Svaja ir Mindaugas Kundrotai: „Pailsėjusi galva - puiki daugelio ligų profilaktika“

Abu pašnekovai eina labai atsakingas pareigas Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje: Mindaugas yra direktoriaus pavaduotojas, gydytojas ortopedas traumatologas, o Svaja - Dienos chirurgijos centro vadovė, gydytoja akušerė ginekologė, tačiau abu vienbalsiai akcentuoja, kad gyvenime svarbiausia - ne darbas, karjera ar materialinės vertybės, o širdies ramybė ir harmonija.

Dirbate skirtingose sveikatos apsaugos srityse. Kokias įvardintumėte pagrindines ligų priežastis?

Mindaugas: Daugumos ligų ir traumų kaltininkas yra pats žmogus: dėl savo gyvenimo būdo, įpročių, pomėgių, priklausomybių, neįžvalgumo, lengvabūdiškumo, neatsakingo elgesio ir t. t. Genetiškai iš anksto nulemtų ligų dalis yra nedidelė.

Svaja: Ne veltui juokais sakoma, kad visos ligos nuo nervų. Bet iš tiesų teigiamos, šviesios mintys, pailsėjusi galva - puiki daugelio ligų profilaktika.

Mindaugas: Tokia tad fizika ir metafizika.

Kokie didžiausi mediko profesijos pliusai ir minusai?

Svaja: Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Rytais užverdama jaukių namų duris žinau, kad esu reikalinga ne tik savo šeimai, bet ir pacientams bei kolegoms. Galiu padėti žmonėms, ir tai man patinka.

Mane teigiamai nuteikia galimybė dirbti dideliame kolektyve, skleisti teisingas ir naudingas medicinines žinias savo pacientėms. Stengiuosi su kiekvienu elgtis taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su manimi.

Deja, ne visada geras žinias pacientams tenka pasakyti. Mes esame tie lakmuso popierėliai, kurie turi sugerti pacientų neigiamas emocijas, skundus, perleisti juos per save, įsijausti į ligonio būklę. Tai yra sunkioji mediko darbo pusė.

Mindaugas: Gydytojo darbe mažai rutinos. Kasdien tenka susidurti su įvairiomis situacijomis, greitai ieškoti sprendimų. Dažnai net panašios situacijos reikalauja skirtingų veiksmų. Sakoma, kad medicinoje gali įvykti net tai, kas iš viso negali įvykti.

Taigi, darbas - nenuobodus. Iš kitos pusės - pacientai į medikus kreipiasi ne smagiausiais savo gyvenimo momentais. Be neigiamų emocijų, tokiomis kritinėmis situacijomis išryškėja ir kitos žmogiškosios ydos.

Populiaraus serialo herojus daktaras Hausas sako: „Visi pacientai meluoja.“ Kad neįklimptum, tenka nuo viso to atsiriboti, savotišką šarvą užsidėti, todėl medikams nesvetimas juodasis humoras, nesunku tapti lengvu ciniku.

Kokie buvo jūsų argumentai, kai rinkotės mediko profesiją? Ar jie pasitvirtino po daugelio darbo metų šioje srityje?

Svaja: Tais laikais, kai mes baigėme mokyklą, jeigu mokinys gerai mokėsi, buvo protingas ar įdėdavo daug pastangų, jis rinkdavosi arba mediciną, arba teisę, arba žurnalistiką. Kitų specialybių tarsi nebuvo.

Tikrai netapome mes medikais iš pašaukimo. Meilė šiai profesijai gimė studijuojant, dirbant.

Žinoma, jeigu visai ta specialybė netiktų, bijotum - tai net studijų nebaigtum. Daug kas ir nebaigia, nes medicinos mokslai yra sunkūs, bet kartu ir labai įdomūs, nes sužinai daug apie save.

Mindaugas: Mano šeimoje, giminėje, artimoje aplinkoje gydytojų nebuvo. Mokiausi gerai, baigiau mokyklą su aukso medaliu. Tai mokytojai man piršo mediciną, o aš iš jaunatviško užsispyrimo tam aršiai priešinausi…

Buvo momentas, kai svajojau apie archeologiją, domėjausi istorija. Tai man iki šiol įdomu.

Mokykloje mieliau sportavau nei į šokius vaikščiojau, ir mąsčiau kažkaip susieti savo gyvenimą su sportu. Sužinojęs, kad Vilniaus universitete galima studijuoti sporto mediciną, per atvirų durų dienas nuvažiavau pasižvalgyti. Nuvedė mus į prozektoriumą ir man ten pasirodė labai įdomu, taip ir užsivedžiau. Tik įstojau ne į Vilniaus, o į Kauno medicinos institutą.

Svaja: O aš norėjau būti stiuardese, veterinare...

Ar judu susipažinote studijuodami?

Svaja: Aš gimusi Klaipėdoje, Mindaugas - Palangoje. Visą vaikystę, jaunystę abu praleidome pajūryje, tačiau susitikome Kaune, studijuodami Kauno medicinos institute. Tik ne paskaitose, o studentų šokių kolektyve.

Draugas šokėjas atsivedė draugą krepšininką į repeticiją pasižiūrėti. O kadangi kolektyve trūko vyrukų, vadovas griebė sportininką ir mudu pastatė į porą. Iš pradžių jis man apmindė kojas, taip ir susipažinome.

O paskui susišokote? Ar dabar dar šokate?

Svaja: Šokame, paskutinį kartą visai neseniai, prieš gerą mėnesį šokome. Šokame per renginius, šventes, vakarėliuose. Repeticijų nelankome.

Esame bandę prieš vieną teminį vakarėlį išmokti šokti tango. Repetavome mėnesį, bet pavyko tik pusėtinai… Tai labai sunkus šokis. Man atrodo, kad lietuviams pagal charakterį ir gyvenimo būdą jis yra svetimas, tad reikia labai daug mokytis, kad jį gerai sušoktum.

Bet valsą sušokti mokame, dar galime ir polką su ragučiais sutrypti.

Širdies ramybė - pats prabangiausias jausmas.

Ką veikiate rudens savaitgaliais, kai lyja lietus?

Svaja: Mes vadovaujamės posakiu, kad nėra blogo oro, yra bloga apranga. Turime mažą, judrų šuniuką pinčerį, kurį mėgstame vedžioti. Tad mūsų savaitgaliai prasideda ir pasibaigia pasivaikščiojimais prie jūros, nes mes gyvename prie jūros Palangoje. Žinoma, vaikštome ir miško takeliais, maršrutus keičiame...

Mindaugas: Tačiau visada jūrą aplankome. Mums jūros reikia.

Svaja: Mano tėtis buvo jūrininkas. Galbūt iš jo ta meilė jūrai ir vandeniui... Bet man jūra graži tik nuo kranto žiūrint.

Mindaugas: Aš su jūra susipažinau iš arčiau - dvejus metus po studijų dirbau laivo gydytoju.

Na, o prieš keletą metų iš Svajos gavau įspūdingiausią dovaną - plaukimą legendine jachta „Ambersail“ per Viduržemio jūrą. Tai buvo visiškai fantastinė patirtis buriuoti jūroje sportine kreiserine jachta su profesionaliais buriuotojais.

Kokią pamoką jums suteikė jūra?

Mindaugas: Jūra išgrynina mąstymą. Jūroje supranti, kad daugelis dalykų, kurie atrodo labai svarbūs krante, iš tiesų yra visai nesvarbūs. Pasikeičia požiūris į daug ką.

Buriavimas jūroje yra jėga. Tai patirtis, kuri išgrynina ir apvalo.

Svaja, ar jūs turėjote panašių patirčių, kokiomis vyras dalijasi?

Svaja: Nesu siurprizų ir ekstremalių patirčių mėgėja. Mane nelabai traukia kelionės laivais ir ypač jachtomis. Na, nebent prabangus kruizas…

Žinoma, esu tai išbandžiusi. Visas baimes galima įveikti su savimi dirbant.

Mano vyras yra stichijų ir kelionių mėgėjas, o man reikalingi namai. Net iš pačių gražiausių vietų, kuriose teko būti, man norisi grįžti namo. Savi namai man yra mieliausi.

Mindaugas: O pasivaikščiojimai prie jūros - tai mūsų savaitgalio ritualas. Darbo dienomis tokios prabangos neturime, trūksta laiko. Laikas yra prabanga.

Kas dar jums yra prabanga, kaip ją suprantate?

Svaja: Man prabanga yra gera emocija ir gera savijauta, nepriklausomai nuo to, kokioje situacijoje būčiau. Nemėgstu nieko daryti per prievartą, taip pat ir bendrauti ar šypsotis.

Širdies ramybė man yra pats prabangiausias jausmas.

Mindaugas: Pritariu. Ne materialinės vertybės, o harmonijos pojūtis - švari galva ir rami sąžinė yra prabanga. Ir galimybė veikti tai, ką nori, arba iš viso nieko neveikti, jeigu tuo metu nesinori.

Kada ateina suvokimas, kas yra tikrosios vertybės, kartu su branda?

Mindaugas: Kiekviename amžiuje yra skirtingos vertybės ir suvokimas. Negalėčiau pasakyti, kad sulaukęs brandaus amžiaus jau suvokiu viską teisingai. Kiekvienas amžius turi savo vertybes.

Svaja: Kai mes buvome tokio amžiaus, kokie dabar yra mūsų vaikai, tada ir mūsų vertybės buvo kitos. Tada norėjosi dalyvauti vakarėliuose iki paryčių, šėlti su draugais. Kiekviename gyvenimo tarpsnyje savi privalumai.

Mindaugas: Jeigu būdamas trisdešimties turėtum penkiasdešimtmečio protą, gyventi tikriausiai būtų nuobodu.

Kartais ir penkiasdešimtmečiai pasižymi dvidešimtmečio protu, arba nusiperka motociklą...

Mindaugas: Amžiaus vidurio krizė, kitaip sakant.

Svaja: O gal žmogui tik sulaukus penkiasdešimties tokios galimybės atsivėrė. Galbūt motociklas buvo jo svajonė.

Paminėjote, kad jums svarbu daryti tai, ką mėgstate. Kokie jūsų pomėgiai, kas miela širdžiai?

Svaja: Skaityti gerą knygą ir tuo mėgautis pamiršus visus darbus ir rūpesčius. Knygos mano atgaiva tiek lietingu oru, tiek ir vasarą, per atostogas. O vyras kiekvieną dieną atranda laiko paskaityti.

Ką šiuo metu skaitote, kokią knygą galėtumėte rekomenduoti?

Svaja: Be abejo, abiem tenka skaityti profesinę literatūrą. O iš grožinės - visai neseniai perskaitėme Jeffrey'o Archerio romaną „Kainas ir Abelis“. Rekomenduočiau.

Mindaugas: AŠ mėgstu vienu metu skaityti kelias knygas: vieną rimtesnę, mokslo populiarinimo, istorinę ar pan., ir kitą - lengvesnio turinio.

Ar grįžtate prie tų pačių knygų, ar skaitote jas kelis kartus?

Mindaugas: Anksčiau grįždavau, dabar renkuosi vis naujas.

Perkate knygas ar lankotės bibliotekoje?

Svaja: Perkame, atsisiunčiame, dalinamės su kolegomis.

Mindaugas: Aš mėgstu siųstis elektronines knygas ir skaitau planšetėje. Nes su popierinėmis knygomis atsiranda problema, kur jas laikyti namuose.

Ar turite daugiau hobių?

Mindaugas: Keliauti. Mėgstame važinėtis dviračiais.

Ar pavyko kur nors išvykti per karantino laikotarpį?

Svaja: Taip, pavyko, ir ne vieną kartą. Šiuo laikotarpiu mūsų kelionės buvo šeimos susitikimai. Turime dvi dukras ir abi jos gyvena užsienyje.

Vyresnioji Simona - taip pat medikė, gydytoja anestezologė-reanimatologė, šiuo metu baigia rezidentūrą Vokietijoje. Jos vyras Gediminas taip pat medikas, kraujagyslių chirurgas.

O jaunėlė Meda studijuoja tarptautinio verslo ir komunikacijos magistrantūroje ir dirba Portugalijoje, Lisabonoje.

Taigi mūsų šeimos susitikimai būna arba Lietuvoje, arba Vokietijoje, arba Portugalijoje.

Kokie didžiausi jūsų šeimyninių išvykų atradimai?

Mindaugas: Praeitą vasarą dukra su vyru Vokietijoje persikėlė į savo svajonių vietą - į Bavariją, arčiau kalnų. Jiedu - taip pat kelionių maniakai, o Bavarija nuostabi vieta keliauti, į kurią pusę eisi - yra ką pamatyti. Mes žavėjomės šiuo kraštu tiek vasarą, tiek ir žiemą. Taip pat jau neblogai pažįstame Lisaboną ir Portugaliją, pavasarį aplankėme ir Azorų salas.

Gal slidinėjate?

Mindaugas: Ne. Aš juk traumotologas, tai man dažniau tenka susidurti su tais, kurie grįžta po slidinėjimo... Juokauju, yra ir mano kolegų, kurie slidinėja, bet manęs šis užsiėmimas nesuviliojo.

Svaja: Mes mieliau kopinėjame po kalnus. Su vaikais taip ir leidome laiką: jie slidinėjo kalnuose, o mes kopinėjome.

Ar labai ilgitės dukrų? Kaip išgyvenote atsiskyrimo periodą?

Svaja: Natūraliai. Sunkiausias momentas buvo, kai dukros išvažiavo studijuoti į Vilnių. Kai jau negalėjome kiekvieną dieną apsikabinti, pasikalbėti, pasiguosti.

Mindaugas: Laimei, tarp dukrų yra aštuonerių metų amžiaus skirtumas, tad atsiskyrimas neįvyko vienu metu. Iš pradžių išgyvenome atsiskyrimą su viena, paskui - su kita.

Svaja: O kai abi išvyko į užsienį, jau didelio pokyčio nebuvo, nes vis tiek nuolat susiskambiname, pagal galimybes susitinkame. Tad bendravimo trūkumo nejaučiame.

Juk vaikus ne sau augini, o pasauliui.

Ar džiaugiatės, kad dukra pasirinko mediciną ir ar liūdite, kad kita nepasirinko?

Svaja: Nė vienai dukrai specialybės neprimetėme ir savo kasdienybėje mediko profesijos nei idealizavome, nei juodinome. Džiaugiamės abiejų pasirinkimais, o liūdėti neturime dėl ko - joms abiem puikiai sekasi ieškoti ir rasti savo kelius.