Svajonė - ne tik numirti blaiviam, bet ir surasti sūnų, atsiprašyti jo

"Būdavo, iš visų ligonių ir globos namų pabėgu arba girtą išveja. 

Nakvynės ieškojau uždaruose kiemuose po stogeliais, kai grįždavau pasipinigavęs. Būdavo, žiemą žurnalistai atkasa man veidą iš po sniego - filmuoja, ima interviu.

Žmogus, turintis kojas, tiek nepadarys, kiek aš - be kojų..." - kalbėjo Vytautas, kuris sako, kad kai jo gyvybė kabojo ant plauko, Dievas už jo ir ištraukdavo.

Dabar jaučiasi taip, tarsi Dievas jį būtų sukūręs iš naujo, ir ėmė branginti gyvenimą, kurį pamatė blaiviomis akim.

Niekas, tik pats alkoholikas žino, ką reiškia būti padugne, ir ne vienas turbūt rinktųsi mirti garbingiau, nors ir nuo vėžio, negu iš lėto žudytis.

Alkoholizmas - psichikos liga, ir valia čia niekuo dėta; ji nepadeda sveikti nuo turberkuliozės ar reumato.

Iš vienintelio tikro būsto, kur priregistravo sesuo, buvo išmestas į gatvę. Tada jau buvo netekęs abiejų kojų. Pirmosios neteko, kai girtas po darbo pas ūkininką ėjo iš į "tašką": tvyrojo rūkas, pervažiavo sunkvežimis, atsipeikėjo ligoninėje.

Antrosios kojos neteko po ketverių metų - ją nušalo, nes Vytauto būste buvo kone 30 laipsnių šalčio...

Pirma taurelė buvo pražūtinga

"Augau dešimties vaikų šeimoje. Tėvas buvo "pijokas", mušdavo mamytę, o ši pranešdavo: "Slibinas pareina", ir visi vaikai iššokdavo pro langus, slėpdavosi pas kaimynus", - pasakojo žmogus.

Kai tėvas su sugėrovais išeidavo parūkyti, penkerių metų vaikas ropšdavosi ant stalo ir išgerdavo svaigalų likučius iš butelių.

Sušalęs, alkanas amžinai būdavo, o tie velnio lašeliai - saldūs.

Tėvas, radęs vaiką užmigusį ant stalo, didžiuodamasis sakydavo: "Tai bent mano sūnus - tikras vyras!" 

Vėliau tėvas užrašė anglimi ant sienos: "Jūs Lietuvoj akmenį graušit" ir išsidangino į Kazachstaną. Vytuką išsiuntė pas močiutę į Dzūkiją, tuomet buvo jau septynerių, dėdės miške virdavo "samagoną", ir vėl visi linksminosi, kai vaikis priliuobęs šokinėjo it beždžionėlė.

"O tada jau stipriai įsišaknijo potraukis svaigalams. Žmonės mane išnaudojo: už butelį sukasdavau daržus", - sakė Vytautas.

Meilė ir mirtis

"Nuo dvylikos metų pradėjau dirbti statybose, iki brandos, buvau savamokslis mūrininkas. Palangoje per išgertuves susipažinau su Valečka. Ji buvo man labai graži, bet gėrė smarkiau už mane.

Giminės atkalbinėjo, sakė, ar nematai, kad išgėrusi ji išsirengia, kabinėjasi prie vyrų; buvau aklas, sakiau, kad jie man pavydi. Susituokėme, gimė sūnelis Andrius", - pasakojo Vytautas.

Buvo pavydus, vengė kompanijų, tad gėrė dviese su žmona, nuo vaiko pasislėpę už spintos.

Pagailo žmogui sūnaus, kad tas blaivių gimdytojų nemato, siūlė žmonai "užraukti". Negeria savaitę, dvi, o žmona nesiliauja. Ieško jos po kelias paras, randa su vaiku katilinėje su "kačegarais" švenčiančią, vaikelis murzinas, išbadėjęs.

"Tada pradėjau ją skriausti visaip - iš tos meilės. Aš ir dabar esu kvailai pavydus, jei dar kada rasčiau moterį - tai verčiau jau baidyklė būtų, kad niekas į ją nežiūrėtų", - sakė visą gyvenimą girto ašaromis atgailavęs žmogus.

Vieną dieną Vytautas grįžo namo į jiems skirtą butą, - aptiko Valečką su kitu. Išleido balkone uždarytą sūnų.

Kavalierius jam pro tarpkojį išsprūdo... 

Joks darbdavys nenorėjo

Kai buvo  penkiasdešimtmetis vyras, joks darbdavys nenorėjo, pas ūkininkus triūsė už valgį, praėjo visus nuopuolio ratus: "Vis galvojau, kad turiu sūnų ir manęs laukiančią mylimą Anušką.

Galvojau, nuo šiandien gersiu protingai. Nusiperku butelį, o rytą žiūriu - butelių kalnas, palėpės durys atidarytos, kišenės iškraustytos...

Paskutinį pusmetį gėriau ne dėl malonumo, o dėl to, kad puvau gyvas, kūną skaudėjo, užmigt negalėjau.

Gailestingieji samariečiai mane įkišdavo į kokius globos namus. Vienuose negėriau aštuonis mėnesius. Bet aš nervingas, nepakeliu neteisybės: vėl užgėriau, triukšmavau, nuvežė mane į Švėkšną.

Pabuvęs čia susiruošiau į laisvę, parašiau pareiškimą, kad atsisakau gydymo. Atėjau pas departamento vedėją, o tas ir sako: "Niekur tu neik. Aš būsiu tavo globėjas."

Su juo buvo pakalbėjęs mano gydytojas. Jis - kaip tėvas man. Tai Dievo man siųstas angelas sargas. Mes kasdien kalbamės, jis pasiūlė man laiškus rašyti - Anuškai, seserims. Per naktis ir rašau, skaitau Naująjį Testamentą.

Na, ir pradėjau analizuoti, narplioti savo gyvenimą. Dabar visi priklausomybės ligų skyriaus pacientai manęs klausosi, lyg būčiau profesorius, o juk aš buvau degradavęs...

Lankau visus psichoterapijų užsiėmimus. Aš dabar gerti nenoriu, esu dvasiškai pabudęs. Matau, kaip esu atsilikęs nuo gyvenimo.

Man suteikė viltį, kad susikursiu dar savo gyvenimą. Ir tai - ne tuščios kalbos.

Globėjas atvėrė manyje žmogiškumą, tai, kas buvo giliai užgožta", - sakė vyras, laukiantis eilės, kai jam bus pritaikyti kojų protezai. Galvoja, kad ilgainiui išmoks vaikščioti be ramentų.

Vytauto svajonė - ne tik numirti blaiviam. Jis nori surasti sūnų, atsiprašyti jo, puolęs į kojas. Nori susirasti seseris, kad šios pripažintų jį kaip brolį, įsitikinusios, kad jis pasikeitė.

"Alkoholizmas - žiauri liga, sunaikinanti viską. Mesti nuodą gali bet kas, tik reikia jame surasti ir atverti žmogų.

Ar nesu globėjui eksperimentinis triušis? Dievas neturi eksperimentinių triušių, jis myli savo vaikus", - sakė naujam gyvenimui prisikėlęs Vytautas.

Galima tik stebėtis, kad daugelis žmonių juo tiki...