Superžmogus: fantazijos ir tikrovė

Tragiška Modės istorija

Tuo sunku patikėti, bet tokioje, sakytumei, normalioje šalyje kaip Prancūzija 7-ą dešimtmetį gyveno Didjė šeima, kurioje maža mergaitė Modė tapo savo tėvo Luji (Louis Didier), apsėsto idėjos sukurti fantastinių gebėjimų superžmogų, įkaite. „Bandomuoju triušiu" jis pasirinko tikrą dukterį ir žiauriausiais metodais pradėjo ją ruošti vykdyti nepaprastus uždavinius.

Mergaitės auklėjimas buvo panašus į tyčiojimąsi iš kalėjimo gyventojų. Norėdamas užgrūdinti Modės kūną ir sustiprinti jos dvasią, tėvas nuo vaikystės ją laikė uždarytą, ir dar nežmoniškomis sąlygomis, vertė kęsti šaltį ir alkį. Tėvas ją pratino išgyventi.

Už mažiausią klaidą vaikas būdavo baudžiamas. Patyčios tęsėsi 18 metų, iki mergaitės pilnametystės. Tačiau, užbėgdami už akių, turime pasakyti, kad išugdyti Modės nepaprastų gebėjimų tėvui taip ir nepavyko.

Apie superžmogaus ugdymą jaunasis Luji Didjė mąstė jau seniai, kol Modė nė nebuvo gimusi. 1936 m. Luji iš neturtingo kalnakasio nusipirko jo šešerių metų dukrą Žaniną. Tėvas tik džiaugėsi, galėdamas atiduoti mergaitę, kad ši gyventų geresnėmis sąlygomis.

L.Didjė augino ją griežtai, o kai Žaninai sukako 18 metų, ją vedė. Ši santuoka sukėlė įvairiausių gandų dėl Luji ketinimų. Tačiau šios sąjungos motyvai buvo daug baisesni už bet kokias spėliones.

Žanina, kuri buvo nupirkta šešerių, jau buvo susiformavusi kaip asmenybė, todėl Luji negalėjo įgyvendinti savo planų ir iš jos išauginti superžmogų.

L.Didjė nutarė eiti kitu keliu. Jis užaugino mergaitę ir ją vedė, kad ji pagimdytų jam vaiką, su kuriuo galės eksperimentuoti. Mergaitė Modė gimė 1957 m. ir nuo ankstyvos vaikystės tapo tėvo siekių objektu:

Luji buvo įsitikinęs, kad vaiką teisingai auklėjant, nuolatos fiziškai ir protiškai lavinant galima pasiekti neįtikėtinų laimėjimų.

Be fizinių kankynių ir apribojimų mergaitė buvo mokoma įvairiausių dalykų, elgtis su ginklais, taip pat muzikos. Ji turėjo tobulai groti visais muzikos instrumentais: smuiku, fortepijonu, akordeonu, kontrabosu. Tėvas buvo įsitikinęs, kad koncentracijos stovyklose išgyvenamumo procentas buvo didesnis tarp muzikantų.

Eksperimentiniai tėvų auklėjimo metodai buvo labai žiaurūs. Kaip prisimena pati Modė, mama ją mokė važiuoti dviračiu, visiškai nesijaudindama, kad mergaitė gali pargriūti ir susižeisti.

Priešingai, vietoj užuojautos ir skatinimo žodžių vaikas būdavo baramas ir baudžiamas, jai nebuvo leidžiama verkti ir dejuoti iš skausmo.

Tokiais pačias metodais ji buvo mokoma ir plaukti. Ketverių Modė buvo įmesta į betoninį baseiną su tamsiu lediniu vandeniu ir verčiama plaukti. Mergaitė skendo, springo ir verkė.

Bet kaskart būdavo įmetama į vandenį, o tėvas tvirtino, kad stiprūs žmonės neverkia ir nieko nebijo.

Ypatingai baisūs vargšelei buvo naktiniai būdravimai rūsyje, tarp žiurkių, visiškoje tamsoje. Sužinojęs, kad duktė bijo graužikų, tėvas tyčia užrakindavo ją rūsyje basą, su pižama ir liepdavo medituoti ir tylėti. Modė labai bijojo tų naktinių „meditacijų" ir meldė Dievo, kad greičiau numirtų ir išsivaduotų iš šių kančių.

Ir Modės maldos buvo išgirstos. Kai mergaitei sukako 16 metų, jai buvo pakviestas naujas muzikos mokytojas.

Pagal Modės būklę ir atmosferą šeimoje jis suprato, kas vyksta, todėl įtikino Luji leisti dukrai mokytis studijoje. Mokytojui net pavyko įtikinti užsispyrusį tėvą leisti mergaitei padirbėti muzikos prekių parduotuvėje.

Būtent parduotuvėje ji susipažino su vaikinu vardu Ričardas, ir jį įsimylėjo. Bet Luji Didjė buvo prieš jų santykius, nes norėjo, kad dukra ištekėtų už jo 50 metų bičiulio, ir dar netradicinės orientacijos.

Tėvo manymu, superžmogui santykiai, meilė ir vaikai yra nereikalingi.

Vis dėlto vėliau jis leido Modei tekėti už Ričardo su sąlyga, kad po pusmečio ji grįš į tėvų namus prižiūrėti senyvo tėvo. Tačiau mergina pas tėvus taip ir nebegrįžo.

Ji tapo žinoma psichologe, padedančia žmonėms rasti išeitį iš įvairių gyvenimo aplinkybių. O po Luji Didjė mirties išleido knygą „Viena visame pasaulyje" („The Only Girl In the World") apie savo vaikystę. Ši knyga ją plačiai išgarsino.

Luji Didjė idėjos, pasirodo, nebuvo visiškai iš fantastikos srities. Pasaulyje esama nemažai žmonių, kurių įgūdžiai ir gebėjimai išeina už mūsų suvokimo ribų.

Žmogus voras

Viena ekstremaliausių sporto rūšių - laipiojimas miesto pastatų išorinėmis sienomis su minimalia alpinisto įranga ir be apsaugos. Didžiausias šio sporto rekordininkas - 60 metų Alenas Roberas (Alain Robert), vadinamas Žmogumi voru.

Narsusis prancūzas įveikė per 90 dangoraižių ir kitų aukštų statinių, tarp kurių - Eifelio bokštas, „Empire State Building" Niujorke, „Petronas" bokštai Kvala Lumpūre (Malaizija), 500 m aukščio dangoraižis Taipei 101 Taivane. Bene įspūdingiausias A.Robero laimėjimas yra kopimas į aukščiausią pasaulio pastatą Burj Khalifa Dubajuje.

Alenas 820 m aukščio dangoraižį šturmavo 2011 m. kovą ir kopė 6 valandas.

Reikia paminėti, kad į daugelį viršūnių Žmogus voras kopė nelegaliai, be savininkų ir vietos valdžios leidimų, betoninėmis konstrukcijomis kabarodamasis naktį. A.Roberą ne kartą buvo sulaikiusi įvairių šalių policija, ir gyvenimo sąlygos kalėjime jam yra žinomos ne iš nuogirdų.

Alenas nuo vaikystės žavėjosi alpinizmu, o „laisvuoju kopimu" jis susidomėjo verčiamas aplinkybių. Kartą, kai jam buvo 12 metų, jis pamiršo namuose raktus, o durys užsitrenkė. Vaikinukui nieko neliko, kaip į savo butą užsiropšti pro langą, o Roberai tada gyveno 8 aukšte!

Žmogus, galintis suvalgyti lėktuvą

Prancūzas Mišelis Lotito (Michel Lotito) pagarsėjo tuo, kad apstulbusiai publikai žiūrint valgydavo stiklinius ir metalinius daiktus. Jo organizmas suvirškino 18 dviračių, 15 prekybos centro vežimėlių, 7 televizorius, asmeninį kompiuterį.

Kai jam viso to pasirodė maža, Mišelis sukramsnojo lėktuvą „Cessna 150", kurio masė - 504 kg. Mašiną su sparnais M.Lotito įveikė per 2 metus. Metalinius ir stiklinius daiktus susmulkindavo, gabalėlius dažydavo į aliejų, prarydavo ir užgerdavo dideliu vandens kiekiu.

Pirmą kartą M.Lotito pademonstravo savo gebėjimus būdamas 9 metų, 1959-iais, kai draugams matant sudaužė stiklinę ir šukes suvalgė. Vėliau Mišelis pradėjo lavinti savo gebėjimus, valgiaraštį papildydamas įvairiais stikliniais ir metaliniais „produktais".

Mirė Mišelis 57-erių nuo širdies priepuolio, bet virškinimo sistemos sutrikimais niekada nesiskundė. Jo skrandis visiškai prisitaikė prie egzotiškos‚ dietos": jo sienelės buvo 2 kartus storesnės negu įprastai besimaitinančio žmogaus.

Žmogus kašalotas

Laisvasis nardymas - sena povandeninio plaukiojimo rūšis. Nardytojas sulaiko kvėpavimą ir pasineria po vandeniu be papildomos įrangos, kliaudamasis tik savo kūno savybėmis ir mokėjimu jomis pasinaudoti. Geriausias visų laikų nardytojas yra 52 metų austras lakūnas Herbertas Ničas (Herbert Nitsch).

Atkakliai treniruodamasis pilotas išsiugdė gebėjimą sulaikyti kvėpavimą iki 7 minučių, žaibiškai panirti į jūros gelmę, o paskui staigiai iškilti. H.Ničas pasiekė per 30 laisvojo nardymo rekordų, o neįtikimiausias iš jų - pasinėrimas į 253 m gylį! Šį sportinį žygdarbį Herbertas atliko 2012 m. birželio 6-ąją pietinėje Egėjo jūros dalyje.

Žmogus dramblys

Ar galite įsivaizduoti, kaip kas nors ausimi tempia lėktuvą? Tai yra net ne dramblio jėgoms? Galbūt Afrikos dramblys ir nesusidorotų su tokia užduotimi, o štai Sakartvelo graikų ir romėnų imtynių čempionas Laša Pataraja iš Tbilisio kaire ausimi sraigtasparnį Mi-8 nutempė 26 m 30 cm!

Tačiau tai ne vienintelis ir ne įspūdingiausias unikalaus atleto rekordas. Naujausias „žygdarbis": jis, pririšęs prie kairės ausies, 41 metrą nutempė du sukabintus mikroautobusus, iš viso sveriančius 4,5 t.

Žmogus buksyras

Ar galite įsivaizduoti, kaip žmogus tempia karo transportinį lėktuvą „Boeing C-17 Globemaster III", sveriantį 189 tonas? Ne? Vadinasi, nieko negirdėjote apie šv.Pauliaus bažnyčios Ontarijuje kunigą Keviną Fastą (Kevin Fast).

Šiam unikaliam stipruoliui nėra nieko neįmanomo. Jis treniruojasi nuo 12 metų ir dėl neįtikėtino darbštumo pasiekė daugybę visokiausių rekordų, o už tuos žygdarbius gautus honorarus skiria labdarai.

Savo fizinės jėgos piką K.Fastas pasiekė būdamas 45-46 metų (2009-2010). Būtent šio amžiaus dvasininkas sugebėjo 30 m „perkelti" 57 tonų krovininį automobilį ir 9 m pernešti didžiulį boingą.

Narsuolis naras

O šis pasakojimas - apie tikrą žygdarbį gelbstint gyvybes. 1976 m. rugsėjo 16 d. Jerevane (Armėnija) įvyko baisi tragedija: dėl avarijos kelyje į dirbtinį ežerą įkrito troleibusas, kuriuo važiavo 92 žmonės.

Troleibusas iškart nugrimzdo į 10 m gylį. Jokių šansų išsigelbėti patiems žmonėms neliko. Per laimingą atsitiktinumą avarijos liudininku tapo povandeninio plaukimo pasaulio rekordininkas Šavaršas Karapetianas, bėgiojęs su broliu ir draugu.

23 metų sportininkas nedelsė nė sekundės: iškart šoko nuo aukštos užtvankos į vandenį. Pasiekęs troleibusą, Šavaršas kojomis išdaužė galinį stiklą, įlindo vidun ir pradėjo tempti žmones į vandens paviršių, o ten jau atskubėjo ir brolis su valtimi.

Didvyris perduodavo iškeltą žmogų broliui ir vėl nerdavo gilyn. Stiklo duženomis susipjaustęs Šavaršas nardė tol, kol pats prarado sąmonę (vėliau susirgo sunkios formos plaučių uždegimu).

Pasiaukojamai veikdami, broliai Karapertianai iš vandens ištraukė 46 žmones, 20 iš jų išgyveno. Po kelių mėnesių pasveikęs Šavaršas atnaujino treniruotes, tačiau dėl komplikacijų, kurias sukėlė gautosios traumos, buvo priverstas palikti didįjį sportą.