Gydytoja: jei nepadedate organizmui, bent jau netrukdykite jam

Žmogus sudarytas iš daugiau nei 50 trilijonų ląstelių, kurios kiekviena organizme atlieka tam tikrą funkciją – ląstelės taip gamtiškai užprogramuotos. Tačiau jos turi „atlaikyti“ įvairius aplinkos veiksnius, gyvenimo būdo įpročius, fizinės veiklos stoką, prastą mitybą, emocinius iššūkius.

„Įsivaizduokime, kad ląstelės membrana sudaryta kaip bičių korys, per tarpelius vyksta biocheminiai procesai: maitinimasis, perdirbtų medžiagų šalinimas ir t. t. Ji taip funkcionuoja. Vidiniai bei negatyvūs aplinkos veiksniai „džiovina“ korį.

Korio akutės traukiasi, kol galiausiai visai užsidaro. Taip nutikus, nebegali vykti jokie biocheminiai procesai. Ląstelė praranda energiją ir galiausiai žūsta. Ląstelė praranda energiją ir lėtėja jos fiziologiniai bei cheminiai procesai – ji negali maitintis, gerti.

Slopsta ir mūsų imuninė sistema – tampame atviri įvairiems virusams ir kyla ligos procesai“, – sako klinikos „Vibramedica“ gydytoja Jolanta Versekienė.

Ji priduria, kad žinant visuomenės įpročius ir požiūrį į mediciną, žmonės į sveikatos priežiūros įstaiga jau ateina su simptomais.

„Simptomai – jau yra pasekmė. Pamirštame, kad turime spręsti priežastį, kodėl taip atsitiko ir kilo liga. Pavyzdžiui, net nesusimąstome, kokią įtaką mūsų fizinei sveikatai turi emocinė būsena, nors emocijos dažniausiai lemia 35-45 proc. ligos. Yra geras posakis: jei nepadedate organizmui, bent jau netrukdykite jam“, – konstatuoja medikė.

Nuolat kamavo sinusitas ir peršalimas

Regina Jovaišienė pasakoja, kad vos atėjus šaltajam sezonui, ją nuolat užklupdavo peršalimo ligos ir pasikartojantis sinusitas.

„Vieną eilinį žiemos rytą pradėjau sloguoti. Labai skaudėjo galvą, gerklę, akiduobes, bėgo nosis. Išgėriau vaistų, tačiau nepadėjo.

Kadangi peršalimo ligos ir sinusitas – mano nuolatiniai palydovai, dažnai vartodavau įvairius vaistus nuo šių ligų, kol galiausiai būklė komplikuodavosi ir viskas pasibaigdavo antibiotikų vartojimu, kas labai nusilpnindavo mano organizmą. Dėl užgulusios nosies visada užguldavo ir ausys, o vartojant antibiotikus, šis negalavimas ilgai nepraeidavo“, – pasakoja ji.

Nebenorėdama eilinį kartą pradėti vaistų kurso moteris ėmė ieškoti gydymo būdų, kurie padėtų išspręsti jos ilgalaikes problemas.

„Taip sužinojau apie Papimi terapiją. Pradžioje po kelių seansų tarsi pajutau pablogėjimą ir visiškai užgulusią nosį, tačiau gydymą skyrusi gydytoja nuramino, kad tai pradžioje yra normalu. Po 5 seansų savijauta pradėjo keistis iš esmės: atsilaisvino sinusai, nustojo skaudėti gerklę, galvą, pradėjau jaustis daug geriau.

Tai mane labai nustebino, nes nevartojau jokių vaistų, o peršalimas ir sinusitas išnyko. Be peršalimo problemų mane labai dažnai kamuodavo sąnarių skausmas – šios terapijos metu begydant vieną problemą, dar palengvinau ir šį negalavimą“, – dalijasi įspūdžiais Regina.

Ji tęsia sakydama, kad šiandieninis gyvenimo ritmas neleidžia kartais skirti sau daugiau laiko, todėl tenka griebtis greitos pagalbos – tablečių.

„Su amžiumi supratau, jog ne tik vaistais gali sau padėti, reikia pradėti mylėti save ir saugoti savo sveikatą, o kai ieškai, randi ir dar neišbandytų būdų. Taip, tam reikia laiko ir kantrybės, bet visada viskas atsiperka“, – teigia pašnekovė.

Gydymas elektromagnetinėmis bangomis

Gydytojos J. Versekienės teigimu, Papimi – elektromagnetinių bangų – terapija suteikia ląstelėms energijos, kad jos galėtų funkcionuotų visu pajėgumu.

„Šios terapijos metu gerinamas ląstelių metabolizmas, aktyvuojami regeneracijos procesai, todėl žymiai greičiau gyja žaizdos, sugyja kaulai, mažėja uždegiminiai procesai organizme. Procedūros metu įrenginys sukuria elektromagnetinį lauką, kuris įjungia žmogaus savireguliacijos mechanizmą.

Taip atstatomas pačios ląstelės membranos elektromagnetinis potencialas, pagerinama kapiliarinė kraujotaka ir ląstelių aprūpinimas deguonimi. Tęsiant metaforą, korio akutės pradeda atsigauti, grįžti į savo optimalią veiklą, ląstelė pradeda atlikti savo natūralias funkcijas. Ji nubunda tarsi žmogus išgėręs kavos“, – aiškina medikė.

Šios terapijos panaudojimo galimybės yra labai plačios, o būklių sąrašas – ilgas. Pasak gydytojos, dažniausiai kreipiasi pacientai, sergantys judėjimo-atramos, nervų sistemos ligomis, tie, kuriuos vargina skausminis sindromas, kamuoja sutrikusi judėjimo funkcija.

„Atlikus šį gydymą, iki dviejų kartų greičiau regeneruojasi oda, iki trijų kartų greičiau sugyja kaulai po lūžių. Šis gydymo būdas tapo labai populiarus COVID-19 pandemijos metu, kai žmonės susidūrė su vadinamuoju pokovidiniu sindromu – ši procedūra per savaitę gali atstatyti pacientų fizinę būklę.

Klinikoje turėjome vieną ypatingą atvejį: pacientas kreipėsi dėl natūralaus klausos praradimo, jo laukė operacija kochleariniui implantui įstatyti. Tačiau po terapijos jam ne tik nebereikėjo operacijos – vyro klausa ėmė atsistatinėti“, – pažymi J. Versekienė.

Anot jos, terapija paspartina medžiagų apykaitą, daro įtaką ir imuninei sistemai, „pakrauna“ ją tiek, kad pats organizmas galėtų kovoti su jį užklupusiomis ligomis.

„Papimi terapija nėra skirta konkrečių ligų gydymui, jos funkcija – padėti organizmui atsistatyti tiek, kad jis pats gebėtų kovoti arba priešintis tam tikroms virusinėms, infekcinėms ligoms.

Kadangi Papimi įrenginio elektromagnetinių impulsų spektras itin platus ir didelis, jame nėra pasikartojimo, kurį ilgainiui galėtų prisiminti smegenys, tokiu būdu išvengiama pripratimo. Pacientus labiausiai ir baugina pripratimo faktorius, kad reikės procedūrą kartoti visą gyvenimą kaip kad būna su vaistų vartojimu, tačiau to tikrai nereikia“, – akcentuoja J. Versekienė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad šios procedūros negalima atlikti pacientams, turintiems širdies stimuliatorių, metalinius implantus, stentus, skrandžio mažinimo žiedus, kochlearinį implantą, nėštumo metu.

„Pačiai terapijai yra apie 40 metų – medicinine prasme ji dar jauna. Lietuvoje ji dar nėra masinis reiškinys, nes mums reikia daugiau laiko priprasti prie naujovių, o kol kas nors nėra taikoma plačiai – daugelis ir nesidomi ar nė nesužino apie tokių gydymo metodų egzistavimą“, – reziumuoja J. Versekienė.