Susipažinkite: kas ir kaip pavadina ligas

Pagerbiant gydytojus

Labiausiai paplitęs atvejis - kai liga arba būklė pavadinama pirmojo ją aprašiusio arba paskelbusio jos tyrinėjimo rezultatus gydytojo (arba kelių gydytojų) pavarde. Beje, toks pavadinimas yra laikomas labai garbingu, specialisto nuopelnų pripažinimo ženklu, bet dažnai būna, kad nuo ligos aprašymo publikavimo iki pripažinimo praeina daug laiko.

Štai Londono vaistininkas ir gydytojas Džeimsas Parkinsonas (James Parkinson), 1817 m. paskelbęs savo esė apie drebamąjį paralyžių (An Essey on the Shaking Palsy) - ligą, kuria sirgo trys jo pacientai ir dar trys Londono gatvėse jo stebėti žmonės, - niekaip negalėjo pagalvoti, kad jo vardas dėl to taps žinomas visam pasauliui.

Aktyviai dalyvaudamas politikoje, domėdamasis geologija ir paleontologija, jis, ko gera, pamąstydavo apie nacionalinę šlovę, bet neįtarė, kad praėjus maždaug pusei amžiaus po publikacijos (ir autoriaus mirties) prancūzui psichiatrui Žanui Martenui Šarko (Jean Martin Charcot) pasiūlius, drebamasis paralyžius bus pavadintas Parkinsono liga.

Šiandien ji - dažniausia neurodegeneracinė liga po Alchaimerio ligos (dar vienas pavyzdys, kai liga buvo pavadinta ją aprašiusio gydytojo Aloizo Alchaimerio (Alois Alzheimer) vardu, taip pat po jo mirties).

Reikia pasakyti, kad Dž.Parkinsonas apsiriko dėl ligos kilmės ir nėra pirmasis, atradęs ligą: simptomai, panašūs į Parkinsono ligos požymius, aprašomi jau senovės egiptiečių rankraščiuose.

Kiti ligų, pavadintų jų atradėjų arba jas mokslinėje literatūroje aprašiusiųjų vardais, pavyzdžiai: Dauno sindromas (pirmą kartą aprašytas 1866 m. anglų gydytojo Džono Dauno (John Down)), leišmaniozės (grupė parazitinių ligų, kurias sukelia britų patologo ir karo mediko Viljamo Leišmano (William Leishman) aprašytosios leišmanijos) ir Bazedovo liga (sukelia skydliaukės hormono perteklius, pavadinta 1840 m. ją aprašiusio vokiečių gydytojo Karlo Adolfo fon Bazedovo (Karl Adolph von Basedow) vardu).

O 28 metų studento mediko iš Peru Danielio Kariono (Daniel Carrion) vardu buvo pavadinta liga, nuo kurios jis mirė, atlikdamas eksperimentą su savimi. Jo mirties diena buvo paskelbta Peru medicinos diena, o jis pats - nacionaliniu didvyriu.

1885 m. D.Karionas susidomėjo dviem keliuose Peru regionuose siaučiančiomis ligomis: La Orojos karštlige ir perujietiškomis karpomis. Pirmoji dažnai baigdavosi mirtimi, o antrajai buvo būdingas odos bėrimas mazgeliais, primenančiais dideles, niežtinčias ir kai kada kraujuojančias karpas

. Norėdamas įrodyti, kad abiejų ligų priežastis yra ta pati, jis sau suleido kraujo iš paciento „karpos", po trijų savaičių pajuto La Orojos karštligės simptomus, apie savaitę protokolavo savo ligos eigą, pablogėjus savijautai pavedė ligą aprašinėti draugams ir praėjus 40 dienų po užsikrėtimo mirė. Taip jis įrodė: karštligės ir karpų ryšys yra.

Abiejų ligų priežastį po 20 metų nustatė Peru mikrobiologas A.Bartonas (A.Barton). Pasirodė, kad La Orojos karštligė - ūminė Kariono ligos forma, o karpos - lėtinės formos pasireiškimas. Jas sukelia bakterijos, patenkančios į organizmą įkandus vabzdžiams, vėliau pavadintos bartonelėmis. Kitas Kariono ligos pavadinimas - bartoneliozė.

Pagerbiant ligonius

Kai kada, tiesa, gerokai rečiau, ligos pavadinamos ir ligonių pavardėmis, paprastai tų, kurių liga buvo pirmą kartą aprašyta. Tokios rūšies pavyzdžiai - Hartnupo ir Mačado-Džozefo ligos. Abi - retos paveldimosios ligos. Pirmoji yra susijusi su kai kurių aminorūgščių neįsisavinimu, dėl kurio pažeidžiama visa eilė organizmo sistemų, antroji - neurodegeneracinė liga.

Hartnupo liga pirmą kartą buvo aprašyta 1950 m. britų Hartnupų šeimos pavyzdžiu, o antrosios pavadinimas kilęs iš dviejų į JAV iš Azorų salų emigravusių šeimų palikuonių pavardžių, kurių pavyzdžiu buvo aprašyti ligos simptomai, eiga ir priežastys.

Ligos su „vardiniais" pavadinimais turi ir įprastus mokslinius (ilgus ir sudėtingus) pavadinimus, kurie yra lygiagrečiai vartojami su vardiniais. Pavyzdžiui, Mačado-Džozefo liga taip pat žinoma kaip 3-ojo tipo spinocerebeliarinė ataksija.

Panašiai yra ir su šonine amiotrofine skleroze (ŠAS) - dar viena progresuojančia neišgydoma neurodegeneracine liga, laimė, labai reta. Medicininėje literatūroje ji dar yra žinoma kaip Šarko liga (jau minėto Ž.M.Šarko garbei) ir Lu Gerigo liga. Pastarasis pavadinimas paprastai naudojamas anglakalbėse šalyse, ypač Amerikoje, ir tai nekeista, nes Lu Gerigas (Lou Gehring) buvo legendinis XX a. 3-4 deš. beisbolininkas, pripažintas vienu geriausių šimtmečio žaidėjų.

Sportą jis metė būdamas vos 36-erių kaip tik dėl ŠAS ir po dvejų metų mirė. Tragiškas sportininko likimas taip pribloškė publiką, kad klastingai ligai „prilipo" jo vardas ir tai padėjo atkreipti dėmesį į šį susirgimą. Mūsų laikais ji visiškai galėtų vadintis Hokingo liga - legendinis fizikas S.Hokingas (S.Hawking) nuo 1960-ųjų sirgo ŠAS, bet, skirtingai nei dauguma kitų, nugyveno 76 metus (paprastai susirgusieji ŠAS užgęsta per kelerius metus).

Pagerbiant literatūrinius personažus

Dar vienas sindromo arba ligos pavadinimo atsiradimo variantas - juos pavadinti literatūrinio personažo su tam tikromis ryškiomis savybėmis vardais. Taip medicininėje literatūroje be kitų atsirado Alisos Stebuklų šalyje ir Miunhauzeno sindromai.

Pamenate, kaip Alisa L.Kerolo pasakoje tai sumažėdavo iki kelių centimetrų, tai daug kartų padidėdavo? Pasaka yra pasaka, bet joje esama tiesos grūdo: žmogui gali taip nutikti ir nevartojant psichoaktyvių medžiagų. Šio sindromo kamuojamas žmogus savo kūno dydį ir proporcijas mato iškreiptai. Visa tai gali lydėti haliucinacijos, klausos sutrikimai ir iškreiptas laiko suvokimas.

Ši būsena, atsirandanti migrenos priepuolio metu, sergant epilepsija, encefalitu, galvos smegenų augliais ir dėl kai kurių kitų priežasčių taip pat vadinama kūno schemos sutrikimu arba autometamorfopsija. O nemaloniausia, kad nėra jokių universalių būdų nutraukti šitą šou galvoje, simptomai praeina patys, spontaniškai arba gydant pagrindinę ligą. Sindromą XX a. 6-ojo deš. viduryje aprašė britų psichiatras Dž.Todas (John Todd), jis ir pasiūlė „pasakišką" pavadinimą; kai kada liga dar vadinama Todo sindromu.

Miunhauzeno sindromo kamuojamas žmogus perdėtai vaizduoja arba dirbtinai sau sukelia ligos simptomus, kad būtų apžiūrėtas, gydomas, guldomas į ligoninę, operuojamas, taip pat kuria istorijas apie keliones, nuotykius ir kitus įvykius, visiškai kaip baronas. Kartais net fiziškai sau kenkia arba susižaloja. Kam? Kad sulauktų dėmesio, užuojautos, rūpesčio, simpatijos ir psichologinės paramos. Pavadinimą sindromui sugalvojo britas R.Ešeris (R.Esher), 6-me deš. aprašęs jį moksliniame straipsnyje.

Pagerbiant šventuosius

Didžiuliame sąraše yra ir ligų, pavadintų krikščionių šventųjų vardais. Pirmasis tokios ligos pavyzdys - laimė, šiandien jau išnaikintas ergotizmas, kurio viena iš formų ilgai buvo vadinama „šv.Antano ugnimi".

Ergotizmą sukelia apsinuodijimas skalsėmis - parazitinių javų grybeliu. Skalsės tūkstantmečius kėlė pavojų žmogui: vos tik stodavo drėgna ir šalta vasara, grūdines kultūras gausiai pažeisdavo grybelis, o nežinodami apie pavojų žmonės juos naudodavo maistui.

Grybelis sukeldavo viduriavimą, spazmus ir konvulsijas (konvulsinė forma) arba pažeisdavo audinių kraujotaką ir sukeldavo gangreną (gangreninė forma - šv. Antano ugnis), o abiem atvejais - psichozę, maniją ir kitus centrinės nervų sistemos pažeidimus. Liga neretai baigdavosi kankinama ligonio mirtimi, o ergotizmo epidemijų būta ne kartą. Paskutinieji ligos protrūkiai buvo užfiksuoti XIX a.

O kuo čia dėtas šv.Antanas Didysis, vienuolinio gyvenimo tėvas, gyvenęs III-IV a. dabartinio Egipto teritorijoje? Mat viduramžiais sergančiuosius ergotizmu slaugydavo šv. Antano ordino vienuoliai (antonitai); taip pat jie vienuolynuose kaupdavo skalsėmis neužkrėstų grūdų atsargas ir juos dalindavo žmonėms kilus ligos protrūkiui.

Kitas ligos, pavadintos šventojo vardu, pavyzdys - šv.Vito šokis arba reumatinė chorėja, kitaip - Sidenhemo chorėja (Thomas Sydenham, pirmasis aprašęs ligą, gyveno XVII a. ir yra laikomas anglų medicinos tėvu). Ji pasireiškia nekontroliuojamais iš pradžių veido ir galūnių, o paskui viso kūno trūkčiojimais ir traukuliais, elgsenos sutrikimais, negalėjimu ryti, kalbėti ir pan. Visa tai vyksta organizme plintant streptokokinei infekcijai.

Įdomu, kad prieš T.Sidenhemui viename savo veikalų pasiūlant reumatinę chorėją vadinti šv.Vito šokiu, taip buvo vadinamas visai kitoks reiškinys - šokių manija. XIV-XVII a. Europoje žmonės - iš pradžių keletas, o paskui dešimtys, šimtai ir net tūkstančiai - pradėdavo karštligiškai šokti, kol nugriūdavo iš nuovargio arba susižeisdavo, šokius lydėjo kliedesiai ir haliucinacijos. Per 1518 m. Strasburgo šokių marą apie 400 žmonių šoko kelias dienas, daugelis jų mirė nuo infarktų, insultų ir fizinio išsekimo.

Kokia buvo šios masinės psichozės priežastis, tiksliai nežinoma, vieni tyrinėtojai įvardija apsinuodijimą skalsėmis, nors simptomai nevisiškai sutampa, ir kitomis nuodingomis medžiagomis, kiti mano, kad masiniai šokiai buvo žmonių reakcija į stresą - marą, potvynius ir kitas nelaimes, ir ši reakcija įgaudavo psichinės epidemijos formas. Šv.Vitas buvo laikomas tokių šokėjų globėju.