Henrikas Vaitiekūnas

Blo­gos gė­ly­tės, ne­ge­ros žo­ly­tės

Esa­me vi­sa­ži­niai. Ir to­dėl nie­kas mums ne­nu­ro­di­nės ir ne­pa­tars, už ką bal­suo­ti. Bet ki­tas klau­si­mas – daug juo­kin­ges­nis: ko­kius paukš­čius, ne­skai­tant ba­lan­džio, var­nos, žvir­blio ir šar­kos, dar pa­žįs­ta­te?

Ir, ar at­skir­sit miš­ke juod­alksnį nuo bal­to­jo alks­nio? Sa­ko­te, kad ne­bū­ti­na ži­no­ti? O rei­kė­tų: nes du pas­ta­rie­ji au­ga­lė­liai – nuo­din­gi ir pa­vo­jin­gi.

Kiek ne lai­ku pa­mąs­ty­mai. Gal pa­va­sa­riui la­biau tik­tų. Ta­čiau ka­da gi, jei ne da­bar, orams ge­ro­kai su­ru­de­nė­jus, ima­me į na­mus temp­ti bui­tį pa­gra­ži­nan­čias ir gal­vas pra­skaid­ri­nan­čias ša­ke­les, gė­ly­tes, vir­žius ir... pa­vir­žius. (Pa­si­tik­rin­ki­te, ar ži­no­te, ką tas „pa­vir­žis“ reiš­kia. Žo­dis reiš­kia žo­lę, au­gan­čią ša­lia van­de­nų ar pel­kių.)

Te­mon įsi­suk­ti siū­lau iš lė­to: pra­de­dant nuo to, ko­kie au­ga­lė­liai MŪSŲ SVEIKATAI yra nau­din­gi, rei­ka­lin­gi ir pa­de­dan­tys be pi­liu­lių pa­sveik­ti.

Ba­zi­li­kas – ne tik prie­sko­nis, bet ir an­ti­vi­ru­si­nis vais­tas, ga­lin­tis pa­dė­ti, jei už­ėdė pūs­le­li­nė ar kan­ki­na he­pa­ti­tas B. (Re­cep­tu­kas: už­pil­ti ver­dan­čiu van­de­niu, po 15-20 mi­nu­čių nu­koš­ti, ger­ti po pu­sę stik­li­nės tri­skart per die­ną).

Pie­nių ar­ba­tos (ne­pri­si­rin­ku­siems pa­dės vais­ti­nės) gy­do inks­tus ir šla­pi­mo ta­kus, stip­ri­na imu­ni­te­tą, ge­ri­na odą. (Var­to­jan­tiems ir ki­tus vais­tus – pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju).

Mū­sų se­ne­liai sa­kė, kad yra žo­ly­tė, pa­de­dan­ti nuo 99 li­gų. Tai – jo­na­žo­lė. Šio­mis die­no­mis pa­dės ne­mėgs­tan­tiems nau­jo­sios šven­tės – šiur­pnak­čio. Mat sau­go nuo bur­tų ir kvai­lys­čių.

Aiš­ku, šil­tuo­ju me­tu jums į gal­vą ne­šo­vė pri­si­rink­ti dil­gė­lių (čia apie dil­gė­lių sėk­las). Bet ir jų vais­ti­nė­je ra­sit. 

Kaž­ko­dėl ma­ža in­for­ma­ci­jos apie tai, kad jos pa­de­da at­si­gau­ti po che­mo­te­ra­pi­jų (bet ir čia rei­kia tar­tis su dak­ta­rais). O jei ant šaukš­te­lio ga­lo pa­ber­tas sėk­las dė­sit tie­siai į bur­ną, bus ge­riau­sias mais­tas sme­ge­nims.

At­ski­ro ra­ši­nio rei­kė­tų Jo Di­de­ny­bei Pe­ly­nui. At­krei­piu dė­me­sį, kad vo­kiš­kai ta žo­lė va­di­na­si ver­mu­tas! Pe­ly­ne – vi­si B gru­pės vi­ta­mi­nai, krū­va an­ti­ok­si­dan­tų.

 Ir cin­kas, ir bro­mas, ir jo­das, se­le­nas, mag­nis. Ir kal­cis. Bet ir pe­ly­no NORMĄ rei­kia ži­no­ti!

Mū­sų se­ne­liai sa­kė, kad yra žo­ly­tė, pa­de­dan­ti nuo 99 li­gų. Tai – jo­na­žo­lė. Šio­mis die­no­mis pa­dės ne­mėgs­tan­tiems nau­jo­sios šven­tės – šiur­pnak­čio. Mat sau­go nuo bur­tų ir kvai­lys­čių.

Bet, kaip iš ra­ši­nio pa­va­di­ni­mo ma­to­te, šian­dien no­rim šne­kė­ti ne tik apie ge­rą­jį po­vei­kį. Dar no­rim jus nuo vi­so­kių ne­tei­sin­gu­mų ap­sau­go­ti.

Ali­jo­šius. Moks­liš­kiau – ala­vi­jas. Me­di­ci­niš­kai itin nau­din­gas au­ga­las. Bet šian­dien apie tai, jog ne vie­nam jis yra ne tik odą su­dir­gi­nęs, bet ir skran­dį su­ga­di­nęs ar bent pri­ver­tęs kas 10 mi­nu­čių tu­a­le­tan bė­gio­ti. 

Ala­vi­ju­je esan­čios me­džia­gos ga­li pa­kenk­ti ke­pe­nims ir inks­tams. Są­vei­kau­ja su vais­tais. Tok­siš­kas na­mi­niams gy­vū­nams.

Be­veik ana­lo­giš­kas ali­jo­šiui yra ir ge­be­nės po­vei­kis. Ypač nuo­din­gi vai­siai. Ne vie­na­me lie­tu­viš­ka­me lei­di­ny­je ši­tas kam­ba­ri­nis au­ga­las pri­sta­to­mas, kaip nuo bak­te­ri­jų ar gry­be­lių pa­tal­pas ide­a­liai va­lan­tis.

Tai, kas pa­sa­ky­ta apie ala­vi­ją ir ge­be­nę pui­kiai tin­ka dar vie­nai po­pu­lia­rių Lie­tu­vo­je gė­lių rū­šiai – pe­lar­go­ni­jai. 

Bet ne­no­ri­me bū­ti nuo­bo­dūs, to­dėl šo­ka­me prie kiek „links­mes­nės“ gė­lės – di­fen­ba­chi­jos. Lie­tu­vo­je šei­mi­nin­kės au­gi­na apie 30 di­fen­ba­chi­jos rū­šių. 

Tin­ka ir ne­di­de­liam va­zo­nė­liui, bet ga­li iš­aug­ti ir per 2 met­rus. Gra­žios ir ne­iš­ran­kios. Tik, pa­si­ro­do, mū­sų mo­čiu­tės ją va­din­da­vo... vie­nat­vės gė­le. 

Sa­ko, kad šei­mo­se, kur di­fen­ba­chi­jos au­ga, ska­ti­na­ma vy­riš­kio ne­iš­ti­ki­my­bė. Pro­vo­kuo­ja­mi kon­flik­tai. Vy­rai nuo tos gė­lės, tei­gia­ma, pa­ti­ria po­ten­ci­jos pro­ble­mų. 

Bet net ir tai dar ne di­džiau­sia bė­da: di­fen­ba­chi­jos, gir­di, blo­kuo­ja pi­ni­gi­nius srau­tus, pra­dan­gi­na tur­tus ir ska­ti­na ne­dar­bą. Ne­įsi­vaiz­duo­ju, kam ir ka­da to­ji gė­le­lė taip už­kliu­vo ir kas ją pra­kei­kė...

At­si­pūs­kim. Da­bar pa­var­din­siu pa­čias nuo­din­giau­sias Lie­tu­vos žo­les (gė­les). Esu ga­ran­tuo­tas, kad dau­ge­lio jų ne­pa­žįs­ta­te ir pa­va­di­ni­mų ne­ži­no­te. 

Bet yra kny­gos, in­ter­ne­tas ir... ar­tė­jan­ti žie­ma. Šios trys są­ly­gos leis, kad pa­va­sa­rį su­tik­tu­mė­te stip­riai „pa­si­kaus­tę“ ir ži­nio­mis be­si­pui­kuo­jan­tys. 

Nes sma­gu gi drau­gams, su ju­mis su­si­ruo­šu­siems į iš­ky­lą, pra­neš­ti, kad vi­sos pa­pras­to­jo kuk­me­džio da­lys, iš­sky­rus rau­do­nas jo uo­gas, ga­li su­kel­ti šir­dies su­sto­ji­mą. 

Ar­ba Vil­niaus gat­vė­je pa­kal­nu­tes iš mo­čiu­tės per­kan­čiai po­niai pa­sa­ky­ti, kad šio­ji ga­li bū­ti mir­ti­na, jei­gu ją... su­val­gy­si­me. Mir­ti­nai pa­vo­jin­gi yra ir nuo­din­ga­sis če­me­rys, ir eg­lia­bu­dė, ir pa­pras­to­ji rus­me­nė...

Am­žius, ku­ria­me gy­ve­na­me  (ir vals­ty­bė, ku­rio­je vie­ni ki­tiems do­va­no­ja­me gė­les) su­tei­kia ga­li­my­bę ne­be­žiū­rė­ti į ka­len­do­rių. Va­kar ties ka­pi­nai­tė­mis ma­čiau par­da­vi­nė­ja­mas gra­ži­ą­sias le­li­jas. Ir šilt­na­miuo­se jos da­bar au­ga. Ir at­vež­tos – kaip ką tik nu­skin­tos. 

Ne vie­nas mū­sų, ypač gra­žio­sios po­nios, kar­tais jas la­biau, nei ro­žes ver­ti­na. O kai pa­skai­čiau, su­ži­no­jau, kad ir šian­dien LT ga­li­ma ras­ti dau­giau nei 60 rū­šių le­li­jų. 

Ir dar per­skai­čiau, kad le­li­jų kva­pais (ar­ba iš le­li­jų pa­ga­min­tais pre­pa­ra­tais) gy­do­ma ir an­tra tiek li­gų bei ne­ga­la­vi­mų: nuo kon­juk­ty­vi­to iki su­tri­ku­sių mė­ne­si­nių, nuo odos dė­mių iki ke­pe­nų ar bluž­nies su­tri­ki­mų. 

O ka­dai­se iš le­li­jų bu­vo pi­na­mi ir ypa­tin­gos ga­lios tu­rin­tys vai­ni­kai, ku­rie esą „su­minkš­tin­da­vo“ įtemp­tus ner­vus. 

Bet van­duo, ku­ria­me bu­vo pa­merk­tos le­li­jos ga­li bū­ti tok­siš­kas jū­sų gy­vū­nams ir... ki­tiems au­ga­lams. Kal­ti­na­mos tos gė­lės kar­tais ir dėl ape­ti­to pra­ra­di­mo, ir dėl mie­guis­tu­mo.

Tam tik­rą da­lį gė­ly­čių ir žo­ly­čių pik­to­kai ap­ra­šius ima są­ži­nė grauž­ti: ne vis­kas gi mū­sų pa­sau­ly­je taip pa­vo­jin­ga ir ne­nau­din­ga. 

Yra gi net apy­bai­sė­mis die­no­mis kvie­čian­čių įžiū­rė­ti ge­ro­vės vals­ty­bę ten, kur nie­kuo­met –  tą vi­si ži­no – jos ne­bus. 

Ir gė­lių pa­sau­ly­je op­ti­miz­mo ga­li ras­ti: čia kai mes apie tai, jog kny­gos mo­ko, jog ne­ra­dęs tik­ro svo­gū­no, vie­to­je jo sriu­bon ga­li įdė­ti ir... tul­pės svo­gū­nė­lį. 

Dar kny­gos sa­ko, kad kaž­kur Eu­ro­po­je (ne pas mus, nors LT yra Eu­ro­po­je ir čia au­ga apie 50 švent­garš­vės rū­šių) žo­le­lė švent­garš­vė var­to­ja­ma virš­ki­ni­mo pro­ce­sams re­gu­liuo­ti. 

Kai ku­rie lie­tu­vai­čiai prie sa­vo kom­piu­te­rių lėkš­tu­tėn pa­be­ria kaš­to­nų: gir­di, jie su­gers elek­tro­mag­ne­ti­nę spin­du­liuo­tę. 

Bet, jei ana­lo­giš­ko rim­tu­mo pran­cū­ziš­ką kny­gą pa­skai­tai, ten ran­di, kad to­kią spin­du­liuo­tę kur kas ge­riau su­ge­ria ant daž­no lie­tu­vio pa­lan­gės sto­vin­ti gė­lė an­tu­ris. Mes apie tai ne­ži­nom. 

Nes ne­tik­ri­nom. Ta­čiau šven­tą tie­są dik­tuo­ja ir lie­tu­viš­ka pa­tir­tis: jei nu­šluos­tė­te nuo an­tu­rio dul­kes, iš­kart nu­si­plau­ki­te ran­kas. 

Nes ne­ma­to­mos au­ga­lo da­le­lės ga­li stip­riai pa­veik­ti re­gė­ji­mą. Pa­bai­go­je – pri­zas iki ga­lo pa­skai­čiu­siems.

Ap­si­sau­go­ti nuo gri­po ir ki­tų vi­ru­si­nių li­gų šiuo pa­vo­jin­gu me­tu jums pa­dės 25 pe­ly­no eks­trak­to la­šai, iš­tir­pin­ti stik­li­nė­je van­dens. Tri­skart per die­ną!

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder