ir apsvaigimą, todėl norisi miego. Taip pat veikia serotonino ir katecholaminų koncentracijas, todėl gali atsirasti haliucinacijų, traukulių ir raumenų susitraukinėjimų.

O iboteninė rūgštis struktūriškai panaši į glutamatą (smegenų sužadintojas), todėl organizmą stimuliuoja.

„O įdomiausia, kad suvalgius raudonąją musmirę šios dvi medžiagos organizme verčiamos viena į kitą, ir toks muscimolio ir iboteninės rūgšties kaitaliojimas yra kaip „linksmieji kalneliai“, kurie labiausiai atsakingi už simptomų svyravimus.

Kviečiu domėtis, kritiškai vertinti informaciją nemoksliniuose ir neprofesionaliuose tinklapiuose ir saugoti save“, – rašė G. Laubner-Sakalauskienė.