Švedija ir karinės grėsmės Lietuvai: švedų pulkų nesulauktume, bet be pagalbos neliktume

Pastaraisiais metais švedai ėmė labai rimtai žiūrėti ne tik į savo gynybos trūkumus, bet ir į pavojus Baltijos šalims – Švedija sako neliksianti nuošalyje Rusijos agresijos atveju.

Stokholmas ėmėsi sparčiai stiprinti gynybinius pajėgumus ir už tai sulaukė nemažai pagyrų, tačiau, kaip teigia buvęs švedų oro desanto seržantas, savanorių organizacijos „Blue Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas, dabartiniai pajėgumai ir net netolimos ateities planai net nepriartina Švedijos gynybos prie Šaltojo karo laikų lygio.

Anot J. Ohmano, neverta stebėtis ir tuo, kad Baltijos šalis Stokholmas laiko savotiška „tolimąja“ pačios Švedijos gynybos linija – mūsų krašte labai daug investuota ir agresija prieš Lietuvą (kaip ir Latviją bei Estiją) būtų tolygi agresijai prieš tiesioginius Švedijos interesus.

Visgi potencialios Švedijos pagalbos karo atveju nederėtų pervertinti. Žinoma, ji būtų, bet lūkesčiai turi būti realistiški – švedų pulkų Lietuvoje nepamatytume.

Saab JAS 39 Gripen.  Wikipedia.org

Pabudimas iš pacifistinio snaudulio

Pasibaigus Šaltajam karui, Švedija, kaip ir daugelis kitų Europos valstybių, nusprendė, kad karo grėsmė dingo visiems laikams ir leisti pinigus gynybai nėra prasmės.

Šalies kariniai pajėgumai buvo sumažinti drastiškai. „Žlugus SSSR, Švedija nusprendė, kad atėjo „geri laikai“ ir smarkiai mažino kariuomenės pajėgumus.

Daugybė įvairios įrangos ir ginkluotės (pavyzdžiui, karabinai Ak 4) buvo perduota ir Baltijos šalims. Dalis jos Lietuvoje naudojama ir šiandien“, – sakė buvęs J. Ohmanas.

Pasak jo, rezultatas – Švedijos kariuomenė dydžiu tapo panaši į Lietuvos, tik žinoma daug pranašesnė technologiškai – Švedija turi karo aviaciją, tankų, povandeninių laivų ir kt.

„Panašumų tarp Lietuvos ir Švedijos kariuomenių tikrai yra ir ne visada tai geri dalykai.

Prieš daugiau nei 20 metų Švedija panaikino šaukimą, o Lietuva tai padarė 2009 m.

Mano nuomone, tai – vienas kvailiausių sprendimų. Beje, abi valstybės elgėsi panašiai – ketino turėti negausius, bet labai gerai parengtus ir aprūpintus dalinius, daugiausia skirtus tarptautinėms misijoms.

Sveikintina, kad dabar šaukimas atnaujintas“, – sakė Alfa.lt pašnekovas.

Pabudimą iš taikaus snaudulio Švedijoje, kaip tam tikra prasme ir Lietuvoje, lėmė 2014 m. agresija prieš Ukrainą.

Daugybė žmonių Lietuvoje vis dar mano, kad Švedija yra neutrali valstybė, tačiau tai „labai toli nuo tiesos“ pažymėjo J. Ohmanas.

Pokyčiai nevyko per dieną, kilo aštrūs debatai tarp kariškių ir politikų, kurie iš dalies tęsiasi ir iki šiol. Kariuomenė pasitelkė griežtą ir paprastą argumentą – jei gynyba nebus stiprinama, šalis bus nepajėgi gintis.

„2020 m. galiausiai buvo priimtas konkretus sprendimas pastebimai stiprinti gynybą, tačiau tenka pripažinti, kad dabartiniai Švedijos pajėgumai ir net artimiausias planuojamas jų stiprinimas yra gal tik dešimtadalis nuo tų pajėgumų, kuriuos turėjome Šaltojo karo metais, kai aš pats tarnavau kariuomenėje.

Duosiu paprastą pavyzdį: anuomet karo atveju galėjome „išstatyti“ 35 brigadas, o dabar tik planuojame, kad būtų trys su puse. Taigi, vėl panašiai kaip Lietuvoje“, – teigė J. Ohmanas.

Visgi progresas akivaizdus: Švedijos gynybos biudžetas didinamas nuo 6 iki 9 mlrd. dolerių, didinamas karių skaičius, modernizuojama turima karinė technika, laivynas bus apginkluotas naujomis priešlėktuvinėmis raketomis ir papildytas dviem naujais povandeniniais laivais, kokybiškai turėtų labai sustiprėti karo aviacija.

Pėstininkų kovos mašina CV 90. Wikipedia.org

Visuotinė gynyba

Gali skambėti keistai, bet modernioje karyboje kartais netgi labai tinka senos idėjos. Dabartinė Švedijos gynybos koncepcija iš esmės remiasi 1940 m. planais, tiesa, labai sušvelnintais.

„Vėlgi Antrojo pasaulinio karo laikais ir vėliau Švedijos mobilizaciniai pajėgumai siekė 700 tūkst. žmonių, o dabar jie nesiekia septintosios to dalies.

Be to, anksčiau veikė labai efektyvus mobilizacijos mechanizmas, o dabar jį reikia kurti vos ne nuo nulio“, – apgailestavo Alfa.lt pašnekovas.

Labai svarbūs laivyno ir aviacijos stiprinimo elementai, kurie taip pat primena Šaltojo karo laikų koncepciją duoti priešui pirmą atkirtį, kol jis dar nepasiekė pačios Švedijos.

Jonas Ohmanas tarnybos kariuomenėje metais.

Asmeninis archyvas

Nemažai dėmesio skiriama ir savanorių pajėgoms, kurios yra palyginti neblogai parengtos ir bent jau teoriškai karo atveju surinktų apie 40 batalionų.

„Tiesa, iki šiol yra neaiškumų, kokiu mastu jie turėtų dalyvauti tiesioginiuose karo veiksmuose arba vykdyti kitas funkcijas“, – sakė „Blue Yellow“ įkūrėjas.

Visuotinės gynybos doktrinos šalininkas J. Ohmanas pažymėjo, kad kartais trukdo neteisingas šios doktrinos supratimas.

Visuotinės gynybos esmė yra ne visų piliečių varymas į apkasus, o visuomenės parengimas karui, kai kiekvienas pilietis nuo valdininko iki studento žinotų savo vaidmenį ir vietą tokioje kritinėje situacijoje.

Pasak buvusio švedų desantininko, dabartiniame gynybos planavime atsirado labai svarbus naujas faktorius – atvira sąveika su NATO.

Nors Švedija ir nėra Aljanso narė, bendradarbiavimas nuolat auga, rengiama vis daugiau bendrų pratybų su NATO valstybėmis ir apskritai vis labiau kliaujasi idėja, kad prireikus NATO galbūt ir neįsikištų tiesiogiai, bet be paramos Švedijos tikrai nepaliktų.

Taip pat aktyvėja Švedijos karinis bendradarbiavimas su Suomija, kuri svarsto galimybę įsigyti švediškų naikintuvų.

Tačiau svarbiausia, kad labai suintensyvėjo bendrų pratybų grafikas, kas yra palyginti nauja.

Švedų savanoriai pratybose. Wikipedia.org

Bendras karas

Kodėl Švedija apskritai nusprendė, kad Baltijos šalių gynyba – jos nacionalinio saugumo interesas? Anot J. Ohmano, stebėtis neverta, nes Švedija yra viena didžiausių investuotojų Baltijos šalyse ir Baltijos šalių saugumas atliepia daugybę pačios Švedijos interesų.

„Tai liečia tiesioginius, strateginius Švedijos interesus. Kitaip tariant, čia yra ką ginti“, – aiškino Alfa.lt pašnekovas.

„Iki kokio lygio realus ir „gyvas“ Švedijos ryžtas ginti Lietuvą ir kiek tam ruošiamasi – net nedrįstu spekuliuoti.

Pradėkime nuo to, kad karo atveju Švedija faktiškai neturi pakankamai pajėgų, kad apgintų pati save. Vienas svarbiausių dalykų kare – rezervai, kurių Švedija šiuo metu neturi“, – svarstė J. Ohmanas.

Tai nereiškia, kad Švedija negalėtų padaryti visiškai nieko. Pavyzdžiui, svarstoma galimybė karo Baltijos šalyse atveju leisti NATO pajėgoms naudotis Švedijos infrastruktūra.

Be to, atsižvelgiant į tai, kad modernus karas pasižymi daugybe niuansų ir nevyksta vien konvenciniuose mūšių laukuose, Švedija galėtų mums padėti tokiose srityse kaip kibersaugumas, kuriame švedai yra gerokai pažengę.

„Turime būti realistai. Šiandieninė Švedija – ne XVII a. galybė ir jos galimybės suteikti pagalbą yra labai ribotos. Todėl ir lūkesčiai turėtų būti atitinkami.

Bet tai nereiškia, kad galimybių nėra jokių. Daugelyje sričių Lietuva ir Švedija tikrai turėtų daugiau bendradarbiauti.

Turime dalytis patirtimi ir idėjomis jau apie pačią gynybos koncepciją, gynybos modelius ir taktiką, nes iššūkiai abiem mūsų šalims yra panašūs. Norėčiau to matyti daugiau“, – teigė pašnekovas.

Pasak Alfa.lt pašnekovo, šiandien stiprindami karybą, turime skirti labai daug dėmesio ne tik planavimui, bet ir planų įgyvendinimui.

„Tiek Lietuvoje, tiek ir Švedijoje mane tiesiog erzina paplitęs požiūris, kad viską padarys kariuomenė, o visuomenė tik stebės.

Jei šito nepakeisime, kritiniu atveju piliečiai tik dairysis aplinkui, nesuvokdami, ką jiems daryti, todėl privaloma ne tik svarstyti, bet ir realiai ruoštis visuotinei gynybai“, – sakė J. Ohmanas.

Visby klasės korvetė. Wikipedia.org

Pasimokyti iš suomių

Suomija – griežtai neutrali valstybė, bet nereikia apsigauti, kad ji nesirūpina savo gynyba, net jei tuo ir nesigiria.

„Suomiai niekada nieko apie tai nesako, bet tai nieko nereiškia – savo gynybai jie skiria be galo daug dėmesio“, – teigė Alfa.lt pašnekovas.

Pavyzdžiui, jei kalbame apie visuotinę gynybą, Suomija niekada nebuvo šios doktrinos apleidusi nuo pat skaudžių Žiemos karo laikų ir šiandien jos mechanizmą yra ištobulinusi iki tokio lygio, kurio galėtų pavydėti labai daug valstybių.

„Nenoriu nieko įžeisti, bet, mano nuomone, debatai gynybos koncepcijos atžvilgiu Lietuvoje yra be galo primityvūs.

Kariuomenė paversta „šventa karve“, kurios negalima kritikuoti. Gynybai užtikrinti tikrai daroma ne tiek, kiek reikėtų.

Švedijoje šiuo atžvilgiu taip pat yra trūkumų, bet yra skiriamas rimtesnis dėmesys „pilkosioms karybos zonoms“ – infokarams ir panašiai“, – kritikavo J. Ohmanas.

Apskritai, Alfa.lt pašnekovo nuomone, planų realizavimo, kad jie neliktų tik popieriuje, abi mūsų šalys galėtų pasimokyti iš Suomijos beveik visose srityse – nuo konvencinių veiksmų iki visuomenės parengimo karo atvejui.

Be to, suomiai lenkia ir lietuvius, ir švedus vienu ypač svarbiu karo psichologijos aspektu – visas jų pasirengimas gynybai vykdomas su mintimi, kad jie ginsis vieni, o Lietuva ir vis labiau Švedija deda didžiausias viltis į išorinę pagalbą.

„Nesakau, kad nereikia pasitikėti sąjungininkais, bet statyti ant šios kortos viską – neprotinga“, – pabrėžė J. Ohmanas ir pabrėžė, kad pats karo ir pavojaus suvokimas yra svarbus bet kuriam žmogui:

„Kodėl šiandien aš dirbu Ukrainoje?  Aš pats buvau Švedijos visuotinės gynybos sistemos dalimi.

Aš puikiai suvokiau, kokios grėsmės iškilo Lietuvai po 2014 m., ir anuomet manyje pabudo kažkuri mano dalis, kuri grėsmės akivaizdoje sakė: reikia eiti ir daryti.“

Švedų desantininkų pratybos kalnuose. Jonas Ohmanas centre.  Asmeninis archyvas