Didžiosios Britanijos žmonių arbatos gėrimo įpročiai galėjo išgelbėti gyvybes

Arbata savo laiku buvo daugybė dalykų – pasaulinė prekė, guodžiantis gėrimas ir net, kai kurių bostoniečių akimis prieš 250 metų šią savaitę, slegiančios politikos simbolis. Tačiau vienas vaidmuo, kurio galbūt nepriskyrėte arbatai, yra gyvybę gelbstinčios sveikatos intervencijos vaidmuo.

Neseniai paskelbtame statistikos ir ekonomikos apžvalgoje ekonomistė Francisca Antman iš Kolorado universiteto Boulderyje įtikina, kad arbatos, kaip kiekvieno žmogaus gėrimo, sprogimas XVIII a. pabaigoje Anglijoje išgelbėjo daugybę gyvybių. To nebūtų buvę dėl antioksidantų ar kitų medžiagų, būdingų liaupsintam lapui.

Vietoj to, paprastos praktikos virinti vandenį arbatai, epochoje, kai žmonės suprato, kad ligas gali sukelti per vandenį plintantys patogenai, daugeliui galėjo pakakti išvengti ankstyvo kapo.

Šios eros anglų demografija istorikams jau seniai kėlė galvosūkį. 1761–1834 m. metinis mirtingumas labai sumažėjo – nuo 28 iki 25 1000 žmonių. Tačiau tuo pat metu atlyginimai, atrodo, nelabai išaugo, o pragyvenimo lygis, be abejo, nepadidėjo. Tiesą sakant, kilus pramonės revoliucijai, vis daugiau žmonių veržėsi į miestus, kurių sanitarinės sąlygos paliko daug norimų rezultatų.

Idėja, kad arbata čia gali būti trūkstama grandis, nes reikia virti vandenį, kad būtų galima tinkamai užvirinti, istorikai sklandė praeityje. Verdantis vanduo naikina bakterijas, sukeliančias viduriavimo ligas, tokias kaip dizenterija, kuri mirties įrašuose dažnai buvo vadinama „fliuku“ arba „kruvinuoju srautu“.

Kai žmonės atvyksta į miestus dirbti, galima tikėtis, kad, atsižvelgiant į jų turimą sanitarijos lygį, didžiausias žudikas yra vanduo, sako Antmanas. Tačiau tai liko šiek tiek miglota idėja, teoriškai įdomi, bet sunkiai įrodoma.

Antmanas sukūrė būdą tai išbandyti, naudodamas išsamią geografinę informaciją apie daugiau nei 400 parapijų visoje Anglijoje. Jo tyrimo centre yra paprasta prielaida- daugiau vandens šaltinių rajone greičiausiai reiškia švaresnį vandenį. Jei vienas šaltinis buvo užterštas, parapijos gyventojai galėjo eiti į kitą. Dar daugiau, jei žmonės būtų arčiau upių ištakų – tai, ką Antmanas numano iš parapijų aukščio – greičiausiai vanduo būtų saugesnis nei parapijose, esančiose toliau pasroviui.

Parapijoms priskirdamas numanomą vandens kokybės lygį, Antmanas galėjo pamatyti, ar prastesnės vandens kokybės vietovėse mirtingumas sumažėjo labiau nei tose, kuriose vanduo buvo geras.

Kalbant apie šios hipotezės patikrinimą, pagrindinė data yra 1785 m., momentas, kai arbata staiga tapo prieinama daugumai britų. Jau buvo daug dalykų, dėl kurių arbatą buvo galima rekomenduoti kaip masinį gėrimą - galima pasigaminti patenkinamą užpilą iš nedidelio lapų kiekio, lapus buvo galima pakartotinai panaudoti keliems puodams, o arbata galėjo būti pigesnė nei alus, kuris buvo brangus. tiek dėl sudėtingo gamybos proceso, tiek dėl salyklo mokesčio.

Tačiau kai 1784 m. įsigaliojo Arbatos ir langų įstatymas, arbatos mokestis sumažėjo nuo 119% iki 12,5%, o arbatos suvartojimas išaugo. XVIII amžiaus pabaigoje net labai neturtingi valstiečiai arbatą gerdavo du kartus per dieną, rašo arbatos istorikas Alanas Macfarlane'as.

Siekdamas išsiaiškinti, ar šis pokytis koreliuoja su sumažėjusiu mirtingumu, Antmanas palygino mirtingumo rodiklius prieš ir po šio takoskyros momento. Tam jis rėmėsi nuostabiais demografų E A Wrigley ir R S Schofieldo darbais, kurie XX amžiaus viduryje rinko parapijų įrašus iš visos Anglijos nuo 1541 iki 1871 m., įskaitant mirtis.

Kaip ir tikėtasi, buvo nustatyta, kad mirtingumas sumažėjo ir parapijose, kuriose vanduo geras, ir tose, kuriose blogas, tačiau reikšmingai skyrėsi nuosmukio dydis. Parapijose, kuriose vanduo blogas, mirtingumas sumažėjo 18 % daugiau nei tose, kuriose vanduo geras.

Be to, ji pažvelgė į tai, ar mirtys Londone nuo vandens plintančių ligų, tokių kaip „kruvinasis srautas“, ir mirtys nuo ore plintančių patogenų, tokių kaip tuberkuliozė buvo susiję su arbatos importo lygiu. Iš tiesų, mirčių nuo srauto sumažėjo, kai padidėjo arbatos importas, o mirčių nuo tuberkuliozės išliko maždaug tuo metu.

Įdomu tai, kad kūdikių mirčių skaičius šiek tiek sumažėjo, galbūt tai atspindi faktą, kad jei arbatą geriantys tėvai rečiau sirgtų viduriavimu, jų labai maži vaikai taip pat būtų buvę šiek tiek apsaugoti – nors Antmanas pabrėžia, kad nėra jokio būdo žinoti tikrai.

Antmanui, kuris daugiausia dirba su besivystančiomis šalimis susijusiais klausimais, šis natūralus eksperimentas Anglijoje prieš visus tuos metus atspindi esminę tiesą- kartais žmonių elgesys gali turėti daugiau įtakos jų sveikatai nei akivaizdi intervencija.

Sukūrus daugiau privilegijų, kuriant geresnes vandentiekio ir nuotekų sistemas ir mokant žmones skrupulingai atskirti geriamąjį vandenį ir nuotekas, būtų galima pailginti žmonių gyvenimą, jei tokios intervencijos būtų plačiai suprantamos ir prieinamos.

Tačiau santykinai mažai pakeitę savo įpročius, tik sustiprėjus elgesiui, kuris jiems jau patiko, atrodo, kad žmonės apsisaugojo. Visa tai dalis paprasto arbatos puodelio malonumo.

Šaltinis: www.bbc.com